Remdamasis preliminariais intriguojančiais tyrimais su gyvūnais, kineziologas J.Timothy Lightfootas ir jo komanda iš Šiaurės Karolinos universiteto (UNC) Šarlotėje teigia, kad genetinės ypatybės iš tikrųjų gali lemti, jog kai kurie iš mūsų yra tinginiai.
Naudodamas specialiai veistas peles ir atrinkęs jas pagal jų veiklumą J.T.Lightfootas nustatė 20 skirtingų genomo išsidėstymų, kurie lemia veiklumo lygį.
Lightfooto komanda yra pirmoji, nustačiusi šias genetikos sritis, ir pirmoji, supratusi, kad jos veikia harmoningai. Tyrėjai sako, kad jų pelių genome rastos sritys gali turėti analogų žmonių genome. UNC komanda dabar ruošiasi atlikti panašius tyrimus su vyrais ir moterimis. „Mes pateikėme pakankamai užbaigtą genomo žemėlapį tų sričių, kurios yra susijusios su fizinio aktyvumo reguliavimu“, – sako J.T.Lightfootas, kurio tyrimas išspausdintas šio mėnesio „Journal of Hereditary“ numeryje.
J.T.Lightfootas, kuris ir pats yra aktyvus atletas, iš pradžių norėjo treniruoti koledžo krepšinio komandą, todėl pradėjo tyrinėti aktyvumo lygius, norėdamas išsiaiškinti, kodėl mums žinant fizinės veiklos naudą mūsų sveikatai tiek daug žmonių vis tiek nesportuoja.
Paskaita apie genetiką ir plaučių ligas Johnso Hopkinso universitete Lightfootui buvo tarsi nušvitimo akimirka. Jis susidomėjo genų tyrimais, nes būtent genai jam atrodė kaip pirminis judintojas. Naujam tyrimui Lightfootas ir jo komanda išvedė dvi pelių veisles – aktyvias ir neaktyvias. Paskui tyrėjai sukryžmino dvi kartas aktyvių ir neaktyvių pelių. Taip jie tyrimui turėjo 310 genetiškai mišrių jauniklių. Devynių savaičių sulaukusios pelės buvo patalpintos į individualius narvus su bėgiojimui skirtu ratu. Tyrėjai matavo, kiek toli, kiek ilgai ir kaip greitai gyvūnai bėga kiekvieną dieną, tris savaites. Po to pelės buvo genotipuotos.
Mankštintis linkusios pelės nubėgdavo nuo 5 iki 8 mylių per dieną (žmogui tai reikštų per dieną nubėgti nuo 40 iki 50 mylių), o neaktyvios pelės nubėgo 0,3 mylios. Pelių, kurios buvo linkusios mankštintis, ratai sukdavosi greitai, o kai kurios sėslios pelės išrasdavo išmoningų būdų, kaip išvengti veiklos. Viena pelė prikimšo medžio drožlių aplink ratą ir pavertė jį lova, kita naudojo jį kaip tualetą, o dar viena užsilipo ant savo rato, kad galėtų geriau pasižiūrėti į daviklius, sekančius jos judesius.
Nors gyvūnų aktyvumo lygiai negali būti visiškai priskirti genams, tyrėjai apskaičiavo, kad paveldimumas 50 proc. atvejų buvo aktyvumo skirtumų priežastis. Jie taip pat pastebėjo, kad aktyvumą skatinantys genai yra dominuojantys 75 proc. treniruotis mėgstančių pelių. Tačiau tyrėjai vis dar nežino, kaip dažnai aktyvumą lemiantis genotipas gali atsirasti natūraliomis sąlygomis. Lightfootas mano, kad jis atrado gana tolydų aktyvumo lygio intervalą – nuo ypatingai aktyvių iki labai pasyvių. „Kai kalbame apie aktyvumą, tai kalbame apie tai, ar žmonės nusprendžia būti aktyvūs, ar ne“, – sako J.T.Lightfootas. „Dabar akivaizdu, kad tai yra įgimtas impulsas, lemiantis, ar kas nors yra aktyvus, ar neaktyvus“.
Kaip šis impulsas veikia kūne – vis dar lieka paslaptis. Pasak J.T.Lightfooto, galimos dvi teorijos: genai lemia raumenų veiklą, galbūt priversdami juos naudoti energiją efektyviau, taip užkirsdami kelią nuovargiui. Pagal antrąją teoriją, tai gali lemti biocheminiai smegenų procesai – nervinių impulsų perdavėjų dopamino arba serotonino lygis.
Tyrėjai išnagrinėjo pelių raumenų audinius, ir pirminiai duomenys, kurie dar nėra paskelbti, leidžia manyti, kad nėra skirtumo tarp jų veiklos. Todėl pagrįsčiausias tyrėjų spėjimas būtų toks, kad polinkis atlikti fizinius pratimus bent jau iš dalies yra nulemtas smegenų chemijos. Tai pagrįsta hipotezė, nes dopaminas ir serotoninas vaidina svarbų vaidmenį kai kuriuose žmonių vidiniuose impulsuose ir lemia jų elgesį. Tarp jų galima paminėti alkį, priklausomybę, nuotaiką ir judesių sutrikimus, pavyzdžiui, Parkinsono ligą.
Žinoma, chemija nėra likimas. J.T.Lightfootas tikisi panaudoti savo tyrimą tam, kad galėtų nustatyti, kuriems pacientams reikia didesnės paskatos, kad jie pasijudintų. Jis mano, kad atidi trenerių priežiūra arba atlygiai už treniravimąsi gali paskatinti genetinius tinginius ateiti į sporto klubą. Jis taip pat mano, kad galbūt vieną dieną atsiras vaistas, galintis kompensuoti tai, ko mums neduoda genai. Gal tai būtų vaistas, galintis priversti sportuoti? Tokią piliulę tikrai vertėtų praryti.