Kitų manymu, mažesnis atsparumas ŽIV sietinas su didesniais įvykiais – tokiais kaip buboninio maro arba raupų epidemijos.
Hipotezę, kad romėnų legionierių žygiai gali turėti įtakos šiandieninių europiečių genams, iškėlė Provanso universiteto mokslininkai. Pasak jų, tam tikro geno paplitimas sutampa su dažnai besikeitusiomis tūkstantmetės imperijos sienomis.
Tose šalyse, kurių teritorijos ilgiau būdavo valdomos Romos imperatorių – pavyzdžiui, Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje – atsparumą ŽIV skatinančio geno CCR5-delta32 paplitimas svyruoja tarp 0 ir 6 proc.
Imperijos pakraščio kolonijose – Vokietijoje ir dabartinėje Anglijoje – šis genas randamas 8-11,8 proc. gyventojų DNR. Romos niekada nenukariautose žemėse paplitimas dar didesnis.
Tyrėjų manymu, dėl tokių genetinių skirtumų kaltas visai ne romėnų kareivių ir karvedžių pomėgis sanguliauti su vietinėmis moterimis. Pasak istorikų, toks reiškinys nebuvo pernelyg dažnas, o Roma į savo armijas šaukdavo ne tik Apeninų pusiasalio, bet ir kitų imperijos regionų vyrus.
Mokslininkai mano, kad romėnai veikiau platino kažkokią ligą, kuriai CCR5-delta32 geną nešiojantys gyventojai buvo ypač neatsparūs. Ši hipotezė dera ir prie kai kurių kitų teorijų apie geno paplitimą.
Liverpulio universiteto mokslininkai yra pateikę idėją, kad šis genas galėjo apsaugoti nuo juodosios mirties ir panašių pandemijų, kurios nuolat siautėjo Europoje Romos imperijos amžiais ir po jų.
Šios virusinės ligos, Liverpulio universiteto tyrėjų teigimu, geno neturintiems žmonėms buvo mirtinos, tad jiems išmirus Šiaurės Europoje geno paplitimas išaugo nuo vieno iš 20 tūkst. iki 10 proc. Pasak vienos tyrėjų Susan Scott, teorija, kad tam įtakos galėjo turėti romėnų okupacija, yra verta dėmesio: „Mes paprasčiausiai nežinome. Tai tik dar viena maža mozaikos dalelė, tačiau mes laukiame, kada atsiras didesnių duomenų ir padės įminti mįslę“.