Bet atsiranda ir naujų priklausomybių – nuo rūkymo, azartinių lošimų, apsipirkinėjimo. Viena pikantiškiausių priklausomybių – nenugalimas polinkis į seksą.
Dažnai pasigirsta istorijos apie kelnių nenulaikančius politikus arba nepilnametes prostitutes, gatvėse gaudančius ekrano arba muzikos dievukus.
Paprastai dėl to kaltinamas moralinis sugedimas arba natūralūs biologiniai instinktai. Kai neseniai apie tokią „ligą“ – priklausomybę nuo sekso – pranešė „X failų“ žvaigždė Davidas Duchovny, dauguma tai palaikė paprasčiausiu viešųjų ryšių triuku, skirtu pareklamuoti aktoriaus vaidmenį naujajame seriale „Nuodėmingoji Kalifornija“. Jame D.Duchovny vaidina – o, koks sutapimas! – „seksoholiką“ rašytoją.
Išties kam gyvenimą gali gadinti sveikas pasibarškinimas? Kuo daugiau, tuo geriau, tiesa? Tačiau galbūt šiems žmonėms išties reikia rimtos specialistų pagalbos. Savaitraštis „Newsweek“ kalbino psichologę ir šios srities specialistę Jill W.Bley.
- Terminas „priklausomybė nuo sekso“ dar nėra visuotinai pripažįstamas psichologų?
- Jis tebėra prieštaringas. Vieni tyrimus darę žmonės sako, kad terminą „priklausomybė“ galima taikyti tik tada, kai pacientas priklausomas nuo kokios nors cheminės medžiagos. Todėl jie nekalbėtų apie priklausomybę nuo azartinių lošimų – tik apie portaukį lošti. Mums, gydantiems tokius žmones, nesvarbu, kaip tai vadinti. Etiketė svarbi tik tada, kai eini liudyti teisme arba ginčytis su draudimo bendrovėmis.
- Kai kurie žmonės mano, kad priklausomybė nuo sekso tėra nevykęs į kairę mėgstančių eiti vyrų pasiteisinimas. Koks skirtumas tarp žmogaus, kuriam reikia psichologinės pagalbos, ir paprasčiausio pašlemėko.
- Kai kurie jų yra ir pašlemėkai. Tačiau yra skirtumas tarp paprasto svetimoteriautojo ir „seksoholiko“. Nuo sekso priklausomas žmogus kenčia nuo nenugalimo seksualinio potraukio, kuris gadina gyvenimą jam pačiam ir jo šeimai – ir kurio jie negali kontroliuoti.
- Statistikos duomenimis, pagalbos dėl priklausomybės nuo sekso dažniau kreipiasi vyrai nei moterys. Ar yra skirtumas tarp vyriškos ir moteriškos lyties seksoholikų?
- Vyrai ir moterys seksoholikai beveik nesiskiria. Moterys paprastai išsiugdo priklausomybę nuo meilės, nors kartais taip nutinka ir vyrams. Priklausomybė nuo meilės kartais primena „seksoholizmą“, bet jas svaigina dėmesys ir garbinimas. Moterys kartais jaučiasi vertinamos tik dėl savo kūno, todėl naudojasi juo, kad gautų dėmesio ir meilės.
- Ar pasitaiko vyrų, kurie sako, kad tokie polinkiai yra vyriškos fiziologijos dalis ir jie negali neieškoti seksualinių nuotykių?
- Kartais juos motyvuoja „medžioklės“ jaudulys, kuris yra visiškai normalus, jei netampa nevaldomu potraukiu. Vienas vyras, kurį man teko gydyti, turėjo gal 40 seksualinių partnerių. Jis nešiojosi keturis mobiliuosius telefonus. Moterims duodavo skirtingus numerius, kad pats galėtų susivokti, kuri skambina, ir neleistų joms susitikti.
Jis man nuolat sakydavo: „Nieko negaliu padaryti. Kur tik eičiau, moterys visur su manimi flirtuoja; įlipu į lėktuvą, o palydovė ima mane vilioti“.
Tas vyras sakė, kad netgi mano sekretorė su juo flirtavo, kai jis atėjo užsiregistruoti vizitui. Galiu užtikrinti, kad ji tikrai neflirtavo.
- Ar tokie žmonės paprastai būna dideli egoistai?
- Jų asmenybėse būna ryškus narcisizmo ir arogancijos elementas. Per terapijos seansus turiu jiems padėti pamatyti šią savo dalį. Jie mano, kad pasaulis sukasi aplink juos. Tačiau tai tik skydas, kuriuo jie apsaugo vaikystėje sužeistą ego.
- Ar tokie vyrai, kaip jūsų pacientas, būna populiarūs tarp moterų, net jei išties ne visos su jais flirtuoja, kaip jie mano?
- Tokie vyrai išties būna mėgstami moterų, nes moka gražiai kalbėti ir būti nuostabiai žavūs. Jie moka priversti moteris jaustis, lyg jos būtų vienintelės, net jei jos turi dešimtis konkurenčių. Slaptumas jiems labai svarbus – tai didelė dalis viso smagumo.
- Toks rizikos jaudulys turbūt būdingas ir politikams, įsipainiojantiems į sekso skandalus?
- Taip. Žmonės dažnai stebisi, kodėl tokie vyrai ryžtasi viskuo rizikuoti dėl sijonų. Ogi todėl, kad pripranta prie adrenalino antplūdžio. Kuo rizikingesnės situacijos, tuo daugiau adrenalino. Kuo daugiau gauni, tuo daugiau nori.
Išoriškai tai gali atrodyti kvaila, tačiau į priklausomybės ciklą pakliuvęs žmogus taip nemano. Šis ciklas prasideda svajojimu – jie nuolat galvoja apie tą dalyką, kuris žadina jų seksualinius polinkius. Tada pereina į kitą ciklo stadiją, kurią vadiname ritualizacija.
Tai bet kokia veikla, kuria jie bando priartėti prie savo polinkių tikslo. Jei jie pasiekia šią antrąją stadiją, greičiausiai nesustos iki galo. Jie šoks į automobilį ir vairuos striptizo klubo link arba į tą gatvę, kurioje gaudo prostitutes. Kitą rytą juos gali kamuoti didžiulis gėdos jausmas, bet galų gale ciklas prasideda iš naujo.
- Kada jie kreipiasi pagalbos?
- Paprastai kai įkliūna. Arba kai priklausomybė nebeleidžia normaliai gyventi.
- Kaip galima padėti išsivaduoti iš tokio priklausomybės ciklo?
- Bandome jiems padėti, kol jie dar būna svajojimo stadijoje. Tuomet sakome: „Privalai paskambinti savo rėmėjui“. Taip pat svarbu, kad nebūtų jokių paslapčių – nei nuo jų rėmėjų, nei antrųjų pusių. Jie privalo išspręsti intymumo problemas su savo partneriu.
- Primena anoniminius alkoholikus.
- Gydymas skiriasi nuo kovos su alkoholizmu, nors yra ir panašumų. Pirmasis žingsnis – pripažinti problemą. Tuomet, jei jiems pavyksta įveikti 12 reabilitacijos žingsnių, jų laukia 90 grupinių seansų per 90 dienų. Kiekvienas gauna ir po rėmėją. Tai žmogus, kuriam skambini, kai būna ypač sunku susilaikyti nuo seksualinio elgesio arba kai ima kamuoti tokį elgesį skatinantys stresai ir baimės. Kartais besigydantys atsigula į reabilitacijos centrus, kad pakeistų aplinką ir įpročius.
- Tačiau juk neįmanoma visiems laikams atsisakyti sekso kaip kokio alkoholio.
- Pradėjus gydymo kursą, aš jų paprašau šešių savaičių visiškos abstinencijos. Net jokios masturbacijos. Jiems tai būna sunku, bet nieko neįmanoma padaryti, kol jie „neišblaivėja“.
Bendradarbiaujame ir su pacientų partneriais. Per tas šešias savaites psichologui ir partneriui paprastai išryškėja kompleksai, kurie verčia pacientą griebtis sekso. Šiuos kompleksus ir reikia gydyti. O po šešių savaičių bandome juos išmokyti savo seksualinę energiją nukreiptį į vieną partnerį.
- O kas būna po to?
- Vienas gydymo tikslų yra surasti paciento gyvenimo traumą, kuri sukuria stresą. Reikia prisikasti prie pirminių trauminių patirčių ir su jomis susitaikyti. Dauguma jų būna patyrę emocinį smurtą vaikystėje.
Galbūt kuris nors iš tėvų juos nuolat išjuokdavo, kritikuodavo arba pravardžiuodavo. 81 proc. psichologo pagalbos besikreipiančių žmonių būna patyrę seksualinį išnaudojimą, o 73 proc. – fizinį smurtą. Dauguma tai neigia arba iš pradžių neprisimena – viskas išryškėja tik ilgo gydymo metu.