Legendinis aktorius, kadaise suvaidinęs Tadą Blindą, šiuo metu ilsisi savo sodyboje Šuminų kaime prie Ignalinos. Čia vis panyra į prisiminimus.
Nes būtent šioje vietoje prieš 35 metus buvo filmuojamas „Tadas Blinda“.
„Aš čia kiekvieną medelį, kiekvieną krūmą dar nuo tų laikų žinau. Nostalgija? Taip, ji yra. Nuo to nepabėgsi“, – neslėpė V.Tomkus, prieš savaitę atšventęs 68-tąjį gimtadienį.
- Sakoma, kad įrašas pase nieko nereiškia, – žmogui tiek metų, kaip jis pats jaučiasi. Sutinkate su tuo?
- Visu 100 procentų! Širdyje aš toks pat kaip jaunystėje. Gaila tik, kad jaunos panelės to nežino. Taip ir parašykit: Tomkui širdy dar ne ruduo (juokiasi).
Kalbant rimtai, gimtadienių nebelaukiu taip kaip jaunystėje. Tada kopiau į kalną, pasiekiau viršūnę. Dabar jau lipu žemyn. Saugausi, kad nepaslysčiau, nes darosi vis slidžiau.
- Ką turite galvoje? Ligas, kurios šiemet jus užklupo?
- Ir jas. Išėjus į pensiją atsirado laiko sirgti. Nėra ką veikti, tai ir sergu (juokiasi). Tai ten paskauda, tai tą pagelia.
Man jau pakeitė abu klubo sąnarius, operavo vienos kojos venas. Šiemet net du kartus spėjau ligoninėje pagulėti.
Sausį kažkur pasigavau gražiai vadinamą, bet labai bjaurią ligą – rožę. Pražydo ji ant kojos, teko gultis į ligoninę. Pavasarį ir vėl teko atsiduoti medikų globai – pakirto insultas.
Kraujospūdis mano – kaip jaunuolio, tik kraujagyslės kažkodėl kraujo arba proto, kaip aš sakau, į smegenis pumpuoja per mažai. Užkalkėjo kažkas.
Nieko, medikai pastatė ant kojų. Savaitę pagulėjau Sapiegos ligoninėje Vilniuje, po to mėnesį praleidau reabilitacijos klinikoje. Dabar viskas gerai (pastuksena į medinį stalą).
- Ar jūs – paklusnus pacientas? Paisote gydytojų patarimų, nurodymų?
- Oi, ne! Koks buvau, toks ir likau. Štai ir dabar sodyboje turiu visą maišą gydytojų paskirtų vaistų, kuriuos privalau gerti reguliariai, bet tik kartais išgeriu kokią tabletę. Arba užmirštu, arba laiko tam neturiu.
- Tačiau rūkyti metėte. Gydytojai liepė ar nusprendėte pats atsisakyti bjauraus įpročio?
- Žinoma, gydytojai, kur jau čia pats. Rūkiau nuo mokyklos laikų.
Prieš trejus metus nusprendžiau šiek tiek pasidailinti paakius, teko kreiptis į plastikos chirurgus.
Nuėjau pas profesorių Kęstutį Vitkų. Jis man ir sako: „Savaitę iki operacijos ir savaitę po – jokių cigarečių! Jei rūkysi, kraujagyslės gali nesugyti“.
Mečiau tik tuomet, kai atėjo laikas gultis ant operacinės stalo. Nuo to laiko – nė cigaretės.
Tiesa, dar kurį laiką kramčiau specialią kramtomąją gumą. Iki šiol prisimenu bjaurų jos skonį – atrodė, pusę peleninės nuorūkų būčiau burnon susigrūdęs. Gal dėl to ir nebetraukia užsirūkyti?
Pusė nesurūkyto pakelio iki šiol sekcijoje guli.
- Yra žmonių, kurie tiesiog paniškai bijo baltų chalatų, vaistų kvapo, ligoninės aplinkos. O jūs?
- Ligoninės man patinka. Ypač panelės baltais chalatėliais.
Ateina, apklosto, vaistukais pagirdo, termometrą įbruka. Guli sau ir džiaugiesi.
- Ar teko už tą džiaugsmą kaip nors atsilyginti?
- Siaubingai gėdijausi. Na, nemoku aš kažkaip... Bandžiau sykį vokelį į chalato kišenę įbrukti, bet neėmė. Daugiau pinigų ir nesiūliau.
Tiesą sakant, man labai keista girdėti medikus dejuojant, kad jie labai blogai gyvena, mažai uždirba.
Niekada nepamiršiu vieno atvejo. Po klubo sąnario operacijos dvivietėje palatoje gulėjau su mediku, nemažu viršininku.
Maža to, kad aplankyti ateidavę pavaldiniai apipildavo jį lauktuvėmis – dar ir vokelį su pinigais palikdavo! Girdi, čia slaugytojoms, čia tam daktarui, čia anam.
Žiūrėjau ir savo akimis negalėjau patikėti – gydytojai gydytojams kyšius duoda. Ir dar skundžiasi, kad blogai gyvena.
Žinoma, ne visi tokie. Mediko profesija – išskirtinė. Aš negalėčiau būti gydytoju, nes siaubingai bijau kraujo. Iškart alpstu.
- Sakėte, kad tiktai išėjęs į pensiją ėmėte draugauti su gydytojais. O anksčiau? Negi per 40 karjeros metų, suvaidinęs 100 vaidmenų teatre ir 70 kine, nuo krūvio nebuvote sunegalavęs?
- Jaunystė saugojo. Kai pamąstau, geležinę sveikatą turėjau. Teko daug važinėti, skraidyti, oro uostuose, stotyse ant laiptų nakvoti. Lyja ar sninga, o tu varai ir varai be jokio poilsio.
Sirgti nebuvo kada. Jei vakare spektaklis, gyvas ar nelabai – privalai išeiti į sceną.
Per 40 aktorystės metų nė karto nebuvau paėmęs nedarbingumo lapelio. Išsisukdavau, o ir prieš kolegas buvo nesmagu. Juk visi dirbome be atvangos.
Nors aktoriaus profesija sveikatos tikrai neprideda. Veikiau atvirkščiai – stresas, įtampa juk turi įtakos.
- Ką veikiate sodyboje? Uogaujate, grybaujate, gal vaistažoles renkate?
- Gamta gėriuosi, ramybe, tyla... Kol kas nei grybauju, nei uogauju, nes viskas išdžiūvę. Laukiu lietaus. Tiesa, šiandien žmona pilną dubenį raudonųjų serbentų priskynė, liepė kotelius nuskabyti.
Štai ir visas mano uogavimas (juokiasi).
Vaistažoles žmona renka. Labai mėgstu mėtų, čiobrelių, ramunėlių arbatą.
- Esate sveiko ar skanaus maisto šalininkas?
- Jei mėsą galima pavadinti sveiku maistu, aš tikras sveikuolis. Be mėsos neištveriu nė dienos, turiu jos valgyti tris kartus per dieną. Tai ir darau. Kaip matote, esu gyvas.
- Humoro jausmo jums galima pavydėti. Jūs visada geros nuotaikos?
- Ačiū už komplimentą, bet ir man visko būna. Sulaukus tokio amžiaus bambekliu tapti labai lengva. Aš to nenoriu. Neįdomu.
Nereikia niurzgėti, dejuoti, kad viskas blogai, kad kartais skauda. Daugiau optimizmo, ir viskas bus gerai.