Dešimt metų trukusi Beppino Englaro kova krypsta pabaigos link.
Už ką, negailėdamas jėgų, kovojo šis pagyvenęs italas? Apie kokią sėkmę jis norėjo pranešti dukteriai?
Atsakymai į šiuos klausimus – kraupūs ir jaudinantys. Beje, ne tik Englaro šeimai, bet ir visai Italijos visuomenei. Nes tėvo pergalė – tai dukters mirtis, kurią nuosprendžiu įteisino Italijos aukščiausias teismas.
Kiek galima laukti stebuklo?
37 metų Eluana Englaro, žinoma, negirdėjo, ką jai šnabždėjo tėvas. Beveik pusę savo gyvenimo – jau beveik 17 metų – ji praleido ligoninės palatoje.
Nejudėdama, nekalbėdama, nematydama, niekaip nereaguodama į aplinką.
Eluana 17 metų gyvena-negyvena. Ji dar nėra mirusi, bet gyvybės ženklų nerodo.
Ji – būtybė, gyvenanti ne žmogaus, o tarsi augalo gyvenimą.
Ir patį moters gyvenimą tiksliausiai apibūdintų žodis „vegetavimas“. O ligos diagnozė – negrįžtamoji komos būsena.
Iki lemtingo 1992-ųjų sausio vakaro, kai Eluana apledėjusiais Alpių keliais automobiliu važiavo namo į nedidelį Leko miestą netoli Šveicarijos pasienio, ji buvo nuostabaus grožio mergina.
Atletiška slidininkė, pavyzdinga studentė. Temperamentinga, artimuosius ir gyvenimą mylinti italė.
Eluanos gyvenimas baigėsi beprotišku smūgiu į medį, sunkia galvos trauma ir smegenų mirtimi. Visi ją apžiūrėję ir ištyrę Italijos neurologijos autoritetai tvirtina, kad ši smegenų mirtis – negrįžtama.
Vilčių, kad ligonė beveik po 17 metų komos būklės pabus ir sugrįš į gyvenimą, jokių.
Nebent įvyktų stebuklas ir Eluanos būkle „dar nemirusi, bet jau nebegyva“ pasirūpintų antgamtinės jėgos. Nebent Dievas išgirstų moters artimųjų maldas.
Bet Dievas į Englaro šeimos kančią neįsikišo.
Todėl Eluanos tėvai nebemeldžia dukteriai sveikatos. Jie meldžia jai žemiškosios kelionės pabaigos. Meldžia mirties.
Teisė mirti – nenumatyta
„Gamtoje juk neegzistuoja tokia gyvybės forma, kuriai pasmerkta mano duktė, – nuolatinio vegetavimo būklė.
Tai yra ne kas kita kaip šiuolaikinės medicinos laimėjimaspralaimėjimas“, – nepavargdamas aiškina B.Englaro.
Jeigu ne medicinos išrastas dirbtinis ligonio maitinimas ir girdymas per nosies zondą, Eluana jau būtų seniai mirusi.
„Mokslo laimėjimai iš mano dukters atėmė galimybę mirti tada, kai buvo atėjusi jos valanda. Dabar mokslas turi grąžinti jai skolą – teisę į natūralią mirtį“, – sako B.Englaro.
Kovą už mirtį jis pradėjo 1998 metais, kai neurologai po šešerių metų vilties tėvui pateikė galutinį ir moksliškai neapskundžiamą nuosprendį.
Jie pripažino, kad pasaulyje yra pasitaikę unikalių atvejų, kai ligonis prabusdavo po metų komos būsenos. Bet prabudimo po šešerių metų komos būklės atvejų mokslas nežino.
Bet, paprašęs nutraukti dukters kančias B.Englaro susidūrė su keista ir veidmainiška vakarietiška mirties demokratija.
Mat egzistuoja 32-asis Italijos konstitucijos straipsnis, kuris užtikrina piliečių teisę į gydymą. O straipsnio, reglamentuojančio piliečių teisę į mirtį, Italijos ir daugelio kitų Vakarų valstybių įstatymuose nėra.
Jau septynis kartus B.Englaro kreipėsi į įvairias šalies teisės instancijas, reikalaudamas užtikrinti Eluanos teisę mirti.
Septynis kartus tėvo reikalavimas buvo atmestas.
Teisininkai tik teisinosi: „Mes suprantame, kad vilčių nėra.
Suprantame Eluanos egzistencijos beviltiškumą. Bet ir jūs supraskite: teismo sprendimas atimti kam nors gyvybę – tai labai pavojingas teisinis precedentas“.
Kaip rasti mirties būdą
Tačiau aštuntas kartas vis dėlto nemelavo.
Praėjusią savaitę Italijos aukščiausias teismas priėmė sprendimą: Eluana Englaro turi teisę mirti. Sprendimas galutinis ir neskundžiamas.
Tačiau teisė mirti – tai dar ne mirtis.
Teisėjai pasakė „taip“, bet nepasakė „kaip“.
Teko vėl viską svarstyti iš naujo. Šiuose svarstymuose dalyvauja visa šalis: teisininkai, politikai, mokslininkai, Bažnyčia.
Eluanos tėvo kova už dukters teisę numirti tapo viena labiausiai Italijos visuomenėje aptarinėjamų temų.
Ilgai svarstę, kokiu būdu iš šio pasaulio galėtų išeiti E.Englaro, Aukščiausiojo teismo teisėjai nusprendė: medikai turėtų liautis maitinę ligonę dirbtiniu būdu per nosies zondą.
„Tai pats tinkamiausias sprendimas“, – pritaria kairiosios Italijos partijos ir didžiuma medicinos specialistų.
„Ji mirs paprastai ir be kančių, kaip mirdavo visi komos ištikti ligoniai tais laikais, kai dar nebuvo išrasta maitinimo gastrozondu technika“, – tvirtino vienas žymiausių Italijos onkologų profesorius Umberto Veronesi.
Pasisako už dirbtinę gyvybę
Tačiau šie argumentai įtiki no ne visus. „Pas mus – Lombardijoje tokios baisybės niekada nebus daromos“, – pareiškė regiono vadovai ir pareikalavo, kad Eluana mirti būtų išvežta iš Leko ligoninės kur nors kitur.
Šalies premjero Silvio Berlusconi dešiniųjų partijų koalicija vienbalsiai pasmerkė ir teisėjus, ir merdinčios merginos tėvą.
„Tai ne kas kita kaip mirties bausmė. Pirmasis kartas, kai italų tautos vardu teisėjai pasmerkė myriop žmogų, kuris apie tai netgi negali būti informuotas“, – kalbėjo Italijos krikščionių sąjungai atstovaujantis parlamento deputatas Luca Volonte.
Toks L.Volonte's požiūris nieko nestebina. Nes Italijos teismo nutartį labiausiai smerkia Vatikano hierarchai.
Popiežiškosios gyvybės akademijos rektorius arkivyskupas Rino Fisichella sako, kad E.Englaro marinimas yra net neužmaskuota valstybinės eutanazijos forma.
„Eluana juk gyvena: pati kvėpuoja, ji valgo, miega. Jai žada nebeduoti valgyti ir gerti? Žiauru“, – stebėjosi arkivyskupas.
Italijos vyskupų konferencijos vadovybė nesutinka, kad dirbtinis maitinimas per zondą yra terapeutinis pasikėsinimas.
Eluanos tėvas mano priešingai: „Zondas prieštarauja gamtos dėsniams. Tai visiškai beprasmiška surogatinę gyvybę palaikanti terapija“.
Šventojo Sosto popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų tarybos pirmininkas kardinolas Javieras Lozzano Barraganas, aptardamas merdinčios merginos atvejį, žurnalistams pateikė tokį argumentą: „Nežudyk!“
Vatikano sveikatos apsaugos ministro pareigas einančio kardinolo nuomone, kiekvienas padorus žmogus turėtų laikytis penktojo Dievo įsakymo „Nežudyk“ ir to pakaktų.
Prabilta apie kankinimą
Ar Eluana kankinsis, negaudama valgyti ir gerti?
Ar jai skaudės? Ar ji jaus alkį ir troškulį? Tai bus lengva ar baisi mirtis?
Tai – klausimai, kurie jau daug dienų kankina Italijos visuomenę. Juk tai pirmasis atvejis istorijoje, kai žmogus bus numarintas be jo paties žinios.
Tiesa, Eluanos tėvas Beppino visiems kartoja, kad jo duktė prieš lemtingąją avariją daugybę kartų yra sakiusi, jog nepakęstų jokios terapinės invazijos.
„Į Italiją sugrąžinta mirties bausmė“, – tvirtina dešinieji politikai.
„Neregėtas žmogaus kankinimas“, – aiškina Italijos katalikai.
„Nesuprantu, kaip galima šiais laikais žmogų nuteisti bado ir troškulio mirtimi, – Italijos aukščiausiojo teismo sprendimu pasipiktinimo neslėpė kardinolas J.Lozzano Barraganas. – Vienas dalykas, kai nutraukiamas gydymas vaistais. Bet čia juk visai kitas dalykas.
Nutraukti ligonio maitinimą ir girdymą, vadinasi, pasmerkti jį didžiulėms kančioms“ .
Šiurpus dienų skaičiavimas
Eluaną gydantys medikai nedvejodami tikina, kad jokių fizinių kančių septyniolika metų komos būklės ištiktas ligonis negali jausti.
Todėl kairiesiems Bažnyčios argumentai atrodo niekiniai.
„Tai – ne kankinimas, o, atvirkščiai, orus išėjimas“, – nesutinka jie.
Tačiau Vatikano hierarchas siūlo aklai netikėti empiriniais duomenimis.
„Ką mes čia galime žinoti? Vegetatyvinė būklė tinkama augalams apibūdinti. O čia juk žmogus. Atrodo, kad Eluana nieko nesupranta ir nejaučia. Bet kas gali pasakyti, kas iš tikro dedasi jos viduje.
Argi komos ištiktas žmogus jau yra nebe žmogus?“
Artimiesiems tokie svarstymai – tolygu norui specialiai pratęsti agoniją.
Ir ne tiktai komos ištiktos moters, bet ir jų pačių.
Todėl B.Englaro kol kas ir toliau skaičiuoja, kiek praėjo dienų nuo tos 1992-ųjų sausio 18-osios, kai dukters akys pradėjo nebematyti pasaulio.
Išauš 6135-oji kančios diena ir tada viskas baigsis?
O gal 6141-oji?
Kai Eluanai iš nosies pagaliau bus ištrauktas gastrozondas, gamta savo misiją atliks maždaug per dvi savaites.
Reikia ir biologinio testamento?
Italijoje su teisine mirties problema kasmet susiduria maždaug 3000 į negrįžtamą komos būseną pakliuvusių ligonių giminaičių. Jie paprasčiausiai nežino, kaip įvykdyti nekalbančių artimųjų valią. O įstatymai nenumato jokių logiškų interpretacijų.
Tuo tarpu profesoriaus onkologo Umberto Veronesi pateiktas biologinio testamento įstatymo projektas kol kas dulka neįgyvendintų parlamentinių iniciatyvų stalčiuje. Italijoje nėra mirties demokratijos.
Tačiau neatsakytų klausimų kaupiasi vis daugiau. Bent jau Italijoje.
Gyvieji paprastai skundžiasi, kad anksčiau ar vėliau visi esame pasmerkti mirti. O ką, jeigu esame pasmerkti gyventi? Ar tai – Dievo dovana ar tik beprasmiškas fiziologinės egzistencijos formalumas?
Italės E.Englaro atvejis nubrėžė naują žmogaus būties problemą: laisvė gyventi turėtų būti proporcinga laisvei mirti.
Paskutinį kiekvieno demokratinės visuomenės piliečio gyvenimo veiksmą turėtų ginti gerai apgalvoti įstatymai. Kaip ir tie, kurie reguliuoja žmogaus teisę į gimimą, į gydymą, į sveikatos apsaugą.
Ar visuomenė turi teisę nepagydomus ligonius pasmerkti kančioms? Ar turi teisę individas nuspręsti, kada išeiti iš šio pasaulio? Ar valstybė jam turi padėti? Ar palikti likimo valiai?
Šiuos ir kitus klausimus Italijoje jau iškėlė minėtoji iniciatyvinė biologinio testamento grupė.
Ji kovoja už tai, kad kiekvienas pilietis, kol yra sąmoningas, galėtų teisiškai užsitikrinti savo požiūrį į mirtį. Valstybė turėtų skatinti sudaryti biologinį testamentą, kuriuo kiekvienas pilietis pareikštų, kokiu būdu jis pageidauja išeiti iš gyvenimo.