Medicinoje yra skiriamos 3 sritys, kuriose naudojama jonizuojamoji spinduliuotė: rentgenodiagnostika, branduolinė medicina ir spindulinė terapija. Kuo jos skiriasi? Kuri labiausiai veikia žmogaus organizmą?
Apie tai „Sostinė“ kalbėjosi su Radiacinės saugos centro Ekspertizės skyriaus vedėju Juliumi Žiliuku.
- Tarp žmonių sklando įvairių nuomonių apie medicinoje taikomus branduolinio magnetinio rezonanso tyrimus.
Kokią įtaką jie turi žmogaus sveikatai?
- Šiuo atveju naudojami stiprūs magnetiniai laukai. Tyrimo metu nenaudojama jonizuojamoji spinduliuotė.
- Kokias procedūras apima rentgenodiagnostika? Ar po jų pacientas tampa radioaktyvus?
- Rentgenodiagnostikos procedūroms naudojami įvairūs rentgeno aparatai – rentgenografijos, rentgenoskopijos, dantų, mamografijos, angiografijos, kompiuterinės tomografijos ir kitokie specializuoti rentgeno aparatai, kurie procedūros metu generuoja jonizuojamąją, šiuo atveju rentgeno, spinduliuotę.
Rentgeno spinduliuotė yra elektromagnetinės bangos, tokios pat kaip ir radijo bangos, mikrobangos, šviesa, tiktai jos yra gerokai aukštesnio dažnio.
Po rentgenodiagnostikos procedūrų žmogus netampa radioaktyvus.
Išjungus rentgeno aparato aukštą įtampą, kurią įjungus generuojama rentgeno spinduliuotė, pastaroji pranyksta.
Tai galima būtų palyginti su šviesa. Įjungus lempą patalpa apšviečiama, ją išjungus šviesa pranyksta ir nė vienas daiktas nešvyti.
- Ar pavojinga žmogui branduolinė medicina?
- Taikant branduolinę mediciną žmogui duodami vadinamieji radiofarmakologiniai preparatai, kurių sudėtyje yra radioaktyviųjų medžiagų. Jais dažniausiai gydomas skydliaukės vėžys.
Šios radioaktyviosios medžiagos, patekusios į žmogaus organizmą, toliau skleidžia jonizuojamąją spinduliuotę.
Todėl, kol jos nesuskyla ir nepasišalina iš organizmo, žmogus skleidžia jonizuojamąją spinduliuotę – radiaciją.
Kiek laiko skleidžiama jonizuojamoji spinduliuotė, atsakyti taip pat negalima, nes tai priklauso nuo to, koks kiekis radioaktyviosios medžiagos buvo duotas pacientui.
Tai priklauso nuo ligos, paciento organizmo, taip pat nuo to, ar radiofarmakologiniai preparatai buvo skirti diagnostikai, ar ligai gydyti.
Lietuvoje radiofarmakologiniai preparatai paprastai naudojami kapsulėmis arba skystu pavidalu – tai yra suleidžiami arba jų duodama išgerti.
Galima pasakyti tik tiek, kad gydymui naudojami kur kas aktyvesni preparatai – juose yra didesnis kiekis radioaktyviosios medžiagos.
Radiofarmakologiniuose preparatuose esančias radioaktyviąsias medžiagas žmogaus organai sukaupia skirtingai.
Pagal šių medžiagų pasiskirstymą galima nustatyti organų sutrikimus.
Gydant radioaktyviąsias medžiagas sukaupę sergantys organai yra apšvitinami. Tai daroma tada, kai nėra kitų diagnostikos bei gydymo būdų arba jie yra mažiau efektyvūs.
- Ar galima radiofarmakologinių medikamentų įsigyti vaistinėje?
- Ne. Radiofarmakologiniai preparatai duodami tik ligoninėje, jų negalima nusipirkti vaistinėse ir naudoti paskyrus gydytojui.
Pacientai po procedūros yra laikomi ligoninėje tol, kol jų kūne esančių radioaktyviųjų medžiagų aktyvumas sumažėja iki 400 MBq (megabekerelių).
Tai yra nustatyta Lietuvos teisės aktais.
Skirtingose šalyse šis aktyvumas yra skirtingas, o kai kuriose jų žmonės išleidžiami, kai organizme esančių radioaktyviųjų medžiagų aktyvumas dvigubai didesnis.
Išleidžiamiems iš gydymo įstaigos ligoniams medikai suteikia informaciją, taip pat kiekvienam asmeniškai duodama rašytinė instrukcija, kurioje nurodyta, kiek laiko ir kaip jis turėtų elgtis namuose su artimaisiais bei kitais žmonėmis.
Pacientui, gydytam radiofarmakologiniais preparatais, rekomenduojama kiek įmanoma trumpiau būti žmonių susibūrimo vietose, nesinaudoti viešuoju transportu, riboti bendravimo laiką su vaikais ir nėščiosiomis, laikytis kitų radiacinės saugos rekomendacijų.
Pacientai, gydyti radiofarmakologiniais preparatais, taip pat turėtų žinoti, kad, kertant bet kurios valstybės sieną, radionuklidus, esančius organizme, užfiksuoja detektoriai.
Taikant branduolinės medicinos procedūras radiacinė sauga yra optimizuota taip, kad nebūtų įmanoma viršyti gyventojams nustatytų apšvitos dozių ribų.
- Onkologinėms ligoms gydyti taip pat taikoma spindulinė terapija.
- Be abejo. Galima išskirti du pagrindinius spindulinės terapijos būdus – tai nuotolinė spindulinė terapija, kai švitinama iš tolo, ir brachiterapija, kai šaltinis aplikatoriais ar kitais specialiais prietaisais įkišamas į žmogaus kūną.
Šio gydymo tikslas – sunaikinti auglį arba „blogąsias“ ląsteles.
Po spindulinės terapijos procedūrų žmogus taip pat netampa radioaktyvus, išskyrus atskirus brachiterapijos atvejus, kai laikinai arba visam laikui į organizmą implantuojami radioaktyvūs šaltiniai.
Tai yra specialios adatos, kurios praėjus reikiamam laikui išimamos, arba vadinamosios sėklos, kurios specialiais įrenginiais yra įkišamos į žmogaus organizmą ir ten lieka visam laikui. Šiuo atveju radioaktyvioji medžiaga suskyla ir po kurio laiko žmogus vėl tampa neradioaktyvus.
Šis metodas dažnai naudojamas prostatos vėžiui gydyti.
Tokie ligoniai išleidžiami tokia pat tvarka kaip ir po branduolinės medicinos procedūrų.
Pacientams, kuriuos reikia laikyti ligoninėje, yra įrengtos specialios palatos.
Ligonio lankymo tvarką kiekvienu atveju nustato gydytojas.
Lankytojams suteikiama informacija apie jonizuojamosios spinduliuotės poveikį, lankymo metu jie prižiūrimi šiuose skyriuose dirbančių kvalifikuotų specialistų.
Žmonės, kuriems buvo taikomos išvardytos procedūros, gauna vadinamąją medicininę apšvitą. Šiai apšvitai nėra nustatytos ribos. Dozę, kurią gaus žmogus, nustato jo gydytojas.
Kitaip sakant, kiekviena procedūra, kurios metu yra naudojama jonizuojamoji spinduliuotė, yra įvertinama individualiai, kad būtų gautas reikiamas efektas su optimalia doze.
- Kokiais atvejais gaunamos mažiausios ir didžiausios apšvitos dozės?
- Mažiausios apšvitos dozės gaunamos rentgeno ir branduolinės diagnostikos metu, didžiausios – spindulinės terapijos procedūrų metu.
- Kaip nuo radiacijos apsisaugo tyrimus atliekantys medikai?
- Medicinos personalo saugai užtikrinti yra sukurtos ir įdiegtos sudėtingos radiacinės saugos sistemos, pradedant patalpų ekranavimu, griežtu procedūrų laikymusi, personalo kvalifikacija, gaunamų dozių stebėjimu, kokybės užtikrinimu ir kitomis radiacinės saugos priemonėmis.