Psichologinių traumų visuomeninio pripažinimo problema

Mokslinės studijos rodo, kad psichologinės traumos padarinių sunkumas priklauso nuo pačios traumos sunkumo. Kai kurios nukentėjusiųjų grupės – politinių represijų aukos, koncentracijos stovyklų kaliniai, ilgalaikio smurtavimo aukos – patiria itin sunkų ir ilgai trunkantį traumavimą, todėl ir jo padariniai būna sudėtingesni.

Viena esminių traumų psichologijos problemų yra pačios traumos ir jos pasekmių visuomeninis pripažinimas. Turbūt nė vienoje sveikatos mokslų srityje nerasime tokios ryškios mokslinių tyrimų ir klinikinės praktikos priklausomybės nuo visuomenės požiūrio ir nuo politinių procesų. Periodiškas psichologinės traumos ir jos pasekmių neigimas būna toks stiprus, kad kartais telieka ironizuoti: „Kiekvieną kartą neigimui įveikti reikėdavo, kad kiltų karas“.

Traumos pripažinimo problema psichotraumatologijos istorijoje

Pripažinimo ir užmiršimo fazės traumų tyrimo istorijoje periodiškai kartojasi. Ne vieną kartą atkakliems tyrėjams yra tekę vis pradėti iš naujo, nes nepalankiai susiklosčiusios socialinės, kultūrinės, politinės aplinkybės visus pasiekimus nublokšdavo į užmarštį.

Nuo visuomenės pripažinimo labai priklauso psichologinių traumų tyrinėjimo ir padarinių įvertinimo sėkmė. Visa psichotraumatologijos istorija rodo, kad reikšmingiausi pasiekimai šioje srityje tapo įmanomi tik įveikus traumos neigimo ir nepripažinimo tendencijas. Be to, visuomeninis ir politinis traumos pripažinimas yra labai svarbus veiksnys įveikiant praeities traumas. Visi simboliniai tokio pripažinimo ženklai – atminimo dienos, memorialai, kančių paminėjimai, did­vyrių ir labiausiai nusipelniusių žmonių pagerbimai, kuriuose dalyvauja valstybių vadovai, aukšti pareigūnai, plačioji visuomenė – greta kitų turi ir labai svarbią terapinę reikšmę.

Traumavimo ir jo pasekmių pripažinimas arba nepripažinimas veikia ir aukų savijautą. Kol traumavimas neigiamas ir apie jį nenorima girdėti, tol nepripažįstami ir nukentėjusieji. Jie nesulaukia teisingo savo kančių įvertinimo ir reikiamos pagalbos. Jei visuomenė pripažįsta aukų kančias, tai didina jų savivertės, orumo, asmenybės vientisumo ir savigarbos jausmus, mažina jų nerimą ir priešiškumą, o specialistams atveria kelią rimtai tirti jų trauminį patyrimą.

Tarsi viskas pasikeitė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai buvome oficialiai pripažinti kaip tremtiniai. Davė tremtinio pensiją. Pripažinimas buvo svarbus. Tik po oficialaus pripažinimo aš sugebėjau eiti iškelta galva. Per minėjimus verkiau. Aišku, tose ašarose buvo daugiau skausmo, bet aš viešai galėjau verkti minioje. Šalia manęs stovėjo šimtai mano likimo brolių, seserų. (N. J., buvusi tremtinė)

Teisingumas taip pat yra labai svarbus veiksnys, nuo kurio priklauso nukentėjusiųjų savijauta. Įvairios studijos rodo, kad potrauminio gijimo procesas priklauso ir nuo visuomenės suteikiamo statuso nukentėjusiajam, nuo tikrų ar simbolinių kompensacijų, nuo atminties. Taip pat labai svarbus ir kaltųjų įvardijimas bei nubaudimas. Antai Kroatijoje po paskutiniojo karo į gyvenamąsias vietas grįžtant pabėgėliams mėginama sutelkti politikų, psichologų, dvasininkų pastangas, idant būtų vėl atkurtos bendruomenės, kuriose serbai ir kroatai gyveno kartu. Nukentėjusieji iš principo sutinka, kad susitaikymas bendruomenėje būtinas. Tačiau viena iš pagrindinių jų sąlygų, be kurios neverta ir pradėti apie tai galvoti, yra reikalavimas nubausti kaltuosius.

Norvegijoje iš karto po Antrojo pasaulinio karo imta labai rūpintis teisingumo atkūrimu ir, kaip vėliau paaiškėjo, tai turėjo didelės įtakos karo aukų tolesnei savijautai.

[…] išdavikams, kolaborantams ir karo nusikaltėliams pokariu surengti teismai, labai kruopščiai išnagrinėję bylas, ir kaltinamųjų čia proporcingai buvo daugiau negu kitose nacių okupuotose šalyse. Karo įvykių dokumentai buvo paviešinti ir padėjo susiklostyti visuomenės nuomonei. Šio itin apgalvoto kelerius metus vykusio proceso pasekmė buvo ta, kad karo aukų nusiskundimų pasigirdo labai nedaug, priešingai daugelio šiuolaikinių smurto aukų pykčiui ir nuoskaudai – dažnai jos nesulaukia nė atsiprašymo, o skriaudėjai lieka nenuteisti ir nenubausti.

1945 m. Norvegijos ekonominė padėtis buvo labai sunki, karo palikimas slėgė visą tautą. Todėl iš pradžių kompensacijos karo aukoms tebuvo minimalios. Vėliau buvo atliekami labai išsamūs kompleksiniai karo dalyvių sveikatos tyrimai. Jų rezultatai paskatino Norvegijos vyriausybę peržiūrėti kompensacijų sistemą. 1967 m. Norvegijos parlamentas priėmė Atitaisymo aktą, labai pagerinusį buvusių karo dalyvių padėtį. Tyrimai vyksta ir kompensacijų sistema tobulinama iki šiol.

Dabartinė politika – užtikrinti ne tik asmens gyvenimo lygį, bet ir jo saviraišką, ir viso jo gyvenimo kokybę.

Teisingumo bei aukų pripažinimo bei kompensacijų joms po Antrojo pasaulinio karo siekė visas Vakarų pasaulis. Niurnbergo procesas (tegul ir kontroversiškai vertinamas) ir griežtas nacionalsocialistinės ideologijos pasmerkimas, sisteminga denacifikacijos politika ir kompensacijos nukentėjusiems kraštams ir asmenims, – deja, kaip žinome, visa tai apsiribojo nacizmo nusikaltimų padariniais. Komunizmo nusikaltimus ir jų aukas ilgus dešimtmečius gaubė ir lydėjo tyla, kurią labai sunku įveikti ir šiandien.

Po karo Vakarų šalyse priimti visuomeniniai bei politiniai sprendimai palankiai veikė pradėtuosius sunkių ilgalaikių traumų tyrimus, o jais remiantis buvo kuriama ir tobulinama kompensacijų sistema nuo nacių režimo nukentėjusiems žmonėms.

Kodėl vengiama pripažinti traumas ir jų padarinius?

Čia susipina įvairios vidinės ir išorinės, individualios ir socialinės, politinės, ideologinės priežastys – su trauma susijęs emocinis krūvis, kaltės ir skriaudos atlyginimo klausimas, socialinės stigmos vengimas, specialistų nepalankios nuomonės ir kt.

Emocinis krūvis. Kartais traumos užmirštamos todėl, kad prisiminti jas tiesiog emociškai per sunku. Psichologinė trauma yra visą žmogaus esybę sukrečiantis patyrimas, susijęs su didžiuliu emociniu krūviu. Tai sunkiai pakeliama, todėl žmogus priverstas stengtis negalvoti, neprisiminti, vengti su trauma susijusių vietų, žmonių ir aplinkybių. Vengimas – natūrali aukos gynybinė reakcija į patirtą traumą. Vengimo ir prisiminimų proveržių kaita yra būdingiausia potrauminių sutrikimų turinčių žmonių ypatybė. Pasak diagnostinio apibūdinimo:

Tipiški požymiai yra įkyrus ir pasikartojantis stresinio įvykio išgyvenimas prisiminimuose (reminiscencijos, angl. Flashbacks) arba sapnuose, pasireiškiantis, nepaisant nuolat juntamo emocinio „sąstingio“ ar jausmų blankumo fono, atsiskyrimas nuo kitų žmonių, nejautrumas aplinkos poveikiams, anhedonija bei vengimas traumą primenančių veiksmų ir situacijų. Dažnai nukentėjusysis bijo ir vengia užuominų apie jį ištikusią traumą. Kartais staigus jį traumavusios situacijos priminimas, joje atliktų veiksmų pakartojimas ar tuomet pasireiškusios reakcijos atsiradimas gali sukelti staigų ir dramatišką baimės, panikos ar agresijos proveržį.

Labai stiprius jausmus žmonių patirtos kančios kelia ir jų aplinkiniams. Sunku, kartais neįmanoma to klausytis. Lietuvoje buvusių tremtinių ir politinių kalinių vaikai, klausiami apie jų pokalbius su tėvais apie represijas, dažnai irgi tai pabrėždavo.

Pokalbiai apie lagerio gyvenimą labai priminė sovietų armiją, kurioje teko tarnauti. Dažniausiai tėtė apsiverkdavo, todėl pasakojimai mane veikdavo ir dabar veikia neigiamai. Aš jų vengiu.

Mamytė ramiai apie tai negalėdavo kalbėti, ji visada susijaudindavo ir verkdavo, tai vaikystėje labai dažnai ją ramindami verkdavome ir mes kartu su broliu.

Tie pokalbiai veikdavo labai skausmingai. Tada dar būdami vaikai, mes negalėjome įsivaizduoti, kaip galima žmogų teisti, mušti ar barti už nieką.

Vengdavome pokalbių apie tremtį todėl, kad būdavo sunku kalbėti šia tema.

Aš visada su siaubu įsivaizduodavau plačius Sibiro miškus, šaltį, alkį, ligoninę, todėl visada labai susijaudindavau.

Visos smulkmenos šiurpindavo, aš negalėjau įsivaizduoti visų lagerio baisumų.

Tai buvo varginantys pokalbiai. Mama tai buvo ir yra labai giliai paslėpusi. Apie tai prisimena su dideliu sunkumu. Jai sunku tai prisiminti ir kalbėti. Juk ten prabėgo patys gražiausi metai. Jaunystė.

Pokalbiai buvo gana ilgi ir visuomet baigdavosi mamos ašaromis. Jos pergyvenimų neįmanoma aprašyti. Tai reikia matyti ir jausti. Užtenka tik tiek, kad mama jau visai neturi sveikatos, yra išsekusių nervų.

Dėl tokio emocinio krūvio aplinkiniai taip pat linkę vengti sąlyčio su trauma ir skatinti aukas vengti traumos temų, dažnai remdamiesi žinomais stereotipais „nereikia draskyti žaizdų“ ir panašiai. Tačiau ne viskas taip paprasta. Patyrusieji traumą nori užmiršti, bet negali, taip pat jie dažnai svyruoja tarp noro kalbėtis apie traumą ir noro vengti tokių prisiminimų ir pokalbių.

Holokausto aukų šeimų tyrėjai kalba apie abiejų pusių nebylų susitarimą – „šeimos paslaptį“ arba „tylos sutartį“ (pact of silence): „Tėvai nepasakoja, vaikai neklausia“. Tai gali neigiamai paveikti šeimos gyvenimą ir vaikų savijautą. Tačiau taip pat neigiamai veikia ir per dažni, labai detalūs nuolatiniai tėvų pasakojimai apie patirtas kančias. Nėra paprasta rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų kraštutinumų, bet ji šeimos gyvenimui labai svarbi.

Pažįstu žydų, kurie koncentracijos stovyklose patyrė siaubingų dalykų, tačiau, Frankfurte vykstant Aušvico procesui, net neskaitė pranešimų apie jį laikraščiuose. Matyt, žmonės tik po dešimties ar dvidešimties metų yra pasirengę ir įstengia literatūriškai gilintis į karo baisybes, nes pamaži užauga nauja karta, pati karo nepatyrusi, o vyresnieji, viską patys išgyvenę, tada jau geba pažvelgti į viską iš didesnio atstumo.

Panašūs traumos prisiminimo ir vengimo dėsningumai veikia ir socialiniame lygmenyje. Į visuomenės sąmonę protarpiais įsiveržia žinojimas apie siaubingus įvykius, bet išlaikomas joje neilgai. Pasaulis nori pamiršti karus, neteisybes ir jų aukas. Skirtumas tik tas, kad nukentėjusieji irgi dažnai norėtų užmiršti, bet negali, o visuomenė ir labai stengiasi viską pamiršti, ir pamiršta.

Kaltės ir skriaudos atlyginimo problema. Jeigu traumą lėmė ne gamtos reiškiniai, o žmonių veiksmai, tai visu aštrumu iškyla kaltojo problema. Čia aukų ir traumos kaltininko interesai radikaliai skiriasi. Labai svarbu, kieno pusę imsis palaikyti aplinkiniai, visuomenė.

Jei skriaudėjas yra nugalėtas, kaip buvo su nacistine Vokietija, tai iš jo tiesiog atimamas balsas, bet jei jis – nugalėtojų pusėje, kaip buvo su komunistine Sovietų Sąjunga, tai reikalai komplikuojasi. Žinome, kad Sovietų Sąjungos teisių perėmėja pasiskelbusi Rusija ne tik vengia prisiimti ir jos kaltes bei atsakomybę už skriaudos atlyginimą, bet netgi neigia Baltijos šalių okupacijos faktą. Vladimiras Putinas yra net pareiškęs, kad Sovietų Sąjungos griuvimas buvęs didžiausia XX a. geo­politinė katastrofa.

2000 m. LR Seimas priėmė įstatymą „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“, įpareigojęs vyriausybę pradėti derybas su Rusija dėl sovietų okupacijos žalos atlyginimo. Lietuva prašė pusę šimtmečio trukusią Lietuvos okupacijos žalą įvertinti 80 mlrd. litų, tačiau Rusija iki šiol atsisako derėtis dėl jos atlyginimo. Rusija taip pat visiškai ignoruoja iš Lietuvos ateinančius teisinės pagalbos prašymus – neteikia jokios informacijos ar dokumentų apie Lietuvoje vykdytą sovietinį genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui, neišduoda įtariamųjų ir net nuteistųjų.

Tokiose situacijose pačios valstybės dažnai ima rūpintis kompensacijomis savo piliečiams, nors kartais tai ir labai nelengva. Pavyzdžiui, Suomija iš Šiaurės šalių per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjo labiausiai. Pokariu jos padėtis buvo labai sunki, todėl į kompensacijas buvo žiūrima labai griežtai. Jokios ilgalaikės nervinės kilmės problemos nebuvo kompensuojamos. Tik aštuntame dešimtmetyje imta kompensuoti kai kuriuos nervinius sutrikimus, susijusius su sovietine nelaisve, ir tik paskutiniame XX a. dešimtmetyje Suomijos Aukščiausiasis Teismas nustatė keletą naujų principų, kurie pagaliau ima atitikti Suomijos veteranų ir jų slaugytojų pageidavimus.

Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva taip pat ėmė rūpintis įvardyti ir kiek įmanoma atlyginti nuo sovietų ir nacių represijų nukentėjusiems savo piliečiams. LR Seimas priėmė „Asmenų nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatymą“, „Asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymą“ ir kitus svarbius teisinius aktus.

Juose apibrėžti nuo nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos okupacijos nukentėjusių asmenų, jiems pasipriešinusių asmenų teisinio statuso pagrindiniai kriterijai. Nukentėjusio ar rezistencijos dalyvio statusą turintiems asmenims numatyta valstybės parama. Tiesa, panašu, kad valstybė į ją žiūri gana vangiai. Štai praėjus dešimtmečiui nuo įstatymo priėmimo, nukentėjusieji kreipėsi į vyriausybę, pažymėdami, kad jau daugelį metų nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija yra gerokai mažesnė už socialinio draudimo bazinę pensiją ir nesudaro nė pusės pirminės jos perkamosios galios. Akivaizdu, kad tokią padėtį lemia ne šalies ekonominė padėtis, o veikiau gana abejingos visuomenės ir valdžios nuostatos represuotų žmonių atžvilgiu.

Tačiau ne visais nukentėjusiais Lietuvos piliečiais valstybė ketino rūpintis. Nukentėjusiųjų statusas nebuvo suteiktas Afganistano karo veteranų grupei, vadinamiesiems „afganams“, kurių Lietuvoje yra net keli tūkstančiai. Politikų įvardyta priežastis skambėjo gana paviršutiniškai – „Lietuva šito karo nekariavo“.

Kaip žinome, 1979–1989 m. Afganistane vyko karas tarp mudžahedų (musulmonų partizanų) ir Afganistano prosovietinės vyriausybės, kuriai „padėjo“ SSRS kariuomenė. Šiame kare buvo priversti dalyvauti ir apie 5000 Lietuvos vyrų. Visi jie tuomet atliko privalomąją karo tarnybą ir dauguma į Afganistaną vyko ne savo noru. Lietuvos Afganistano karo veteranų organizacijos duomenimis, šiame kare žuvo apie šimtą Lietuvos piliečių, tiek pat buvo fiziškai suluošinta. Šiuo metu nėra žinoma, kiek tiksliai veteranų yra Lietuvoje, kiek jų mirė, kiek nusižudė. Karą gaubė visiškas slaptumas, žuvusiuosius parveždavo cinkuotuose karstuose, šeimos net negalėdavo prideramai su jais atsisveikinti.­

Iš pradžių „slėptas“ karas neleido pilnai suvokti tragedijos masto. Vėliau, kai karas buvo pripažintas politine klaida, susiformavęs neigiamas visuomenės požiūris į karą paveikė ir jo dalyvius. Lietuvos „afganų“ padėtis buvo dar blogesnė. Kaip žinia, Rusijos „afganai“ grįžo į tėvynę, kuri juos siuntė. Lietuvos „afganai“ grįžo į Lietuvą, kuri, tapusi nepriklausoma valstybe ir turėdama daugybę kitų socialinių problemų, Afganistane kariavusius vaikinus paliko likimo valiai.

Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos kated­ra ir Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimo centras Lietuvos Afganistano karo veteranų organizacijos ir jos tuometinio prezidento amžiną atilsį Rimanto Ruzo bei dabartinio prezidento Vyto Lukšio iniciatyva atliko tyrimą, kuriuo siekta įvertinti „afganų“ trauminį patyrimą ir jo padarinius. Tyrime dalyvavo vyrai, tarnavę per karą Afganistane, o kontrolinę grupę sudarė asmenys, karo tarnybą atlikę SSRS teritorijoje. Tyrimas atliktas praėjus vidutiniškai 17 metų po vyrų grįžimo iš Afganistano karo ir po 18 metų – iš tarnybos SSRS.

Tyrimas patvirtino, jog „afganų“ patyrimas yra daug labiau traumuojantis nei kare nedalyvavusių vyrų.

Daug metų praėjo, o aš negaliu pamiršti – šaudai žmones nekaltus… jūs nesuprasit, kaip galima šaudyti į nekaltus… moteris, vaikus... o ką tu gali padaryti? Kitam to net ir nepapasakosi, kuris ten nebuvo… gyvenom kaip kažkokiam kitam išmatavime: atrodė, dar truputis – ir pabusim iš to košmaro, viskas taip baisu, kad negali būti realu, tai negali būti žmonių pasaulis… ne, negaliu aš apie tai kalbėti… galvojau, kad jau galiu, bet negaliu… (iš „afgano“ pasakojimo)

Potrauminė simptomatika. Net ir praėjus tiek metų, 30% Lietuvos „afganų“ turi potrauminio streso sutrikimą, o karo nepatyrusių, nors ir kariuomenėje tarnavusių kontrolinės grupės vyrų tokių yra tik 2%. „Afganai“ taip pat dažniau patiria depresijos ir nerimo simptomus, jiems dažnai kyla bendravimo sunkumų, miego sutrikimų (pavyzdžiui, naktinių košmarų) ir agresija. Tai dažniausi gretutiniai PTSS simptomai, būdingi patyrusiems karo traumą.

Bet žinot, kas baisiausia, kad sugrįžus niekas nesibaigė… Aš šaukdavau naktimis – beveik kiekvieną naktį, vaistai nepadėjo. Tai, ką ten išgyvenau, nepaliko manęs ir čia – naktį aš klajodavau tomis pačiomis vietomis, kur liko mano draugai, girdėdavau sprog­menų garsus, žmonių vaitojimus. Dieną taip pat būdavo sunku, net vaiko riksmas sugrąžindavo į mūšio lauką. Košmarai nesibaigė… Pradėjau gerti, buvau nekantrus, truputį kas ne taip – šaukdavau ant kitų, lįsdavau muštis… (iš „afgano“ pasakojimo) Šie vyrai nėra linkę daug pasakotis, jie apskritai nenoriai kreipiasi pagalbos, savigydai dažnai vartoja alkoholį, o apie savo patyrimą lengviau kalbasi su to paties likimo žmonėmis.

Panaši situacija su viena karo veteranų grupe yra buvusi Norvegijoje. Po Antrojo pasaulinio karo svarstant kompensacijų tvarką, karo jūrininkai nebuvo pripažinti nukentėjusiais kare. Tik nuoseklūs tyrimai parodė, kad ilgalaikė didelės grėsmės patirtis irgi padarė žalos jų fizinei ir psichinei sveikatai. Remiantis tyrimais, karo nelaimingo atsitikimo apibrėžimas buvo papildytas ir teisingumas karo jūrininkų atžvilgiu atstatytas. Lietuvos ir Norvegijos skirtumas tik tas, kad norvegai nežinojo, jog karo jūrininkai irgi kenčia ilgalaikes sunkaus karo streso pasekmes, tai paaiškėjo tik vėliau. Tuo tarpu Lietuvoje puikiausiai buvo žinoma apie „afganus“ ir apie jų baisų patyrimą. Bet politikų sprendimas buvo trumparegiškas.

Visai tautai pasidarė gėda dėl tokio netinkamo elgesio su karo jūrininkais po karo. Socialinė degradacija ir susilpnėjusi sveikata daug kam baigėsi ankstyva mirtimi, dažnas ne tik turėjo nervinio pobūdžio problemų, bet ir pasidavė alkoholizmui.

Negalėtume sakyti, kad Lietuvoje visai tautai pasidarė gėda, bet į Afganistano karo organizacijos pastangas ir mokslinio tyrimo rezultatus Lietuvos vyriausybė reagavo kai kuriais veiksmais – nuo 2003 m. darbo neturintieji karo dalyviai apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, atnaujintas kompensacijų mokėjimas sovietų armijoje, taip pat ir Afganistane, nukentėjusiems kariams, nuo 2004 m. jiems jau suteiktas nuo 1939–1990 m. okupacijų nukentėjusių asmenų statusas. Stiprėja ir Afganistano karo veteranų organizacija. Ji rūpinasi ir žuvusiųjų atminimo įamžinimu, ir veteranų interesų atstovavimu bei gynimu.

Antrasis pasaulinis karas baigėsi sąjungininkų pergale. Po karo nacizmas pripažintas nusikalstama ideologija, nusikaltėliai nuteisti ir nubausti. Vakarų Vokietijoje imta įgyvendinti nacionalsocialistinės praeities „apdorojimo“ programą. Aukos įvardytos, jų kančios pripažintos ir siekta jiems kiek įmanoma atlyginti skriaudą. Atkakliomis specialistų pastangomis prasidėjo labai intensyvūs nacių represijų, holokausto aukų trauminių išgyvenimų tyrimai, kurie tęsiami iki šiol. Kai kada tai net ima atrodyti perlenkta, pasigirsta balsų apie viktimizacijos madą, unikalumo obsesiją, kai aukos varžosi ne tik dėl pripažinimo, bet ir dėl pirmenybės. Tvirtinama, kad tyrėjų intencijos – nebe mokslinės, o susijusios su vienokia ar kitokia politine, medžiagine, psichologine nauda, „aukų konkurencija“.

Kyla net protestų prieš nuolatinį raginimą neužmiršti nacizmo piktadarybių – „užmaršties apologija“. Kritikuojamas psichoanalitiškas „praeities įveikimo“ reikalavimas ir pedagoginės „reedukacijos“ programos, nes „sielvartas kaip tikras jausmas praėjus pusei šimtmečio nebeįmanomas, jo simuliavimas yra moralinis mirusiųjų išnaudojimas. […] užmarštis nesukeltų blogų pasekmių, gal tik pakenktų bizniui“.

Tiesa, ir Vokietijai pažįstamas visuomeninio traumų pripažinimo problemos skonis. Per keletą pokario dešimtmečių Vokietijos visuomenėje susiklostė, regis, savaime suprantama nuostata, kad aukos ir budelio kategorijos yra aiškios: nacistiniai nusikaltėliai kalti dėl daugybės žmonių kančių, vokiečiai kalti dėl pradėto karo. „Po visko, ką vokiečiai padarė kitoms tautoms, autoriai drovėjosi pradėti savo ruožtu skaičiuoti, kas buvo padaryta vokiečiams“.

Tačiau pastarąjį dešimtmetį prabilta ir apie civilių vokiečių patirtus išgyvenimus per karą ir jam pasibaigus. „Išvaduotojai ir išvaduotieji“ vadinasi knyga apie „išvaduotame“ Berlyne sovietinės kariuomenės prievartautų moterų likimus. Neseniai paskelbtas prievartavimų baisumus liudijantis vienos moters to meto dienoraštis.

Pasirodė studijų, romanų, atsiminimų ir daugybė juos lydinčių diskusijų ir komentarų apie žiaurų sovietinės kariuomenės elgesį su civiliais gyventojais Karaliaučiaus srityje ir visuose Rytprūsiuose bei aukų likimus, apie bombarduotųjų Vokietijos miestų gyventojų patirtą siaubą, apie pabėgėlius iš Rytų Europos, apie vadinamųjų „karo vaikų“, t. y. per karą gimusių žmonių dabartinę būklę. (Beje, pastarieji susilaukia ir nemažai kritikos: esą „šešiasdešimtaštuntininkai“ linkę spekuliuoti praeities temomis ir gana nepagrįstai susikurti aukos vaidmenį.) Leidžiamos taip pat socialinės psichologijos studijos apie nacių nusikaltėlių psichologiją ir jų „gyvenimą“ šeimos narių atmintyje.

Tačiau neretai visas šias pastangas lydi etiniai klausimai – ar tai nereiškia praeities diskurso perkodavimo, ar moralu net mėginti lygintis su tikrosiomis karo aukomis (pvz., diskusijos 10-ojoje Europos trauminio streso konferencijoje Opatijoje, 2007 m. birželio 5–9 d.)?

Bet grįžkime prie komunizmo. Šis totalitarinis režimas gyvavo dar 50 metų po karo, o po SSRS žlugimo taip ir nebuvo pripažintas nusikalstamu. Nebuvo nuosekliai užbaigta kova su komunizmu, pasmerkiant jį dėl nusikaltimų žmonijai. „Aušvico konclagerio viršininkas pakartas, Ozerlago komendantui mokama pulkininko pensija“.

Vakarų Europoje „Geležinės uždangos“ laikais apie komunizmo nusikaltimus ką nors konkrečiau sužinoti beveik nebūta galimybių. Man visada skaudžiai simptomiškas atrodo faktas, kad 1968-aisiais Vakarų Europos šalių studentai, dauguma ryškiai socialistuojantys, bėgiojo su raudonomis Mao Zedongo knygelėmis ir kėlė maištus prieš savo tėvų kartą, o tais pat metais pačiame Europos centre, viename gražiausių jos miestų Prahoje sovietiniai tankai traiškė žmones vien už tai, kad jie tiesiog norėjo laisvės ir demokratijos savo šaliai. Iki šiol Vakarų šalyse nuostata komunizmo atžvilgiu labai ambivalentiška.

Dvasinis Europos susivienijimas vyksta gana neleng­vai. Vakaruose daug kam buvo netikėta, kad naujosios ES šalys turi ne tik ekonominių interesų, bet ir savo kultūrą, ir savo atmintį, ir savo istorijos supratimą.

2004 m. mūsų įsijungimo į ES pavasarį, Vokietijoje, per Leipcigo knygų mugės atidarymą trumpą kalbą pasakė Europos komisarė, buvusi Latvijos užsienio reikalų ministrė Sandra Kalnietė, kuri pabrėžė:

Po Antrojo pasaulinio karo Europą perpus padalijo Geležinė uždanga, ir tai ne tik atnešė vergiją Rytų Europos tautoms, bet ir ištrynė jų istoriją iš bendrosios Europos istorijos. Europa ką tik buvo išsivadavusi nuo nacizmo negandos; ir po kruvinų karo skerdynių buvo labai suprantama, kad tik nedaugelis žmonių teturėjo jėgų pažvelgti tiesai į akis; ypač neįstengė pripažinti fakto, kad vienoje Europos pusėje teroras ir toliau tęsiasi, – kur už Geležinės uždangos sovietų režimas toliau vykdė Rytų Europos tautų ir net savosios tautos genocidą.

Daugiau nei 50 metų Europos istorija buvo rašoma, mums negalint prie šio darbo prisidėti, ir Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų istorija – tai taip būdinga – suskirstė viską ir visus, pasakydama, kas yra gera, kas bloga, kas teisinga, kas klaidinga. Tik Geležinei uždangai nukritus, tyrėjams pasidarė prieinami archy­vuose saugoti dokumentai ir šių aukų gyvenimo istorijos. Šie duomenys įrodo, kad abu totalitariniai režimai – nacizmas ir komunizmas – buvo vienodai nusikalstami. Niekados nevalia jų skirti vien todėl, kad vienas jų buvo nugalėtojų pusėje. Kova prieš fašizmą negali būti laikoma dalyku, visiems laikams išteisinančiu Sovietų Sąjungą, vienos klasės ideologijos vardu engusią nesuskaičiuojamą daugybę nekaltų žmonių.

Po jos žodžių „abu totalitariniai režimai – ir nacizmas,­ ir komunizmas – buvo vienodai nusikalstami“ iš salės protestuodamas išėjo Vokietijos žydų centrinės tarybos viceprezidentas Salomonas Kornas. Vokietijos spaudoje užvirė diskusija. Daug kas baisėjosi naujųjų ES narių įžūlumu – kaip galima lyginti šiuos du nusikaltimus? Juk Didžiojo Nusikaltimo naratyvas priklauso Vokietijai! Ir apskritai – ką tos mažosios šalys sau galvoja?

Die Welt: Argi ne kaip tik mažas tautas ima pagunda laikyti save aukomis?

Kalnietė: Atvirai pasakius, man Jūsų klausimas atrodo keistas. Nesuprantu nė to, iš kur jis Jums kyla. Tai, kad mes mėginame pažinti savo tikrąją istoriją, juk nereiškia, kad vaizduojame save aukomis ir patys save apraudame. Mes jaučiame priedermę kalbėti tiesą.

Taigi aišku, kad tarp susijungusiai Europai iškylančių naujų bendrų uždavinių yra ir istorinės praeities įvertinimas, ir tai reikalauja didelių pastangų. Europos atmintis dar visiškai netolygi ir fragmentuota. Politikai dar daug liko nuveikti siekiant komunistinių totalitarizmų įvardijimo ES dokumentuose.

Taigi, kitaip negu nacionalsocialistinė ideologija, komunizmas oficialiai nebuvo paskelbtas nusikalstamu. Beveik nėra nuteistų ir konkrečių komunistinių represijų vykdytojų. Neįvykdyta „dekomunizacija“, kuri būtų analogiška „denacifikacijai“, daro neįmanomas įgyvendinti ir kitas priemones, skatinančias „perdirbimo procesą“.

Vakarų šalyse komunizmo nusikaltimų ir komunistinės ideologijos atžvilgiu geriausiu atveju vyrauja ambivalencija, bet iš tikrųjų ji kol kas labai artima tabu. Rusijoje – vis stiprėja kategoriškas bet kokių komunizmo nusikaltimų neigimas. Lietuvoje – sumaištis.

1991 m. Lietuvai įtvirtinus Nepriklausomybę, pag­rindiniuose valstybės dokumentuose buvo įvardyta neteisėta okupacija ir nukentėjusieji nuo jos. Priimtas net įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Tačiau bendros valstybės politikos nebuvo. Neįvyko desovietizacija – nei formali, nei faktinė.

Taip pat visuomenėje nebuvo gilesnės apie 50 metų trukusios okupacijos padarinių refleksijos. Priešingai, visomis išgalėmis siekiama kuo greičiau užmiršti praeitį ir vengti bet kokių diskusijų apie ją. Tada netrunka paaiškėti, kad „istorinė atmintis tebėra kraujuojanti žaizda“, ji tebedraskoma priešingų ideologinių pozicijų, o praeities istorijos paveikslo kūrimą vis stipriau veikia sovietinė nomenklatūra.

Tokia užmarštis nėra natūrali, kai kam ji politiškai naudinga. Lietuva ne tik negavo jokių kompensacijų už okupacijos padarytą žalą, bet ir tebeturi įrodinėti buvusi neteisėtai okupuota, o „buvę kagėbistai nebijo ieškoti teisybės Strasbūre, teisinius įsidarbinimo apribojimus apskųsdami kaip „žmogaus teisių“ pažeidimą“.

Nebaudžiamumo nuostata įsigali vis labiau. Teisėtvarkos pozicija abejinga ir pasyvi. Lietuvos valdžioje arba arti jos – daug asmenų, kurie buvo susiję su režimu, represinėmis struktūromis, ir nėra suinteresuoti jokiu tiesos pripažinimu. Istoriko Arvydo Anušausko duomenimis, 1940–1958 m. komunistinių represijų aukomis tapo 350 000 Lietuvos gyventojų, genocidą vykdė daugiau nei 50 000 žmonių, bet visose šalies prokuratūrose buvo iškelta vos 213 baudžiamųjų bylų dėl genocido ir nusikaltimų žmoniškumui. Iš visų šių bylų teismams perduota tik 17. Jas išnagrinėję teismai kaltais pripažino ir laisvės atėmimo bausmėmis nuteisė septynis asmenis, iš jų realiai kalėjo arba kali trys.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinės okupacijos režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomasis direktorius Ronaldas Kačinskas baisisi dabartine teisine Lietuvos reakcija į okupacinių režimų nusikaltimus:

Iš mūsų genocido bylų tyrimo susidaro vaizdas, kad dauguma Lietuvos gyventojų savo noru trėmėsi į Sibirą, savo noru nusišovė miškuose ar KGB rūsiuose, patys padegė savo namus ir susidegino su šeimomis. Tarytum Lietuvoje lyg ir nebuvo tų, kurie žudė ar vykdė represijas.

To pasekmės – nusikaltimų „nutylėjimas“, aukų ir nukentėjusiųjų išgyvenama neteisybė ir nuoskaudos, visuomenės moralinė sumaištis ir mokslinių tyrimų stoka.

Sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai neįvardyti. Nei teisinio, nei moralinio, nei politinio jų veik­los įvertinimo ir atpildo visuomenėje nebuvo. Pavadinimą pakeitusi Lietuvos komunistų partija (LKP) niekada nepripažino buvusi nusikalstamos ideologijos ir politikos vykdytoja. Nėra žinoma nė vieno atvejo, pavyzdžiui, buvusių KGB darbuotojų, viešo savo kaltės ir įvykdytų piktadarybių įvardijimo, atsiprašymo ar pan. Net paradoksalu – nukentėjusieji ne kartą yra pareiškę, kad „pykčio nenešioja“, kad yra atleidę skriaudėjams, kad net meldžiasi už juos, bet juk to atleidimo niekas nė neprašė...

Kairysis skruostas jau buvo atsuktas, kai Sąjūdžio mitinguose niekas nepuolė reikalauti, kad prieš imdamas į rankas trispalvę atliktum viešą išpažintį. Priešų meilės ir atleidimo savo persekiotojams nukentėjusiųjų pusėje mačiau daugiau nei galėtum tikėtis po to, ką išgirdai iš jų lūpų. Toliau nėra kur eiti. Toliau reikia arba visos tiesos, arba užmaršties. Jokių minėjimų ir vėliavų. Jokių pretenzijų į tautos santarvės atkūrimą apsimetant, kad visi buvo aukos, visi vienodai nukentėjo.

Tačiau daugelio režimui tarnavusių asmenų pozicija yra gynybiška ir vengianti „visos tiesos“. Pastaraisiais metais pasirodė gana daug buvusios partinės nomenklatūros atstovų memuarų. Bet gilesnės refleksijos juose kol kas nerandame. Kritikai pastebi tik siekimą susigrąžinti ar iš naujo formuoti teigiamą atmintį apie save ir gyvenimą sovietų Lietuvoje. Tuose kūriniuose „tarybiniai veikėjai“ idealizuojami, dalinė tiesa persipina su nutylėjimais, o kartais akivaizdus melas pritrenkia net visko mačiusius specialistus arba priverčia liūdnai palinguoti galva antisovietinės rezistencijos dalyvius: „O šiandien atsiranda „durnių laivas“, pagaliau tikras balsas to, kuriam buvo leista vienam pirmųjų Gedimino kalne kelti trispalvę“.

Po karo iš Lenkijos į Vokietiją pasitraukęs žydų tautybės literatūros kritikas, kurio šeima nukentėjo nuo nacių, prisimena:

Kai mudu su žmona anuomet nueidavom į svečius, dažniausiai pas mūsų amato žmones – laikraštininkus, radijo ar leidyklų darbuotojus – ne kartą nutikdavo tai, kas mums atrodė labai įsidėmėtina. Vėlų vakarą apie kokią vienuoliktą, būdavo, vis koks nors ponas vedasi mano žmoną arba ir mane kartais į kokį kambario kamputį ir sako: žinokite, aš karo metais lankiausi Varšuvos gete, mat norėjau tai pamatyti ir nunešti ten uždarytiems žmonėms sviesto ir taukų. Tuos mūsų pašnekovus į getą vis atvesdavo tyčinis noras padaryti gerą darbą. Žmona kartą mane ėmė ir paklausė: klausyk, o iš kurgi radosi visi tie žmogžudžiai kareiviai, juk visi ten tik sviestą nešė?

Iš minėtų nomenklatūrininkų memuarų neretai irgi susidaro įspūdis, kad visi ten tik sviestą nešė. Žinoma, kiekvieno žmogaus situacija – individuali. Mes beveik nieko nežinome, kaip permąstė savo biografiją ir savo tapatybę kiekvienas žmogus. Tačiau viešojoje erdvėje tendencijos matyti būtent tokios.

Neteisybės jausmas ir nuoskauda pasipriešinimų dalyviams, represijų aukoms ir jų artimiesiems kaip tik ir kyla todėl, kad jie mano, jog teisingumo valstybėje nėra. Kai kurių partizanų šeimos veltui daugelį metų laukia, kol jiems bus pasakyta, kur pakasti jų artimieji, nors dar yra gyvi tai žinantieji. Daugelis politines represijas patyrusių žmonių iki šiol neatgauna sovietų nacionalizuoto nekilnojamojo turto. Pavyzdžiui, iš dešimties sociologinėje apklausoje dalyvavusių buvusių tremtinių tik keturi buvo atgavę „dalį nekilnojamojo turto, bet trys iš jų atsikovojo jį per teismus“. Buvusiems Lietuvos partizanams tebeegzistuoja sovietiniu laikotarpiu atimtų teisių „atkūrimo“ procedūra, o su jais kovojusių išdavikų niekaip neįmanoma nuteisti.

Susinervuoju, kai duoda visokius medalius komunistams, atseit nusipelniusiems, ar patys komunistai kreipiasi į Strasbūrą kaip nukentėję, negaliu klausytis... Vis dėlto aš turiu tvirtus politinius įsitikinimus ir niekad nebalsuoju už komunistus. Aš suprantu, kad tų žmonių, kurie buvo sumanę tremtį, jau nebėra, bet ta politinė doktrina man nepriimtina. Pykčio nejutau ir nejaučiu, nes nežinau kam jį jausti, nėra konkretaus objekto. (N. J., 75 m., buvusi tremtinė)

Taigi formaliai represuotųjų ir rezistentų kančios ir nuopelnai lyg ir pripažinti, bet realybėje dar vyrauja geroka sumaištis.

Visuomenės moralinė sumaištis. Lietuvoje neretai reiškiama mintis, kad naujos valstybės kūrimo pag­rindu tapo moralinis kompromisas, kurio pasekmės skaudžiai juntamos iki šiol. Visuomenėje tebevyrauja iš sovietinės praeities atsinešti savo krašto istorijos ir da­barties stereotipai – partizaninio karo degradacija, politi­nis ir moralinis reliatyvizmas, ciniškas požiūris į savo istoriją, posovietinis galvojimo ir moralės būdas.

Judithos Lewis Herman teigimu, tokiose kaip mūsų:

[…] visuomenėse (antai, Rytų Europoje) diktatoriai reikalavo ne tik visų gyventojų nuolankumo, bet ir bendrininkavimo. Dėl to daugybė žmonių išniekino savo kaimynų, draugų ir giminių pasitikėjimą. Dabar šioms visuomenėms iškilusi problema, kaip nustatyti atsakomybę už tokį smurtavimą, kokiu buvo persmelkta visa visuomenė, koks tuo metu buvo skatinamas. Tarti, kad visiems bendradarbiavusiems tenka baudžiamoji atsakomybė, praktiškai neįmanoma, net jei tai ir būtų pageidaujama. Tačiau be kokios nors formos viešo pripažinimo ir restitucijos visi socialiniai santykiai lieka užkrėsti iškreipta neigimo bei slaptumo dinamika.

Iškreipta neigimo bei slaptumo dinamika trukdo ir rimtesnei bei gilesnei praeities refleksijai. Tai žalinga ir individui, ir visuomenei, nes neleidžia brandžiai suvokti savo istorijos ir savo tapatybės. Gynybiška tiesos vengimo pozicija blokuoja žmogaus kūrybiškumą ir laisvą asmenybės raidą, trukdo eiti į priekį. Daugelis Lietuvoje apklaustų žmonių, ypač nukentėjusieji nuo režimo arba nelabai į jį įsitraukusieji, pasisako už „tiesos sakymo“ strategiją. Tačiau „bent dalis aktyviau kolaboravusių su sovietiniu režimu žmonių dar nepasirengę apmąstyti sovietinę praeitį kaip laisvi ir atsakingi žmonės“. Jie laikosi atminties ir atsakomybės už praeitį reliatyvizavimo („visi buvo vienodi“) ir „kolektyvinės amnezijos“ strategijos. Paradoksaliai galima teigti, kad politines represijas sovietmečiu patyrusieji yra laimingesni už nerepresuotuosius, nes jie laisvesni ir nebijo tiesos.

Man tie penkiolika metų vis labiau panašūs į miglą, ne į išlaisvinantį ir įkvepiantį aiškumą. Šėtoniško sąvokų sujaukimo laikotarpis. Klausaisi užvirusios diskusijos dėl KGB – ir visi teisūs. Šaukčiau, kaip prieš dešimtmetį, kad atleistume, bet kam to kada nors iš tiesų reikėjo? Viskas jau seniai darda kitais bėgiais. Tikra tiesa – galų gale yra tik ano režimo aukos.

Mokslinių tyrimų stoka. Neigimas ir ambivalencija komunizmo nusikaltimų atžvilgiu lemia didelį netolygumą mokslinių tyrimų srityje – gausu holokausto traumų ir Antrojo pasaulinio karo aukų bei pasipriešinimo nacių okupacijai dalyvių tyrimų, bet patikimų ir reprezentatyvių politinių represijų padarinių tyrimų pokomunistinėse šalyse, ypač buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, dar beveik nėra.

Po komunistinės sistemos žlugimo nedidelės studijos apie politinių represijų padarinius atliktos Lenkijoje, Vokietijoje, Rumunijoje, iš buvusių sovietinių respublikų – Latvijoje. Atrodo, kad iki šiol didžiausias politinių represijų padarinių buvusioje SSRS tyrimas atliktas Lietuvoje. Žinant, kad komunistinio režimo aukų – milijonai ir kad jis truko labai ilgai, tyrimų apie jo padarinius atliekama neproporcingai mažai.

Traumų psichologijos požiūriu Lietuvoje, kaip ir kitose buvusiose sovietų valdytose ar užgrobtose šalyse, nukentėjusių asmenų patirtis yra labai specifinė. Patyrusieji sunkiausias traumas – politines represijas – net ir pasibaigus tremties ar įkalinimo laikui ilgą laiką buvo priversti slėpti savo praeitį ne tik nuo aplinkinių, bet neretai ir nuo savo vaikų. Tokios patirties padariniai individams, šeimoms, o pagaliau ir visuomenei dar toli gražu nepakankamai žinomi.