Psichologo kabinete sėdi vyras ir žmona. Jų bendras gyvenimas žlunga – skęsta nesibaigiančiuose konfliktuose.
Jie pykstasi ir sėdėdami priešais psichologą.
Aršiai ir vos ne šaukdami, nuolat vienas kitą pertraukdami, vardija kitos pusės nuodėmes.
Psichologui aišku – jie nesusikalba. Jeigu nėra dialogo, negali būti ir ryšio.
Niekas nemoko dialogo meno
Kad vyktų dialogas, anot psichoterapeuto G.Colombero, reikia itin daug žmogaus pastangų, o teisingai kalbėtis nėra paprasta.
Atsivėrimas pašnekovui, pagarba sau ir jam, nuoširdumas, noras suprasti kitą ir būti suprastam, gebėjimas valdyti savo jausmus, kontroliuoti savo reakcijas ir mokėjimas pasverti savo žodžius – būtinos sėkmingo dialogo sąlygos.
Kartą seminarą psichologijos klausimais vedęs patyręs specialistas iš JAV stebėjosi, kad, atlikdami praktines užduotis, visi dalyviai vienu metu kalbėjo. „Keista, bet jūs klausotės burnomis“, – įvertino psichologas.
Mes nesame mokomi dialogo meno, tad nenuostabu, kad bendrauti mums sekasi sunkiai.
Nesuvokta žodžių galia
Kas kartą pravėrę burną ką nors atskleidžiame apie save, tačiau dar dažnai žodžių srauto nekontroliuojame.
Skundžiamės, kad mūsų nesiklauso, negirdi, nesupranta, o patys kitą skubame nutraukti, perrėkti, užčiaupti kitiems burną, nes jų sakomos tiesos neatitinka to, kuo patys tikime ar manome žiną.
Mes nesuvokiame žodžio galios, nors dažnai kartojame biblinę mintį, jog iš pradžių buvo žodis.
Pedagogas ir lingvistas iš JAV Halas Urbanas atkreipė dėmesį, jog net ir paprasčiausiai sveikindamiesi turime mažiausiai keturias galimybes.
Vienu žodeliu – „Sveikas!“ – galime atskleisti savo kūrybingumą. Galime pademonstruoti savo linksmumą. Trečioji galimybė – sveikinimu pakelti kito asmens dvasią. Ir ketvirtoji – pakelti savo pačių nuotaiką.
Dialogas sudarytas ne tik iš žodžių. Balso tembru, intonacijomis, veido mimika, gestais, gebėjimu įsijausti į pašnekovo kalbą galime pasakyti kur kas daugiau nei žodžiais.
Jeigu žodžių neatitiks balso tonas ar kūno kalba, tai, kas sakoma, nebus reikiamai suprasta. „Aš myliu jį“, – sukryžiavusi ant krūtinės rankas ir pro dantis košdama žodžius sako psichologo kabinete sėdinti klientė. Į tai sutuoktinis reaguoja paniekos grimasa.
Svetingumo požymis
Dialogas patenkina vieną svarbiausių žmogaus poreikių – kalbėti, ir ypač kalbėti apie save. Tuo pat metu reikia stengtis ir klausyti.
Klausymasis – tai gebėjimas nutildyti save ir atsiverti pašnekovui. Jei pajėgiame išklausyti kitą jo nepertraukdami, esame svetingi, nes klausymasis – svarbiausias svetingumo požymis.
Klausytis įmanoma ne tiktai ausimis. Matydami visą pašnekovo kūną, galime pajusti, ką jis jaučia kalbėdamas.
Aukščiausias gebėjimo išklausyti kitą laipsnis – leisti pašnekovui ir tylėti. Gebėjimas ištverti pokalbio metu atsirandančias tylos pauzes rodo pagarbą ir sąmoningumą.
Klausantįjį išduoda akys
Žmonės klausosi skirtingai. Vieni tai daro pasyviai – veikia tik ausys. Jie gali būti paskendę savo mintyse ir reaguoti į kalbėtoją tik iš dalies. Negirdintį šnekančiojo išduos akys – klausantis pasyviai jos mirksi retai – kas 4-5 sekundes.
Dažniausiai žmogus girdi tik tai, kas jį domina, o visa kita praleidžiama pro ausis.
Susikalbėti, kai kitas girdi tik jam palankius ar įdomius dalykus, sudėtinga.
Tai nesėkmingai bendraujančių šeimų, kuriose sutuoktiniai pykstasi vienas su kitu, savo vaikais, o šie pykstasi vieni su kitais, bruožas.
Tikrasis klausymasis – aktyvus procesas. Tai išduoda ir akys. Siekdami atidžiai išklausyti kitą mes dažnai mirksime – kas 3 sekundes. Gilinamės į pašnekovo žodžius, kūno kalbą ir ieškome jiems atgarsio savyje.
Dialogas – tai ne tik pasikeitimas nuomonėmis. Jis gali kurti arba griauti santykius.
Nepajėgus užmegzti ryšio
Kokios klaidos dažniausiai daromos kalbantis?
Dažniausiai užimama gynybinė pozicija. „Man skaudu, kad pamiršai mano gimtadienį“, – sako žmona. – „Tu pati viską pamiršti. Pamiršai paskambinti santechnikui aną savaitę“, – tuoj atšauna vyras.
Gynybinė pozicija išduoda baimę – kito asmens, jo skirtingumo. Tokią poziciją užėmęs asmuo gali girdėti tik tai, kas atitinka jo mintis, jo poziciją gyvenime. O jei kitas pasaulį mato kitaip, tuoj skuba paskelbti, jog toks požiūris esąs nesąmonė, kvailystė, niekai.
Tad norint nuoširdžiai bendrauti reikėtų atsisakyti gynybinės pozicijos.
Dialogą naikina ir kritiškumas bei vertinimai. Taip reiškiama nepagarba pašnekovui, nuvertinama jo nuomonė. O kritikuodami atskleidžiame savo ribotumą, agresyvumą, asocialumą.
Kai kam dialogas tampa galimybe pademonstruoti savo pranašumą.
Toks žmogus svaidosi ironiškomis pastabomis ar juokeliais, vengia atvirumo, linkęs nusukti pokalbį į lankas arba nereikšmingas temas, vengdamas svarbesnių, kurios atskleistų jo asmenį.
Taip jis išsiduoda, jog yra nepajėgus užmegzti glaudaus ryšio, bijo artumo ir nuoširdumo. Gali būti, kad jis iš viso bijo žmonių.
Norint atsiverti reikia drąsos
Pasitaiko tokių, kurie nežino net dialogo abėcėlės.
Kitam pradėjus kalbėti jie arba panyra į savo vidinį pasaulį, arba skuba pertraukti ir reikšti savo mintis. Jie nejaučia kito žmogaus, jiems jis neįdomus, nes mato ir girdi tik save. Kalbėtis su tokiu žmogumi – sunkus darbas.
„Jis visai manęs negirdi“, – apie savo vyrą sako sutuoktinė.
Dialogui trukdo ir nelankstumas. Kai vienas siekia dominuoti, per jėgą perša savo tiesas, nuolat prieštarauja ar provokuoja, netrukus pastebi, jog vis mažiau pašnekovų lieka jo kelyje.
Lankstumo stoka atsiranda dėl savęs nepažinimo ir baimės atsiverti pasauliui. Įsikibus į vieną savo tiesą, atrodo, saugiau.
Norint atsiverti kitokiam požiūriui reikia drąsos. O jos nelanksčiajam ir trūksta.
***
Aušra Griškonytė yra psichologė psichaterapeutė