- Tokios pagalbos poreikis didžiulis, o galimybių ją gauti yra menkai. Tai didelė problema. Valstybinė ligonių kasa per mažai apmoka psichoterapines paslaugas.
Šiuo metu privatus vizitas pas psichologą kainuoja 50-120 litų. Žinoma, nebūna nemokamų dalykų, tačiau žmonėms, kurių pajamos yra menkos, ši paslauga per brangi.
Visa visuomenė per menkai skiria dėmesio psichikos sveikatai – tiek valstybė, tiek kiekvienas pilietis atskirai.
Juk jei sugedo automobilis, normalu už jo remonto valandą mokėti aštuoniasdešimt litų.
Bet jei sutriko miegas, kamuoja liūdesys, nesiseka bendrauti, dažniausiai nemanome, jog tai nėra reikšminga taip, kad mokėtume pinigus.
- Kur gali kreiptis psichologinių problemų ištiktas žmogus?
- Paprasčiausias būdas patekti pas psichologą yra kreiptis į polikliniką.
Tačiau poliklinikose, šeimos centruose dirba vos po vieną šios srities specialistą. Tai yra apgailėtinai mažai.
Lietuvos onkologijos centre – vos du psichiatrų etatai. Manau, šio pavyzdžio pakanka, kad suvoktume, jog psichoterapinės paslaugos šalyje mažai pasiekiamos.
Mūsų šalyje beveik nėra specializuotų įstaigų, kuriose būtų teikiamos psichologinės, psichoterapinės paslaugos.
Prieš kelerius metus Vilniuje veikė Klinikinės psichoterapijos centras, tačiau jis buvo uždarytas.
- Dažnai kalbama, kad jaunimas vis agresyvesnis.
- Bendrojo lavinimo mokyklose dirba po vieną psichologijos specialistą. Neturime nė vieno krizių centro, esančio ne psichiatrijos ligoninėje, o veikiančio savarankiškai, į kurį visą parą galėtų kreiptis nelaimės ištiktas žmogus.
- Lietuvoje psichologines paslaugas daugiausia teikia nevyriausybinės organizacijos. Ar tokia pagalba veiksminga?
- Jaunimo liniją, o vėliau ir JPPC kūrėme, nes jutome didelį psichologinės paramos poreikį visuomenėje.
Tiek Jaunimo linija, tiek JPPC taip pat nėra valstybinės įstaigos, jas galima vadinti pilietine iniciatyva.
Ilgainiui tapo akivaizdu, kad emocinė parama telefonu, internetu – veiksminga.
Jau ne vienerius metus valstybė sumoka už telefono ryšio išlaidas, todėl skambučiai į Jaunimo liniją nekainuoja.
Tai yra geras nevyriausybinio sektoriaus ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdys.
Telefono tarnybos, kurioje dirba savanoriai konsultantai, paskirtis nėra teikti profesionalią psichologinę pagalbą. Esmė – kita: pasikalbėti tuomet, kai itin sunku, kai būtina atsiverti, išsakyti, kas skauda.
Žmogiškas ryšys, galimybė būti išklausytam ir išgirstam – tokia pagrindinė Jaunimo linijos misija.
- Kiek žmonių kreipiasi į savanorius konsultantus?
- Praėjusiais metais sulaukėme 97 704 skambučių. 658 skambinusieji kalbėjo apie savižudybę arba ketino žudytis.
Bendravimas mažina savižudybės riziką. Žinoma, ne bet koks bendravimas, o toks, kuris atviras, tikras ir nuoširdus.
Tai itin svarbu, kai gyvename skubėdami vis didėjančio informacijos srauto sąlygomis, kai randame vis mažiau laiko ilgiems šiltiems pokalbiams, kai artimiems ryšiams mūsų gyvenime lieka vis mažiau vietos ir laiko.
Išgyvenimai slopinami, nes privalome nuolat būti pasitempę, darbingi, gerai nusiteikę. Įsitvirtina iliuzija, kad išgyventi ir išreikšti jausmus – vadinasi, būti silpnam.
Net laidotuvių ritualai vis labiau trumpėja.