Pradedame atvirą pokalbį apie ligą, kuria sirgti net tapo madinga. Netikėtai prisimenu ilgaplaukę blondinę, sukančią savo plaukus aplink pirštą ir mykiančią: „Man depresija“. Prisimenu ir piktų tetulių kalbas, kad jų laikais tokių nesąmonių nebūdavo, nes visi turėjo ką veikti.
Kodėl į rimtai sergantį žmogų vis dar žiūrima pro pirštus?
Interviu teko laukti kelias savaites, nes pašnekovas negalėjo pasakyti, kada jausis pakankamai gerai, kad galėtų atsakyti į klausimus. Į pirmuosius klausimus Jurgis atsakinėja nedrąsiai.
- Ar iš tiesų sirgti depresija tapo madinga?
- Iš tikrųjų madinga, be čia paradoksas. Sergančių depresija vis daugėja, bet visuomenė tik dar labiau svetimėja. Pati poza dažniausiai kyla iš dėmesio trūkumo. O jei rimtai kalbėtume apie nerimtą ligą, yra du dalykai: pirmiausia visos mados ateina iš Vakarų, o antra – tiesiog Lietuvoje žmonėms viena opiausių problemų yra dėmesio stygius. Tada ligos imitacija tampa kaip tam tikra saviraiškos forma, ypač jaunimui.
- Koks, tavo nuomone, lietuvių požiūris į turintį emocinių sutrikimų žmogų?
- Lietuvoje dominuoja „žaliųjų rūtelių“ kultas, kuris per mutaciją su homo sovieticus kultu įgavo labai keisto konservatyvumo formą.
Labai keistai žiūrima į tai, kas negirdėta. Gėjai, juodaodžiai, depresija. Dažniausiai žmonės galvoja, jog depresija yra kažkoks išsidirbinėjimas, geriausiu atveju - saviraiškos forma.
- Esi abiturientais, su kokiomis problemomis tenka susidurti mokykloje?
- Šiuo metu man didžiausia problema yra ta, kad dažnai nesugebu nueiti į pamokas, visavertiškai atlikti užduočių, sunku mokytis. Su aplinkinių požiūriu apsipratau.
Stebintieji mano būsenas žmonės manydavo, kad vartoju narkotikus arba ateinu pagiringas į pamokas. Iš vieno mokytojo buvau susilaukęs komentaro: „Mažiau su merginomis duokis ir turėsi jėgų“. Kai vėliau žmogus sužino, kas man yra iš tiesų, tada ima galvoti, kad tai elementarus išsidirbinėjimas ar savęs sureikšminimas.
- Kur kreipeisi pagalbos?
- Pirmiausia kreipiausi į savo šeimos gydytoją, kuri išrašė siuntimą pas psichiatrą. Vėliau psichiatras liepė pasidaryti tyrimus pas psichologą. Tada man perskaitė mano ligos istoriją ir išrašė vaistų.
Valdiškose įstaigose psichiatrai neatlieka savo darbo taip, kaip turėtų. Skuba išrašyti vaistų. Mano atveju psichiatrė buvo labai pikta.
Psichiatras labai abejingai elgiasi su pacientu. Per daug nesigilina į paciento poreikius, jo problematiką, taiko šabloninius metodus ir pumpuoja vaistais. Pagrindinė psichiatro funkcija Lietuvoje, mano požiūriu, yra tiesiog šerti pacientą vaistais.
- Dauguma žmonių gėrisi menininkų sukurtais darbais, genialiomis įžvalgomis ir net nesusimąsto, kad kūrėjas galėjo turėti sunkių emocinių sutrikimų. O susirgusį kaimyną drąsiai išvadina bepročiu.
- Žmonės vadovaujasi bandos principu. Buvo tokių atvejų, kai žmogus, sužinojęs kuo aš sergu, numodavo ranka: „Ai, užsiimi menu, tai čia ir taip įprasta“.
- Pažįsti daug tokią problemą turinčių žmonių. Ar yra kažkokia specifinė priežastis šiai ligai išsivystyti?
- Iš tikrųjų net patys medikai nesutaria, kokios būna pagrindinės priežastys, kad depresija išsivystytų į patologiją. Sakoma, kad net nuo slogos gali išsivystyti depresija. Bet dažnai būna taip, kad žmogaus asmeniniame gyvenime įvyksta kokia nors krizė, ir jei jis jautresnis, nesugeba atlaikyti tos krizės. Būtent tada viskas ir perauga į patologiją.
- Kas jus dažniausiai kamuoja?
- Yra įvairių būsenų ir simptomai nuolat keičiasi. Pagrindiniai - motyvacijos praradimas, apatija, nedarbingumas, prasta nuotaika, miego sutrikimai. Nemaloniausia bent jau man, kai sutrinka motorinė sistema, artikuliacija. Mintis užplūsta įkyrūs klausimai. Bet čia dar nieko, būna atvejų, kai dieną ar dvi negali atsikelti iš lovos.
Blogoms mintims užtenka smulkmenos. Užtenka pravažiuojant autobusu pamatyti suskeldėjusią sieną, ir tai tave gali taip paveikti, kad dienos pabaigoje tu jau regsi savižudybės planą.
- Kaip manai, ko reikėtų vengti, norint apsisaugoti nuo šios ligos?
- Jeigu jau tai atsitiks, tai atsitiks. Vienas žmogus gali ir grįžęs iš karo normaliai gyventi, o kitas tik gavęs blogą pažymį jau kalba apie neapsakomo masto problemas. O ko vengti? Natūralu, kad stresinių situacijų.
- Teko girdėti, kad nuo privalomos karinės tarnybos norintys išsisukti jaunuoliai kartais suvaidina sergantys depresija. Ar sunku apsimesti sergančiu šia liga?
- Gali kokioje „Vikipedijoje“ perskaityti visus simptomus, ir bandyti apsimetinėti. Bet manau, kad daugiau nei dvi savaites tokiam amplua išbūti nepavyks. Be to, jeigu sergi, tai matosi iš visko: veido odos, akių, ypač iš kalbėjimo, minčių dėstymo.