„Visada bijodavau žmonių, vilkinčių baltais chalatais“, – pripažino 58 metų žurnalistas.
- Ar šią baimę paskatino operacija, po kurios vos nenumirėte?
- Bijojau jų ir iki tol. O tuomet man darė tulžies akmenų šalinimo operaciją.
Chirurgas padarė nedidelę, bet lemtingą klaidą.
Pasirodo, man prapjovė tulžies lataką.
Ir visa tai, kas turėjo kažkur nutekėti, sutekėjo į pilvo ertmę.
Medikai, pamatę, ką padarė, paskambino klinikos vadovui. Sužinojęs, kas atsitiko, šis metė atostogas ir sugrįžo į Vilnių. Chirurgų brigada su manimi vos ne eksperimentus darė, bet tai mane ir išgelbėjo.
- Ar tas įvykis neatbaidė nuo gydytojų?
- Dabar Santariškėse jaučiuosi kaip namuose, nes visi tą operaciją atsimena.
Nuo to aš gydytojų labiau nepamilau, bet niekada teisybės neieškojau.
Manau, niekas to nedarė piktybiškai.
Tai buvo nelaimingas atsitikimas, ir tiek.
Po tos operacijos ilgai negalėdavau užeiti į žuvų parduotuvę. Pardavėjos, tuomet vilkėdavusios baltais chalatais, man primindavo slauges.
- Ar tai – vienintelė jūsų patirtis ligoninėje?
- Būdamas dešimties nukritau nuo vieno statinio Klaipėdoje ir stipriai prasiskėliau galvą. Kruvinas parėjau namo, pats išsikviečiau greitąją medicinos pagalbą. Tėvai buvo išvykę.
Kai grįžo, dešimtmetis jų sūnus buvo ligoninėje. Tai du tokie dideli su mano sveikata susiję įvykiai.
O dabar jau pusė metų, kai skauda šoną.
Atlikau visus įmanomus tyrimus, bet medikai nieko neranda. Patarė pasitikrinti dėl vėžio. Padariau tyrimus, sulaukiau atsakymo. Ir – nieko.
Būna, skausmas nuslūgsta, o paskui ir vėl atsiranda. Yra tik vienas vaistas – darbas. Kai dirbu, nieko neskauda.
- Ar dažnai tenka praverti gydytojo kabineto duris?
- Kartą per mėnesį, nes vis atsiranda problemėlių. O gydytojas mane pakviečia į kabinetą ir sako: „Pakalbėkim apie žurnalistiką“. Sakau, bobutės ir senukai už durų laukia, ką mes čia kalbėsime. O jis man atsako: „Jie irgi atėjo pasišnekėti, nes niekas jų neišklauso“.
Gali būti, kad kai žmogaus niekas neišklauso, jam viską ir skauda. O kai su gydytoju pasišneka, viskas susitvarko.
Labai gerbiu medikus, bet negalėčiau dirbti jų darbo, nes negaliu kraujo matyti.
- Turbūt kraujo ėmimas iš piršto – pati baisiausia procedūra?
- Ne, buvo ir kitų labai nemalonių. Ne kartą teko ryti zondą, nes turiu skrandžio opą. O pas dantų gydytoją einu tik tada, kai jau nebegaliu kentėti.
- Ar ir sudėtinga operacija nepamokė labiau savimi rūpintis?
- Gerų norų užteko dviem savaitėms.
Kartais pasigailiu, kad negyvenu sveikai, nes atrodyčiau jaunesnis ir gal turėčiau daugiau plaukų.
Bet visada atsiras žmonių, kuriems ir toks tiksiu, o tiems, kuriems neįtinku, kad ir koks būčiau gražuolis ar sveikuolis, vis tiek neįtikčiau.
- Bet jau taisotės. Metėte rūkyti.
- Mečiau iš karto. Niekada nebuvau bandęs to daryti.
Be to, išeinu vakare pasivaikščioti. Tačiau greit sugrįžtu, nes nėra ko veikti vaikščiojant.
Tačiau niekam nežadėjau, kad neberūkysiu niekad gyvenime.
- Rūkaliai tvirtina, kad labai sunku mesti rūkyti.
- Tegul paskaito knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti“.
Manau, kad ji mane paskatino ne mažiau nei žmonos zirzimas dėl pribarstytų pelenų.
- Ar pajutote kokių nors pokyčių?
- Namuose žiūrėdamas futbolo rungtynes kažkaip vis atsidurdavau prie šaldytuvo. Priaugau gal porą kilogramų.
Seniau turėjau šuniuką, kuris priversdavo pajudėti. Jau treji metai turiu katę, bet su ja daug nepasportuosi.
- Visada atrodote žvalus. Kas padeda išlikti tokiam?
- Man vaistas – darbas. Jeigu turiu ką veikti, esu sveikas. O jei tik atostogos, pradeda skaudėti tai vieną, tai kitą šoną. Susirandu kokį darbelį, pradedu dirbti, ir praeina.