Ilgo gyvenimo priežasčių nežino nei ilgaamžiai, nei gydytojai

Viename pastatų komplekso gale – mokslininkai, tyrinėjantys neišvengiamą žmogaus gyvenimo etapą – senatvę. Kitame – daugiau nei šimto garbaus amžiaus žmonių gyvenimai.

Taip atrodo Jeruzalėje įsikūręs Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto Gerontologijos ir reabilitacijos centras.

Čia įsikūrusi ne tik mokslinių tyrimų laboratorija, bet ir globos namai. Juose gyvena 133 garbaus amžiaus žmonės. Vieni – kupini gyvenimo džiaugsmo ir ateities planų. Kiti – jau nesuvokiantys juos supančios aplinkos.

Nuo ko priklauso, kokią senatvę – orią ar kankinančią – lemta sutikti kiekvienam iš mūsų?

Kol mokslininkai ieško šios mįslės įminimo, globos namų gyventojai ir darbuotojai turi savo atsakymus.

Tam, kad galėtum ilgai ir įdomiai gyventi, reikia turėti meilužį ar meilužę. Tokia mintis šmėkšteli klausantis 96 metų vilniečio Viktoro Ašmensko. Ir čia nėra nieko nepadoraus.

Viso gyvenimo „meiluže“ garbaus amžiaus lakūnas vadina aviaciją.

- Kada pastarąjį kartą valdėte lėktuvą? – paklausė „Sostinė“ V.Ašmensko.

- Pernai. Buvo aviacijos šventė, ir organizatoriai, žalčiai, man paruošė skrydį (juokiasi). Netgi pilotą skyrė.

Vienas aš negaliu pilotuoti dėl to, kad prastai matau.

Tačiau kai pajutau, kad lėktuvas dar man paklūsta, apėmė pasididžiavimas. Tiek metų praėjo, o ir vairai dar klauso, ir posūkį kokį gali padaryti.

Aviacija – mano sena meilužė. Žmona skraidymams nesipriešindavo. Būdavo, ir pati kartu skrenda, jei tik laiko turi.

- Baimės jausmas – jau praeityje. Pirmą kartą jį patyriau, kai dar tik mokiausi pilotuoti. Danguje buvo tokie gražūs audros debesėliai.

Tai aš viename debesyje sugalvojau skylę padaryti. O juk buvo griežtai uždrausta nerti į debesį, kol jis neišsisklaidęs.

Tada pajutau, kas yra baimė. Lėktuvas dėl greičio ėmė drebėti, šokinėti. Kai vis dėlto sėkmingai nusileidau, draugams pasakiau: „Vyrai, klausykite instruktorių – jie ne be reikalo neleidžia į debesis lįsti“ (juokiasi).

- Mėginsiu padaryti lengvą mirties kilpą. Dar man norisi.

- Su draugu sutarėme, kad aš šoksiu su parašiutu Nidoje, o jis – Palangoje. Bet pakilo vėjas, instruktorius liepė nerizikuoti, nes gali į jūrą nunešti. Tie angliški parašiutai buvo beveik nevaldomi.

Tai sutarėme, kad abu šoksime Palangoje iš vieno lėktuvo.

Tų parašiutų instrukcijos buvo parašytos anglų kalba. O mes nė vienas jos nemokėjome. Bet šiaip taip susidėliojome tuos parašiutus, pasitikrinome, ar viskas gerai, ir susiruošėme šokti. Iššokome vienas paskui kitą.

Šokant reikėjo įsitempti visu kūnu, o mes – nepratę, nemokantys. Tai draugas keliu kaip trenkė sau į nosį. O man viskas baigėsi laimingai. Vėliau jau išmokome šokti, galėjome ir 500 metrų laisvai kristi.

Tai buvo 1936-ieji. Man tada buvo dvidešimt ketveri.

Bet mus „apstatė“ mergina. Buvo pirmoji lakūnė Antanina Liorentaitė. Tai ji Tauragėje buvo jau prieš du mėnesius su parašiutu šokusi. Mums gėda buvo, bet nieko nepadarysi.

- Skraidyti neskraidau. Nors ir neatsisakau. Kairys (lakūnas Jurgis Kairys. – Red.) man „šposą“ ištaisė. Buvo Panevėžyje senjorų varžybos. Aš nesiruošiau jose dalyvauti, bet jis įkalbėjo.

Net lėktuvo nebuvau prieš tai išbandęs – juk kiekviena technika turi savo kaprizus.

Sakau, gerai, skrisiu, bet tik kartu su tavimi.

Jau lėktuve J.Kairys perdavė man vairus. Kaip aš ten skridau, taip... Bet paskui visi juokėsi, kad J.Kairys septintąją vietą laimėjo.

- Matyt, tėvų genai geri. Nors mano tėvai jauni mirė. O gal ir Sibiras padėjo? Šiaurėje geri, sausi orai. Tai – sveika.

Ir apskritai – susidomėkite aviacija, tada nieko nebereikės.

„Senatvei reikia ruoštis – ji ateina labai greitai. Tokie šviesūs žmonės, kaip Viktoras, su ja susitaiko daug lengviau.

Jo užimtumo net mes galėtume pavydėti. O kiti žmonės yra labiau pažeisti gyvenimo“, – teigė Gerontologijos ir reabilitacijos centro specializuoto globos ir slaugos skyriaus Socialinio darbo poskyrio vedėjas Arturas Urbonaitis.

Sporto salė, dainų ansamblis, išvykos į sostinės teatrus ir koncertus – taip savo kasdienybę gali paįvairinti globos namų gyventojai. Tačiau kai kuriems jų pramogos ar linksmybės neberūpi. Iš 133 globos namuose gyvenančių žmonių pusšimtis nebegali net savarankiškai pavalgyti.

Viename korpuse sutinkame tvarkingos išvaizdos garbaus amžiaus moterį. „Jei pabendravę su ja atsisveikinsime ir grįšime po dešimties minučių – ji jau mūsų neatpažins“, – įspėja A.Urbonaitis. Iš tiesų moteris sutrikusi A.Urbonaičio teiraujasi – „o kuris mano kambarys?“

Viena, be personalo ar globos namų gyventojų pagalbos ji į kambarį grįžti nebegalėtų.

Koridoriuje trepsi striuke vilkintis pagyvenęs vyras, susiruošęs eiti į lauką. Drebantis kūnas išduoda jo ligą. „Jis serga Parkinsono liga, ketvirtoji stadija“, – aiškina A.Urbonaitis.

Į lauką susiruošęs vyras neseniai nusiskuto barzdą. Tai tuoj pat pastebi ir įvertina globos namų gyventojos. „Dabar daug gražiau atrodai!“ – pareiškia guvi smulkutė moteris ir žvaliai pakyla laiptais.

Tai – išeivijos lietuvė, gyvenimo saulėlydį panorusi pasitikti Vilniuje.

„Čia gyvena įvairaus likimo žmonių. Yra tokių, kuriuos apgavo ir jie neteko butų. Gyvena tie, kuriuos apgavo jų vaikai. Yra žmonių, kurie pasiryžo čia ateiti iš namų, nes jiems reikalinga specializuota pagalba“, – pasakoja A.Urbonaitis.

- Tikriausiai būtų klaidinga sakyti, kad centro globos namuose gyvena tik vieniši žmonės? – gydytojo pasiteiravo „Sostinė“.

- Vienišų žmonių mažai. Bet klysta tie, kurie mano, kad artimųjų pareiga – bet kuriuo atveju prižiūrėti savo tėvus. Mes labai greitai teisiame kitus. Bet reikia atsižvelgti į kiekvienos šeimos situaciją.

Pavyzdžiui, lieka močiutė viena namuose ir atsuka dujų čiaupus. Arba išeina iš namų ir negrįžta, nes nežino kelio.

Pagalvokime ir apie seno žmogaus vienatvę. Visi juk dieną darbe, močiutė prie lango rymo. Grįžtame pavargę, mums reikia ramybės. Ar norime su senu žmogumi bendrauti? Ne.

Žmonės dažnai sako: „Jau aš savo mamos tai niekada čia nepaliksiu“. O galų gale gyvenimas parodo priešingai.

- Nemažai žmonių kambariuose gyvena po vieną. Bet dažniau – dviese. Ten, kur gyvena du vyrai, kambariuose būna netvarka. Bet ten nėra pykčio. Ten, kur dvi moterys – tvarkinga, bet visur vyrauja bent šiokia tokia nesantaika.

Kartais tenka ir pakeisti kambario draugus. Žmonės rašo prašymus, reikalauja perkelti į kitą kambarį. Būna, kad jie pykstasi, nesutaria.

Su senu žmogumi apskritai dirbti sudėtinga. Prie kiekvieno reikia mokėti prieiti. Vienam pasakysi „tu“, ir jis labai džiaugsis. O kitas įsižeis.

Štai pavyzdys. Viename kambaryje dingo močiutės saldainis, o kitame – mirė gyventoja. Kas svarbiau?

Tai močiutei, iš kurios kambario dingo saldainis, jis turbūt yra svarbesnis?

Būtent. Tą reikia suvokti ir į tai atsižvelgti. Čia smulkmenų nebūna.

Kartais čia persikelia ir šeimos. Dabar globos namuose gyvena šešios sutuoktinių poros. Ir meilės istorijų būna. Garbaus amžiaus žmonės reiškia vieni kitiems savo simpatijas. Buvo, net apsigyveno pora kartu.

Ir mirė vienas po kito.

- Požiūris, manau, yra aiškus. Net mūsų medicina, atleiskite, netelpa į jokius rėmus. Pabandykite paguldyti seną žmogų į ligoninę. Kiek vargo.

Niekas jų nenori, niekam jie neįdomūs.

Mes vertiname tik tuos žmones, kurie yra kažkuo nusipelnę. Bet juk kiekvienas senas žmogus savaime yra nusipelnęs.

Ar įmanoma kiekvienam sulaukti tokios gražios ir šviesios senatvės, kaip V.Ašmenskui?

„Sudėtingas klausimas. Manau, kad visi to sulaukti negali. Vis dėlto tai lemia ir įgimti dalykai. Bet tiesa ir tai, kad senatvei reikia ruoštis“, – teigė centro direktoriaus pavaduotoja gydymui Jadvyga Čeponienė.

- Vis kartojate, kad senatvei reikia ruoštis. Kaip tą padaryti? – paklausė „Sostinė“ gydytojos.

- Manau, svarbiausia turėti tikslą. Tada žmogus nei į depresiją krinta, nei laiką tuščiai leidžia. Tikslo turėjimas senatvėje labai praskaidrina, pailgina gyvenimą.

- Dažniausiai – tokius, kokius kėlė sau visą gyvenimą. Pavyzdžiui, V.Ašmenskas gyveno aviacija. Ir dabar tuo gyvena.

Istorikas Vincas Trumpa senatvėje rašė prisiminimų knygą.

Rašytojas Juozas Kralikauskas net buvo patekęs į rekordų knygą. Kai jam buvo per devyniasdešimt metų, jis pripažintas seniausiu dar dirbančiu rašytoju.

- Gal tai sutapimas. Pavyzdžiui, aktorė Teofilė Vaičiūnienė iki paskutinės dienos gyveno teatru.

Bet gal moterys gyvena taip ilgai, kad jau tas gyvenimas joms tampa vis mažiau įdomus.

Mūsų centre yra viena 103 metų moteris. Dar prieš dvejus metus ji ir dainavo, ir domėjosi viskuo, dabar jau – nebe.

Ir vyrams, ir moterims svarbiausia yra nelikti be tikslo. Priešingu atveju prasideda demencija (laipsniškas protinių sugebėjimų mažėjimas), depresija. Reikia keisti savo gyvenimo tikslus, spartą ir taikytis prie naujų aplinkybių.

- Be abejo, mes bendradarbiaujame. Kartais jie ir mūsų ligoniais naudojasi atlikdami tyrimus.

Tačiau kol kas tokių praktiškų tyrimų, kaip pratęsti kūrybingą žmogaus gyvenimą, nėra.

Dabar mokslininkai tiria, kokia senėjimo padėtis visoje šalyje. Vėliau galės siūlyti ir rekomendacijas.

Kiek aš žinau ir kiek suprantu, pirmiausia žmogaus gyvenimo trukmę ir kokybę lemia genai. Ilgai gyvenančio žmogaus artimieji dažnai taip pat būna ilgaamžiai. Genai lemia, kiek žmogus gyvens.

Mes galėtume gyventi ir 120 metų, tik nemokame tvarkyti savo kūno. Paveldime genus, kuriuos vėliau sugadiname. Gyvenimo trukmė priklauso ir nuo žmogaus gyvenamosios aplinkos, socialinių faktorių ir santūrumo.

Ir valgant, ir geriant svarbu nepamiršti saiko. Yra daugybė teorijų apie nutukimą. O juk reikia tiesiog valgyti dažnai ir po mažai. Aš kasdien valgau pusryčius, dvyliktą valandą išgeriu kavos su paplotėliu. Vėliau valgau pietus, pavakariams sukremtu bananą ar

obuolį, vakarienei išgeriu kefyro. Kai valgai dažnai, nespėji išalkti. Kai maisto sukemši iš karto daug, jo nespėjama suvirškinti, tada žmogus tunka.

Aš ir konjako išgeriu, ir vyno su svečiais paragauju – čia nėra nieko bloga.

Dar svarbu suderinti fizinę ir protinę veiklą. Retas kuris ilgaamžis nebūna dirbęs sunkaus fizinio darbo, gyvenęs sunkiomis sąlygomis. Žmogus apskritai privalo turėti tikslą, kažko siekti.

Kai nuolat neturi darbo, trūksta tonuso. Reikia derinti fizinį darbą su protiniu. Dabar rašau naują knygą. Kai pavargstu, išeinu pasivaikščioti. Ilsėtis irgi reikia mokėti. Niekada per atostogas nesu dirbęs. Išvažiuodavau kur į provinciją – arčiau miško, žemės.

Atostogas reikia skirti smegenims pailsėti. Todėl nei dirbti, nei užsiimti protine veikla per atostogas negalima. Ir neskaitykite jokių meilės romanų tuo metu – geriau patys juos užmegzkite.