Psichoanalitikas R.Milašiūnas: „Gyvenimas nėra beprasmis“

Psichoanalizė – keistas gydymo būdas, kaip sakė pats jos įkūrėjas Sigmundas Freudas: „Kartais atrodo, kad tai gydymas meile“.

Tėvai svajojo, kad vieną dieną Raimundas taps chirurgu, nes tokia gydytojo specializacijos mada tuo metu buvo labai populiari. Nesipriešindamas šiam norui, būsimasis psichoanalitikas įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, bet greitai suprato – pjaustyti žmones ne jam.

„Mane ėmė labiau traukti neurologija, tai, kas neaišku ir paslaptinga, tačiau greitai paaiškėjo, kad psichikos sutrikimai yra dar paslaptingesni, todėl pasukau į psichiatriją“, - sako pašnekovas.

Jau pirmieji žingsniai mokslo kalvomis buvo pažymėti noru pažinti tai, ką gaubia paslapties skraistė, bet tapęs psichiatru Raimundas Milašiūnas greitai įsitikino – tabletė nepadarys gyvenimo geresnio.

„Kai pacientai klausia manęs, ką jiems daryti ir kaip toliau gyventi, atsakau – viena tabletė – tris kartus per dieną, - nusijuokia gydytojas. - Nėra recepto nuo gyvenimiškų problemų, tai nuolatinis procesas, ieškojimas ir savęs pažinimas“.

Taip atsirado psichoterapijos poreikis. Psichiatrija greitai buvo iškeista į kitą, tuo metu lengviausiai pasiekiamą psichologinio gydymo būdą – transakcinę analizę, tačiau neilgam. „Greitai supratau, kad ir šis būdas negali „stebuklingai“ padėti. Kai mokiausi, viskas atrodė paprasta ir suprantama, bet susidūrus su pacientais greitai paaiškėdavo, jog po kelių sesijų niekuo nebegalėdavau jiems padėti“, - savo ilgų ieškojimų priežastį paaiškina analitikas. Vėliau, prisiminęs paauglystėje girdėtas nerealiai įdomias ir intriguojančias kalbas apie S.Freudą, transakcinės analizės specialistas vėliau pasuko malonumo principo link.

Beveik nieko nenutuokdamas apie tai, į ką ketina gilintis, jis ryžosi save išbandyti, nes po abiejose ankstesnėse srityse patirto nusivylimo, reikėjo įrodyti sau ir kitiems, kad yra būdas, kuris gali padėti. Pasąmoningi paauglytės išgyvenimai, ir sužadintas smalsumas atvedė ten, kur viskas turi priežastį – į psichoanalizę. Beje, svajonė išvykti mokytis psichoanalizės į Suomiją kartu su kitais kolegomis atsirado dar iki transakcinės analizės studijų, tačiau šeimos padėtis tuomet vertė šio užmojo atsisakyti.

Paaiškinti, kas yra psichoanalizė, ir kaip ji veikia – sunkus uždavinys net patyrusiam psichoanalitikui.

„Tai giliausias gydymo būdas. Ne tik gydymas, bet ir savęs pažinimas“, - sako Raimundas Milašiūnas, - nors jis palyginti ilgai trunka ir yra brangus, bet poveikis nepasibaigia taip greitai, kaip vaistų“.

Visuomenėje susiformavęs stereotipas, kad psichoanalizė yra neveiksmingas, pasenęs gydymo būdas. Tokias nuostatas, pasak pašnekovo, pirmiausia lemia trumparegiškas požiūris: matomas tik psichoanalizės įkūrėjas S.Freudas ir jo teorijos, o tai, kad šių dienų psichoanalizė neatpažįstamai pakitusi, niekam nerūpi.

Žinias buvęs psichiatras gilino Nyderlanduose - Amsterdamo psichoanalizės studijų programoje. „Turėjau virš 600 valandų mokomosios psichoanalizės, o į teorijos seminarus ir supervizijas (tam tikras konsultacijas su patyrusiais analitikais) Nyderlanduose vykdavau keturis kartus per metus“, - toks buvo privalomas penkerių metų analitikų ruošimo kursas.

Taip save įvardija pats gydytojas. Pacientai perkelia savo problemas žmogui, kuris gauna nemažus pinigus už tai, kad būtų konteineris, o vėliau turi stengti pats iš savęs bandyti viską iškuopti. Maža to, tenka padėti pacientams tas šiukšles pažinti, perdirbti ir priimti atgal tinkama forma.

„Dažnai tas šiukšles parsinešu ir namo, - neslepia psichoanalitikas. - Dėl to labiausiai kenčia šeima, nes po darbo neretai nenoriu niekur vykti ir su niekuo bendrauti“.

Žvilgtelėjus į psichoanalizės sesiją gali atrodyti, kad čia apskritai niekas nevyksta, o jei įsiklausytum į tai, kas kalbama, garsiai sušuktum – nesąmonė!

Laisvųjų asociacijų metodu grįstas gydymas ne veltui susilaukia tiek priešiškumo: ką gali išgydyti kalbos apie bet ką, kai pats analitikas nedalija jokių patarimų, tik ramiai sėdi už paciento, gulinčio ant kušetės, ir tik protarpiais tarsteli vieną kitą klausimą, ar pastebą?

„Psichoanalizės metu siekiama suprasti pacientą. Neretai tai nutinka pirmą kartą jo gyvenime. Mes įpratę klausyti kitus žmones ne ausimis, o liežuviu. O analitikas iš tikrųjų klauso ir jaučia kartu su pacientu. Be to reikia prasiskverbi į pasąmonę, ir ten bandyti surasti problemų priežastis, bet aš patarimų nedaliju. Kartais suradus vieną problemą, vėliau paaiškėja, kad po ja slypi dar viena, kur kas didesnė. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis daug pastangų“, - nesistengia girti savo profesijos Raimundas Milašiūnas. Štai čia yra pati sudėtingiausia chirurgija – sielos pjaustymas.

Pradėjusiam lankyti mokomąją psichoanalizę, buvusiam psichiatrui atsivėrė sunkios savęs pažinimo durys. „Pamačiau daug blogų dalykų, kurių anksčiau savyje nepastebėjau: pyktį, agresiją. Pamačiau, kad turiu daug mėšlo, ir buvo sunku tuo patikėti“, - atvirauja pašnekovas.

Pirmasis apie psichologinę pagalbą teikiančių žmonių tokias pačias problemas, kaip ir tų, kuriems ji teikiama, garsiai prabilo garsus Amerikos psichoterapeutas ir rašytojas Irvinas D. Yalomas. Savo knygose jis ne tik skatina sielos gydytojus neužsiverti ir neslėpti savo ydų, bet atvirai dalintis savo patirtimi su pacientais. Tokiai yalomiškai teorijai, kuri šiandien turi ir savo kryptį psichoanalizėje (vadinamoji intersubjektyvumo teorija) pritaria ir Raimundas Milašiūnas: „ Gal būsiu pasmerktas ir nesuprastas kolegų, - kuo sunku abejoti, - bet buvo toks atvejis, kai pacientė pasakė, kad atrodau prastai, ir prisipažinau, kad tikrai blogai jaučiuosi, nes tą dieną įvyko daug sukrėtimų. Vėliau ši situacija padėjo analizei ir buvo pasiekta puikių rezultatų“, - džiugiai užbaigia analitikas.

„Čia galima pabrėžti ir tai, jog aš tikiu, kad ne pati psichologinio gydymo kryptis ar technikos priemonės, bet psichoterapeuto ar psichoanalitiko asmenybė yra svarbiausias gydymo instrumentas. Gali žinoti šimtus teorijų ar technikos „triukų“, bet nebūdamas nuoširdus su pacientu, negalėdamas išreikšti savo jausmų, niekada nebūsi su juo artimas ir niekada nepasieksi rezultatų. Teisus buvo garsus psichoanalitikas W.Bionas, sakydamas, kad į kabinetą įėjus pacientui, tu turi tuoj pat pasistengti pamiršti visas iki tol žinotas teorijas...“, - sako analitikas.

Sunku patikėti, kad paprasčiausias gydytojo prisipažinimas, jog blogai jaučiasi, padarė kažkokį neįtikėtinai teigiamą poveikį pacientei. Gal viskas čia yra ne taip kaip atrodo, gal pacientė labai apsidžiaugė, kad toks tvirtas analitikas irgi palūžta? Kalbėdamas apie savo paties patirtį susiduriant su psichoanalize, Raimundas Milašiūnas pabrėžia svarbiausią dalyką: „Žmogus turi pats norėti pasveikti, kitaip niekas nepadės. Analitikas tėra instrumentas, kuriuo žmogus gali pasinaudoti savo tikslams pasiekti“.

O štai į klausimą, kada reikėtų gultis ant minkštos kušetės, ir pasakoti tai, kas šauna į galvą, vyras atsako gerai pagalvojęs: „Turbūt tada, kai žmogus ima savęs klausti, kodėl jam taip nesiseka, kodėl jis vis dažniau jaučiasi blogai, kodėl blogi dalykai nuolatos kartojasi. Tai dažniausiai lemia baziniai, iš vaikystės atsinešti dalykai. Juos galima sutvarkyti “.

Lietuviai dar mažai nutuokia, kas tai per gydymo būdas, ir atėję, kartais kaip pas kunigą, sako, kad tai jų paskutinė viltis, bet norint iš tiesų tai suprasti, reikia patirti, konstatuoja neginčijamą faktą Raimundas Milašiūnas.

Iškalbinga mūsų šalyje savižudybių statistika leidžia dalyti prielaidą, kad kaip nei viena kita tauta ir šalis, turime daug psichologinių problemų, ir dažnai gyvenime nematome nei prasmės, nei tikslo, bet tiek savo pirmojoje knygoje „Psichoanalizė: 100 klausimų ir atsakymų“, tiek neseniai pasirodžiusioje „Žarijų duobės: pokalbiai su psichoanalitiku“ (kartu su I.Liutkevičiene), tiek įžangiame žodyje „Sopranų psichologijai“, šis psichoanalitikas meta iššūkį visiems egzistencialistams ir drąsiai teigia – gyvenimas nėra betikslis. Vėliau patikslina, galbūt reikėjo vartoti prasmės sąvoką. „Bet tie žodžia tokie painūs, - teisinasi. - Čia labai tiktų viena mintis: Freudas gali daug kam nepatikti, tačiau svarbiausia iš to, ką jis davė pasauliui – supratimą, jog kiekvienas mūsų žingsnis, kiekviena gyvenimo akimirką turi prasmę“.

Kalbėdamas apie svarbiausią žmogaus tikslą Raimundas Milašiūnas atkartoja Darvino ir Nyčės mintis, kad svarbiausia yra išlikti, pats gyvenimas yra tikslas. Tačiau toks atsakymas neįtikina, todėl bandau prieiti iš kitos pusės, paklausęs, ko dabar labiausiai norėtų pats gydytojas. „Ramybės“, - akimirksniu atsako, ir pats pripažįsta, kad ši laisva asociacija rodo jo dabartinį nuovargį.

Šioje vietoje prisiminiau krikščioniškas pamaldas, kurių metu kiekvienas žmogus turi palinkėti visiems ramybės. Tačiau ir toks atsakymas neatrodo labai įtikimas, juolab, kad ta ramybė labai greitai atsibosta, ir tada norisi linksmybių.

„Gyvenimo tikslai nuolat kinta, - paaiškina vyras, - bet gyvenimas yra prasmingas, nes sukūrę atvirą ir tvirtą ryšį su kitu žmogumi, mes jausimės gerai, o visus žmogaus veiksmus galima paaiškinti“.

Intersubjektyvumo teorijos šalininkas visada pabrėžia žmonių tarpusavio ryšio svarbą, ir ypatingai akcentuoja jausmus, kuriuos mes dažniausiai linkę slėpti.

„Aš nebijau verkti, nebijau pykti, nes tai yra mano jausmai“, - ramiai išpažintį atlieka vyras. Bet tai dar ne viskas.

Kultiniame seriale „Sopranų kronika“ Tonis Sopranas savo žmonai apie psichoanalitinę psichoterapiją sako: „Ta psichiatrija – šūdas. Pasirodo, tai, ką jauti, nėra tai, ką jauti. O svarbiausia – tai, ko nejauti“. Kaip čia yra? Su šiuo klausimu ir Raimundui Milašiūnui buvo sunku susitvarkyti.

„Čia yra labai sunkus klausimas. Žmogus, kuris kažką jaučia paviršiuje, galvoja, kad tai autentiškas jausmas. Sutinku, kad tai jausmas, bet po tuo jausmu neretai slepiasi kiti jausmai, nuo kurių mes bėgame. Analizėje mes pradedame aiškintis, kodėl jausmas neatsiranda. Tai dalis nesąmoningumo“, - išsprendžiama mafijos boso problema.

Jausmai paini sritis, ne vienoje knygoje aprašomos romantiškiausios meilės istorijos, kai gydydami pacientes, gydytojai patys tampa meilės įkaitais, ir tenka mesti darbą (arba santykius slėpti), kad galėtų patys gydytis nuo meilės.

„Būna, kad pacientės įsimyli, bet mes tada bandome aiškinti, iš kur kyla tas noras, ir kas jį lemia. Dažniausiai paaiškėja, kad kaltas saugumo jausmo stygius kasdienybėje“, - nelinkęs visur įžvelgti vien geidulių psichoanalitikas. Priminus jam garsiąją S. Freudo frazę apie gydymą meile, ilgai dvejojęs pašnekovas šiek tiek pakreipia atsakymą: „Gal greičiau gydoma ne meile, o jausmais, ryšio su analitiku kūrimu. Bet ir meilė būna visokia“, - nepasiduoda provokacijoms. Tačiau ramybės neduoda kitas klausimas, gal čia ateinama išmokti mylėti?

„Sutinku, kad čia ateinama išmokti mylėti, bet čia neturima galvoje seksualizuotos meilės, - staiga, supratęs, kad prasiveržė pasąmoningos mintys, analitikas šiek tiek sutrinka, - irrr...? – lyg niekur nieko paklausia. - Ką jūs norit sužinot?“. Trumpa juoko terapija užpildo gydytojo kabinetą. Sužinoti nors vieną meilės istoriją, žurnalui „Istorijos“ būtų pats tas. Tai kaip viskas yra iš tiesų su tomis meilėmis?

„Čia turbūt yra sunkiausia pasakyt žodžiais, nes kai mes einam giliau tai viską labai sunku apsakyt žodžiais, - o mes tuo ir neabejojam: kuo giliau, tuo sunkiau išvis ką nors pasakyt, - čia atsiranda tas jausmas, tai yra kažkoks artumo jausmas, tarp manęs ir paciento, ir taip pacientės mokosi nebijoti pačių jausmų. Jos gali jausti šiltus jausmus analitikui, galima tai pavadint meile...būna, aš turiu pacienčių, kurios ir apie seksą fantazuoja su manim.

Taip, yra šitie dalykai, bet mes ir bandom kalbėti, ką tas sekso troškimas reiškia, o tai paprastai reiškia labai didelį artumo, intymumo poreikį. Šitoj vietoj, suprasdamos, kas tai yra, ir kad to nereikia bijoti, jos iš tikrųjų išmoksta jausti, būti artimos, ir mylėti. O svarbiausia – išmoksta mylėti ir save...“, - nusišypso Raimundas Milašiūnas.

Nereikia išsigąsti, kaip Toniui Soprano, kad viskas, ką jaučiame yra netikra. Būtų klaidinga manyti, kad mes apskritai negalime susigaudyti savo jausmuose. Tačiau jei atsitinka taip, kad nesuprantame, kas iš tiesų svarbu gyvenime, ką mylime, arba kodėl blogai jaučiamės, visada galima pasirinkti du variantus: nueiti pas psichoanalitiką, arba išgerti vieną tabletę tris kartus per dieną. O geriausia, tiesiog mokytis mylėti su mylimu žmogum, nors kaip dainavo Davidas Charvetas: „The more I learn the less I know about this thing called love...“.