Viskas apie E

Šis maisto žymėjimo būdas atsirado visai neseniai – vos prieš keletą dešimtmečių, susijungus kelioms Europos šalims, pradėjusioms vienodinti bendroje rinkoje galiojančius įstatymus ir reikalavimus, keliamus toje teritorijoje gaminamiems maisto produktams. Maisto gamybą, saugą, žymėjimą nustatančių ir kitų susijusių teisės aktų leidyba pradėta praeito amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, o ši veikla ypač suintensyvėjo nuo 1990 metų. Iš pradžių planuota nustatyti bendruosius reikalavimus pagal maisto produktų rūšis, tačiau gaminių suskaičiuota labai daug, be to, kiekviena šalis turėjo savo tradicijų, pramoninių, gamybinių ir skonio ypatumų, kurių nei vartotojai, nei pramoninkai nenorėjo atsisakyti.

Todėl 1995 m. nuspręsta rengti bendrus reikalavimus visam maistui ar produktų grupei, pavyzdžiui, pakavimo, žymėjimo, leidžiamų maisto priedų ir t. t. Maisto priedų naudojimas pradėtas reglamentuoti 1974 m., parengti įstatymai, nusakantys ne tik naudojimą, bet ir šių medžiagų grynumo kriterijus, o pastaraisiais metais atnaujinti normatyviniai dokumentai ir suderinti su naujomis ES šalimis. Šiuo metu visus klausimus, susijusius su maisto priedais, nagrinėja ir sprendimus priima Pasaulio sveikatos organizacijos (World Health Organization, WHO) bei Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (Food and Agriculture Organization, FAO) Jungtinis maisto priedų ekspertų komitetas.

Žymėjimas E raide reiškia, kad maisto priedas yra visapusiai ištirtas, patikrintas, registruotas Europos Sąjungos kontrolės ir mokslo įstaigose bei leistas naudoti gamintojams nustatytais ribotais kiekiais. Kiekvienai produktų grupei sudarytas konkretus sąrašas maisto priedų, kuriuos galima naudoti, taip pat nustatytos griežtos žymėjimo taisyklės, kad vartotojai būtų informuoti apie maisto sudėtį bei su gaminio priedais susijusia rizika. Skaičius šalia raidės E nurodo konkrečią maistinę medžiagą, suteikiančią gaminiui vienokių ar kitokių ypatybių, – tai jos identifikavimo numeris. Pavyzdžiui, E100–199 – dažikliai, E200–299 – konservantai ir kai kurios rūgštys, E300–399 – rūgštys, antioksidantai, tešlos kildinamosios, kietinamosios, putų medžiagos, nuo E400 – tirštinamosios medžiagos, stabilizatoriai, emulsikliai ir t. t.

Prieš įregistruojant maisto priedą, ekspertų komitetas parengia saugos vertinimo principus, nustato leidžiamą paros dozę (t. y. maisto priedo kiekį, galimą vartoti kasdien visą gyvenimą ir nesukeliantį grėsmės žmogaus sveikatai), atliekami sveikatos, biologiniai, toksikologiniai ir kiti tyrimai. Išnagrinėjami atitinkamo produkto vartojimo ypatumai, suminis nagrinėjamo priedo patekimas iš visų galimų šaltinių, atliekami bandymai su gyvūnais, įvertinami kiti saugos veiksniai. Patvirtintas priedas nuolat stebimas naudojimo metu ir vertinamas vis iš naujo.

Pagal oficialią maisto priedų klasifikaciją skiriamos keturios kategorijos: dažikliai, dirbtiniai saldikliai, antioksidantai ir konservantai, kiti maisto priedai.

Pagal naudojimą ir paskirtį maisto priedai gali būti skirstomi į tris grupes:

- priedai, naudojami ir būtini technologiniame produkto gamybos procese, pavyzdžiui, glajinės medžiagos, apsaugančios nuo putojimo, miltų apdorojimo medžiagos;

- medžiagos, suteikiančios gaminiui reikiamą išvaizdą ir juslines ypatybes, t. y. lemiančios konsistenciją (tirštikliai, stabilizatoriai, emulsikliai), spalvą (dažikliai), skonį (skonio stiprikliai, saldikliai);

- medžiagos, turinčios antimikrobinį ir antioksidacinį poveikį, stabdančios greitą maisto gedimą (konservantai, antioksidantai).

Maisto priedai gali būti ir natūralūs, ir sintetiniai, ir identiški natūraliems (pagaminti pramoninėmis sąlygomis pagal gamtoje egzistuojančią formulę). Galbūt dėl tokios daugialypės kilmės ir kyla labai prieštaringų šių maisto medžiagų vertinimų. Kai kurie mokslininkai ir technologijų kūrėjai maisto priedus vertina teigiamai: juk jie išlaiko želė gabaliuką stabilų ant sausainio, kepamo 200 °C temperatūroje, suteikia galimybę atidarius konservų dėžutę laikyti joje nesugendantį produktą kelias savaites ar gaminti saldžius gaminius cukraus netoleruojantiems ligoniams.

Daugumą maisto priedų organizmas puikiai priima, įsisavina, jie yra natūralūs ar atitinka natūralias medžiagas, nors ir susintetinti cheminės ar biocheminės sintezės būdu. Kai kuriems maisto priedams tikrai sunku ką nors prikišti, pavyzdžiui, E300 – askorbo rūgštis (vitaminas C), randama augaluose, E330 – daugelio šeimininkių naudojama citrinų rūgštis, E100 – kurkuminas, gaunamas iš ciberžolių šaknų, – tai geltonai dažantys milteliai, E101 – riboflavinas (vitaminas B2), E150a – karamelė (degintas cukrus), E160a – karotinų mišinys, E160c –išvalytas saldžiųjų paprikų ekstraktas, E440 – pektinas, natūrali vaisiuose ir daržovėse esanti medžiaga, surišanti vandenį, E407 – karageninas, tirštinamoji medžiaga, išgaunama iš jūrų dumblių, E160c – likopenas, raudonas pomidorų pigmentas, pastaruoju metu pripažįstamas kaip naudotina medžiaga vėžinių ligų profilaktikai.

Vis dėlto nemažai maisto priedų ne tik sukelia neigiamą vartotojų reakciją, bet po nuolatinių tyrimų, atliekamų ES mokslininkų, net išbraukiami iš leistinų naudoti sąrašo. Kai kurios nuolat ir dideliais kiekiais vartojamos medžiagos gali sukelti alergines reakcijas, virškinimo trakto sutrikimus, bėrimus, astmą, migreną, inkstų ir kepenų ligas. Nors pagal galimą riziką žmogaus sveikatai dėl maitinimosi maisto priedai užima penktą vietą (po mikrobiologinės produktų taršos, netinkamos mitybos, bendro aplinkos užterštumo ir natūralių gamtinių toksinų), įtariama, kad kai kurios šios medžiagos gali turėti mutageninį ar kancerogeninį poveikį.

Pastaruoju metu labai neigiamai vertinamas E621 – natrio glutamo rūgštis, kvapo ir skonio stipriklis, sužadinantis burnos receptorius, todėl produkto skonis tampa ryškesnis, geriau juntamas. Manoma, kad šis priedas sukelia migreną, alergiją, nes glutamo rūgštis kaip aminorūgštis įeina į daugumos baltymų sudėtį, organizme susidaro jos perteklius, sukeliantis nepageidaujamų reakcijų. Beje, šis priedas labai plačiai naudojamas kinų ir kitose rytiečių virtuvėse, be jo neišsiverčia ir greitai ruošiamo maisto gamintojai, nors jau yra nuomonių, kad būtent jame gausiai naudojami skonio stiprikliai skatina apetitą, taip pat ir nutukimą, nes vos tik pavalgęs žmogus vėl ima jaustis alkanas.

Neigiamai vertinami ir azoto junginiai – nitratai E251–252 bei nitritai E249–250. Nitratai – azoto apykaitoje dalyvaujanti gamtinė medžiaga, tačiau nitritai – jau pakitusios nuodingos medžiagos. Technologiškai jos suteikia mėsai gražią raudoną spalvą, būdingą sūrymui kvapą ir turi antimikrobinių ypatybių, bet perdozavus galima sulaukti labai nemalonių padarinių: vėmimo, viduriavimo, silpnumo, dusulio.

Vertėtų vengti ir saldiklių – E954 (sacharino), E951 (aspartamo), E950 (acesulfamo) ir t. t. Jau nemažai mokslininkų pripažįsta, kad šie sintetiniai produktai yra migrenos, svaigulio, depresijos, alergijų ar net onkologinių ligų priežastis.

Tačiau būtina pridurti, kad moksliškai neįrodyta, jog maisto priedų vartojimas sukelia sveikatos sutrikimus. Be to, kaip teigia prekybos genijai, paklausa lemia pasiūlą, o vartotojas nori vaiskių spalvų, gaivių kvapų, ilgai negendančių, skanių gaminių, todėl mūsų parduotuvių lentynos šiandien pilnos gaminių su įvairiausiais maisto priedais. Skaičiuojant pagal išleidžiamą pinigų kiekį, net 87 proc. maisto gaminių turi bent vieną skonį ar ypatybes keičiantį priedą. Taigi nepaisant daugumos vartotojų neigiamos nuomonės apie šias medžiagas, pageidaujama negendančių vaisių, spalvingų konditerijos gaminių, nesisluoksniuojančių padažų, gražių raudonų dešrelių. O ekologiškų produktų lentynose guli keli natūraliai apvytę kopūstai...

Maisto priedai – tai ne XX a. išradimas, jie buvo naudojami dar senovės civilizacijų laikais. Egiptiečiai gardino patiekalus prieskoniais, dažė dažikliais, pagamintais iš uogų ar vaisių, konservavo rūgštimi, cukrumi, Amerikos tautos gerai žinojo raudonų dažų šaltinį – netikrųjų skydamarių šeimos vabzdžių pateles. Bet niekada žmonijos istorijoje maisto priedų nebuvo vartojama taip gausiai. Iki XX a. patiekalo gražinimas, keitimas, konservavimas buvo prabanga, o ne kasdienybė.

Pastarasis šimtmetis išsiskyrė ne tik staigiu žmonių populiacijos gausėjimu, bet ir naujomis technologijomis, turinčiomis užtikrinti, kad žmonija būtų pamaitinta. Maisto priedai – vienas iš pasaulio mitybos tradicijų keitimosi aspektų. Daugybę metų maistas ir jo gamyba keitė žmonių įpročius, norus ir galimybes, tai buvo išlikimo ir išskirtinumo sąlyga. Kiekviena tauta valgė savo regione užaugintus produktus, įprastus gimtoje bendruomenėje. Maisto priedai lėmė maisto vienodėjimą, gaminiai išlaikomi ilgiau, jiems suteikiamos tos pačios ypatybės, skoniai, spalvos. Žmonių mitybos įpročiai nebetenka išskirtinumo, jie taip pat vienodėja. Keičiasi žmonės, keičiasi maistas, keičiasi gyvenimas...

Bet domėtis, ką valgom, ir skaityti etiketes vis dėlto vertėtų, ar ne?