Vilnietė beveik nešlubuoja, nors prieš tris mėnesius ištvėrė skausmingą iššokusio pėdos kauliuko operaciją.
- Ar sunku buvo ryžtis operacijai?
- Kaupiausi dvejus metus.
Du mėnesius beveik nevaikščiojau. Dabar jau galiu važiuoti dviračiu, vairuoti automobilį, bet bėgti dar negalėčiau.
Pėdos kauliukai mane vargino nuo 10-11 metų. Ypač kairiosios kojos. Jį pritrynus prasidėdavo uždegimas, nebegalėdavau įkišti kojos į batus. Pamažu deformavosi didysis pirštas.
- Kaip dažnai praveriate gydymo įstaigų duris?
- Nedarau to uoliai. Gal kartą per metus, kai prispiria kokia bėda. Mano silpnoji vieta – gerklė.
- Kaip ją prižiūrite?
- Saugausi skersvėjo ir stengiuosi neperšlapti kojų.
Šildau jas – merkiu į dubenį. Arba pasineriu visa į vonią. Sau ir dukrai įtrinu kojas eukaliptų arba terpentino tepalu, apsimaunu šiltas kojines. Tai padeda.
Šildau gerklę aprišusi ją šilkine skara ar vilnoniu šaliku.
Nuolat geriu arbatas – ramunėlių, medetkų ir melisų. Labai jas mėgstu, nors ir nepadeda.
Vaistų vengiu – geriu tik tada, kai jau niekas nepadeda. Esu liaudies medicinos šalininkė.
Be to, nuolat vėdinu butą, kad nesikauptų bacilos. Išmokau to iš močiutės. Dukros kambarį vėdinu prieš miegą, o mūsiškiame beveik visada pravertas langas.
- Ar prieš žiemą skiepijotės nuo gripo?
- Ne. Nes netikiu skiepų poveikiu. Mano draugė šeimos gydytoja nesiskiepija nei pati, nei savo vaikų skiepija.
- O gal susigundėte skiepais nuo gimdos kaklelio vėžio ar erkinio encefalito?
- Nelabai jais domėjausi. Apskritai nesu skiepų šalininkė.
Bet reikės susimąstyti, ar nevertėtų pasiskiepyti nuo erkinio encefalito.
Turime sodą arti miško, o ir namai prie pat miško.
- Esate V.Kernagio dukterėčia. Ar jo liga neprivertė labiau susirūpinti sveikata?
- Dėdės ligos istorija labai paveikė ir sukrėtė, parodė, kad reikia tikrintis netgi ir tuomet, jei nejauti jokių simptomų. Dar neatsigavome po jo netekties, pas gydytoją dar neužsirašėme, bet jau kalbėjau apie tai su pussesere, kitais artimaisiais.
- Ar spėjate, kaip reikia, per dieną pavalgyti tris kartus?
- Stengiuosi, nes mano skrandis – labai jautrus. Jeigu aš su juo nepagarbiai elgiuosi, labai man keršija.
Mėsos beveik nevalgau – tik paukštieną, ir tai retai. Mėgstu salotas, miltinius patiekalus, troškintas daržoves, dievinu duoną. Žinau, kad ji eina į kūną, bet pusryčių be trijų riekių duonos neįsivaizduoju.
- Tačiau esate labai liekna. Sportuojate?
- Pabėgiodavau kartais, tačiau tai – ne mano sportas.
Dabar du kartus per savaitę stengiuosi nueiti į jogos treniruotę arba padaryti keletą pratimų namuose. Po jų geriau jaučiuosi fiziškai, pažvalėju, praskaidrėja mintys.
Jogą praktikuoju 5-6 metus. Iš pradžių maniau, kad bus labai geras sportas kūno linijoms saugoti.
Be to, nuo paauglystės turiu stuburo problemų – sukaulėjo tarp stuburo slankstelių esančios kremzlės, stuburas tapo ne toks judrus, skausmingas.
Būdavo, kad negalėdavau atsigulti ant nugaros. Joga man padėjo atsikratyti skausmų. Be jos dabar kaip be rankų – tik nepadarau keletą dienų, ir blogai.
Joga patiko ir dukrai, tačiau jai lieka vis mažiau laiko.
Vyras joga susidomėjo po to, kai apsilankė Indijoje.
Treniruočių nelanko, bet išmoko keletą pratimų, kuriuos padaro rytais namuose.
- Kas dar suteikia jėgų?
- Grynas oras – mėgstu pasivaikščioti. Kai tam trūksta laiko ir tenka ilgai sėdėti patalpoje, atsidarau langą ir giliai įkvepiu gryno oro.
Grynas oras ir sportas labiausiai suteikia žvalumo, padeda atsikratyti streso.
Ir, be abejo, pozityvios mintys, gebėjimas džiaugtis paprastais dalykais.