Palangoje plušančios rinktinės gydytojas darbo nestokoja – didesnių ar mažesnių traumų žaidėjai patiria kone kiekvienoje treniruotėje.
Tačiau bene svarbiausias jo uždavinys – sureguliuoti mitybą taip, kad organizmas iškęstų didžiulį fizinį krūvį ir nebūtų nualintas.
Praėjusią vasarą rinktinėje debiutavęs Kauno medicinos universiteto klinikų fizinės medicinos ir reabilitacijos specialistas ir pats pajuto tinkamai sureguliuoto režimo privalumus: į darbą klinikose V.Trumpickas grįžo atsikratęs kelių papildomų kilogramų.
„Sveikatos gidas“ kalbėjosi su juo apie darbą gydant krepšinio žvaigždyną, traumas, jų prevenciją, sportininkų kantrybę.
- Ar skiriasi darbas gydant sportininkus ir pacientus, ateinančius į klinikas?
- Sportininkų organizmas įpratęs atlaikyti didžiulius krūvius.
Jie gyvena itin griežtu režimu. Dvi treniruotės per dieną, kasdien tuo pačiu metu – griežtai subalansuotas maistas, papildai, vitaminai.
Iš šalies gal atrodo, kad jų gyvenimas nėra sunkus – treniruotė, maistas, miegas, vėl treniruotė. Tačiau esu tikras, kad paprastas žmogus tokiu režimu sugebėtų ištverti gal tik dešimt dienų. Neišlaikytų psichologinės įtampos.
- Ar nesibaiminote dirbti su krepšinio žvaigždynu?
- Patikėkite, į klinikas ateina daug įnoringesnių pacientų. Gal iš šono ir atrodo, kad krepšininkai serga žvaigždžių liga, bet iš tikrųjų jie labai paprasti žmonės.
Žinoma, dirbti rinktinėje kiek prisibijojau, bet po poros savaičių baimė praėjo, o jau šįmet važiavau be menkiausio jaudulio.
- Jums tenka atsakomybė sudaryti valgiaraštį. Kuo ypatinga sportininkų mityba?
- Jiems nevalia valgyti sunkiai virškinamo maisto.
Tinka tik neriebūs, greitai pasisavinami, energijos teikiantys patiekalai. Žinoma, krepšininkai turi gauti visko – ir angliavandenių, ir baltymų, ir riebalų, ir vitaminų.
Tiriame, aiškinamės, ko kiekvienam sportininkui trūksta. Jiems yra duodama maisto papildų, vitaminų kokteilių.
- Sakoma, kad jėgos ir ištvermės niekada nestigs sukirtus riebesnės mėsos gabalą.
- Ne, tokia mėsa sportininkui netinka. Riebalai lėtina medžiagų apykaitą, jie sunkiai virškinami, o sportininkas ir per treniruotę, ir varžybų metu turi būti tuščiu skrandžiu.
- Ar pats irgi kartu su krepšininkais laikotės dietos?
- Dirbdamas rinktinėje valgau tą patį, ką ir sportininkai. Poveikį jaučiu – nukrinta keletas papildomų kilogramų.
Organizmas įpranta griežtu grafiku gauti maisto, todėl savijauta gera.
Kai pernai po Europos krepšinio čempionato grįžau dirbti į klinikas, tokio režimo nebegalėjau laikytis. Tad vakarais kartais vargindavo padidėjęs skrandžio rūgštingumas.
- Kokios bėdos dažniausiai vargina krepšininkus?
- Dabar juos dažniausiai vargina raumenų skausmas, nes organizmas atpratęs nuo krūvių. Per keletą dienų jis praeina, bet išlenda kitos tradicinės bėdos – čiurnos, kelių, nugaros, pirštų skausmai.
Gydytojams būtina pastebėti menkiausius niuansus, galinčius sukelti traumą. Tarkim, dėl trumpesnės kojos kenčia ir stuburas, sąnariai. Tai būtina laiku pastebėti. Kad neužkluptų bėda, reikalinga profilaktika, tam tikri pratimai.
Visi žaidėjai turi vienokių ar kitokių bėdų, anksčiau patirtų traumų. Visiškai sveiko nėra nė vieno.
Mėnesį atostogavusio sportininko kūnui vėl tenka pratintis prie fizinių krūvių, todėl visiems ką nors skauda.
- Ar traumų padeda išvengti raumenų, sausgyslių tempimo pratimai?
- Kiekvienas sportininkas žino savo silpnąsias vietas, todėl stengiasi, kad bėdos nesikartotų. Neužtenka tik prasitampyti prieš treniruotę ar varžybas. Reikia nuo mažens dirbti, lavinti kūną, lankstumą.
Pavyzdžiui, Darius Songaila ir Šarūnas Jasikevičius yra stebėtinai lankstūs. Akivaizdu, kad jie daug dirba nuo vaikystės.
- Kuris iš rinktinės krepšininkų labiausiai opus skausmui, o kurį reikia stabdyti ir traumuotą?
- Verkšlenančio nėra nė vieno. Jeigu kuriam kas ir skauda, per varžybas pamiršta skausmus, veržiasi į aikštę. Net stabdyti reikia.
Pavyzdžiui, per praėjusį Europos čempionatą Š.Jasikevičius buvo patempęs kelio raiščius, kirkšnies raumenis, tačiau vis veržėsi žaisti, nors ir rizikavo.
Gresiančių traumų prisibijo visi, tačiau noras žaisti dažnai būna didesnis.
Mūsų, gydytojų, pareiga – įspėti, kas gresia.
- Bet medikams kartais tenka pasakyti ir griežtą „ne“. Pavyzdžiui, JAV medikai uždraudė sportuoti Žydrūnui Ilgauskui, Kaune „ne“ išgirdo Paulius Jankūnas.
- Apie Ž.Ilgauską daug nenoriu kalbėti, nes mačiau tik ligos aprašus. Po atliktų tyrimų viskas bus aiškiau.
P.Jankūnas ilgai žaidė be poilsio, todėl smarkiai nualino organizmą.
Siekdamas pagerinti savo fizinę būklę sezono pabaigoje jis atsikratė kelių kilogramų.
Daugybė tyrimų parodė, kad šiam krepšininkui būtinas poilsis. Sportuodamas jis smarkiai rizikuotų savo sveikata, ko gero, neišvengiamai patirtų kokią traumą.
- Ar dažnai jus patį liga paguldo į patalą?
- Ne, beveik nesergu.
- Ką darote, jeigu pakyla temperatūra, ima skaudėti gerklę, sloguojate? Gydotės pats ar kreipiatės į kolegas?
- Dažniausiai užtenka paties žinių. Tai nereiškia, kad skubu saujomis gerti vaistus.
Gydausi ir žolelėmis, ir tradiciniais vaistais.
- Ar rinktinės nariams irgi skiriate žolinių preparatų, taikote liaudies medicinos būdus?
- Kiekvieną ligą gydome įvairiomis priemonėmis, bet ne visos leidžiamos ir galimos.
Pavyzdžiui, slegiančią psichologinę įtampą būtų galima numalšinti nervų sistemą raminančiais medikamentais, bet jie traktuojami kaip dopingas. Todėl duodame raminamojo poveikio turinčių arbatų.
- Ką darote tuo atveju, jei rinktinės žaidėjui reikia gydyti ūmią ligą, o paties veiksmingiausio medikamento sudėtyje yra dopingo kontrolės draudžiamų preparatų?
- Pildome specialią dokumentų formą, kurią siunčiame į Lietuvoje veikiančią dopingo kontrolę.
Jei sportininkas kviečiamas pasitikrinti, ar nevartojo draudžiamų preparatų, jis prieš patikrą nurodo, kuo sirgo, kokių vaistų vartojo.
Žinoma, skiriant tokių vaistų būtina turėti išties svarių argumentų.