Krizė – gyvenimo pabaiga ar naujo kelio pradžia?

Bijo politikai, specialistai, į paniką puola verslininkai, dantimis iš siaubo kalena paprasti žmonės.

Ir baime lyg mirtinu virusu apkrečia vieni kitus.

Kas gi yra krizė? Žodis „krizė“ – graikų kilmės. Jis reiškia „sprendimą“ arba „baigtį“. Kitaip tariant, dar senovės graikai žinojo, kad gyvenime būna momentų, kai kas nors baigiasi, ir tenka nuspręsti, kaip gyventi iš naujo.

Šveicarų psichoanalitikė Verena Kast, analizavusi, kokią įtaką žmonėms padaro krizės ir kaip jie į jas reaguoja, aiškina: „Į krizę patenkame tada, kai į mūsų gyvenimą nori ateiti kas nors nauja, o mes tos naujovės nenorime ar negalime įsileisti“.

Seni elgsenos dėsniai ir įgūdžiai nebeveikia, kad ir kaip stengtumės juos taikyti, o nauji dar nesukurti.

Tas pereinamasis laikotarpis, kurio nepajėgiame kontroliuoti, labiausiai ir gąsdina.

Baimė gali būti naudinga, jei perspėja apie būtinybę tapti aktyvesniems ir sąmoningesniems. Ji pažadina iš komfortiško snaudulio, kai gyvenimas teka be didesnių pastangų ir ruošiasi tapti nuobodžia rutina.

Tačiau baimė gali tapti rimta problema, jei ji virsta nuolatine žmogaus būsena.

Baimės įtaką geriausiai atskleidė ligonių būsenos prieš ir po operacijos tyrimas.

Vieni operaciją vertino nerimtai, nesirūpino nei kas jiems bus daroma, nei koks pooperacinis laikotarpis laukia. Baimė šiems ligoniams buvo svetima.

Kita pacientų grupė į operaciją reagavo lyg į besiartinančią apokalipsę, kuriai užklupus jie neturi galimybių likti gyvi. Operacija jiems prilygo mirčiai, tad laukdami jos jautėsi baimės paralyžiuoti.

Trečioji ligonių grupė bijojo to, kas jų laukė, todėl domėjosi būsimos operacijos ir sveikimo po jos ypatumais.

Geriausiai po operacijos ir sveiko būtent tie, kuriems baimė tapo stimulu veikti: ieškoti informacijos, rūpintis savo būsena.

Krizė gąsdina tuo, kad tenka apčiuopomis ieškoti išeities, – nėra parengtų būdų, kaip įveikti pereinamąją situaciją.

Būtent todėl V.Kast krizių įveikimą prilygina kūrybiniam procesui: „Jei problemų nesugebame išspręsti įprastai, turime tapti kūrybiški“.

Kiekviena krizė, kaip ir kūrybinis procesas, turi savo eigą.

Pirmiausia reikia pasiruošti. Šiame etape bandome išsigelbėti įnirtingai taikydami tuos metodus, kuriuos žinome.

Daugiau dirbame, intensyviau svarstome galimas išeitis, kaupiame informaciją, ieškome specialistų siūlymų, kaip veikti.

Galiausiai pradedame taupiau naudoti tuos išteklius, kuriuos turime. Taigi susiveržiame diržus. O jokia išganinga mintis taip ir neateina.

Kai suprantame, kad įprastos priemonės nepadės, šiek tiek nusiviliame, galbūt net pasiduodame ir net nustojame ieškoję išeities. Ateina metas, kai išsikvepiame.

Tai – vadinamasis inkubacinis laikotarpis. Kaip ir medicinoje, kai žmogus jau būna užsikrėtęs bakterijomis ar virusais, bet dar neserga.

Tuo metu užkratas kaupia savo armijas organizme ir ruošiasi jį nugalėti.

Užklupus krizei – psichologinei, ekonominei, finansinei – viskas vyksta panašiai. Mes nesijaučiame gerai, nes kamuoja baimė, nevisavertiškumas. Bijome, kad bankrutuosime, neteksime pragyvenimo šaltinio, kad aplinkiniai ims abejoti mūsų kompetencija.

„Žmogus, norintis išspręsti problemą, jaučiasi tarsi užblokuotas, be fantazijos, energijos, baikštus, įveltas į rimtas abejones savo jėgomis, nerandantis išeities.

Kuo labiau bijoma spręsti problemas, tuo labiau užsiblokuojama“, – tvirtina V.Kast.

Inkubacinis periodas – krizės dugnas, lyg tamsiausias nakties metas.

Pagal žinomo psichologo Kurto Levino teoriją, tuomet, kai artimiausioje aplinkoje tvyro nerimas, jis randa kelią į kiekvieno žmogaus vidų.

Taip mes vienas kitą užkrečiame nuogąstavimais, neviltimi, abejonėmis.

Inkubaciniu krizės laikotarpiu visuomenė daugiau bamba, protestuoja, padaugėja net smurto proveržių. Smurtauja tie, kurie nesugeba savęs kontroliuoti, – kurie ir anksčiau dėl to turėjo problemų.

Agresyviai nusiteikę žmonės bando spausti kitus, tai yra valdžią, darbdavius, šeimos narius, slapčia vildamiesi, kad šie išspręs jų vidinio sąstingio problemą.

Taigi šiuo krizės laikotarpiu neretai bandoma perkelti savo problemas ant kitų pečių, vengiant įsipareigoti ieškoti sprendimo.

Į paniką puolantys ir atsakomybės už savo gyvenimą besikratantys žmonės negali pereiti į kitą krizės etapą – supratimo fazę. Šiai fazei būdingas vidinio nušvitimo momentas, tas Archimedo „Eureka!“

Tai momentas, kai lyg žaibui trenkus suvokiame: „Štai sprendimas!“

Pasijuntame lyg ant sparnų, mums palengvėja, mes džiūgaujame, jaučiamės kupini jėgų ir idėjų.

Po ilgoko sąstingio staiga imamės aktyviai veikti.

Tai dar ne viskas. Kad išliptume iš krizės iškastos duobės, reikia dar vieno žingsnio – patikrinti, ar atrastasis sprendimas tinka problemai išspręsti.

Laukia bandymai, jų rezultatų apibendrinimai. Kitaip tariant, taip bandome rasti naujus veikimo dėsnius ir tinkamiausius elgsenos modelius.

Perėjus visus šiuos etapus krizė baigiasi. Galima nusiraminti, tik, žinoma, iki kitos krizės.

Ne visiems krizė atneša sėkmę. Kai kurie, ypač puolusieji į paniką, leidusieji baimei suparalyžiuoti, lieka dugne.

Dar medicinos tėvas Hipokratas krizę laikė lūžio tašku, kai sergančio žmogaus būklė sunkiausia, ir jis turi tik dvi galimybes – numirti arba pasveikti.

Todėl ar reikia taip nerimauti? Kaip sako italų psichoanalitikas Luigi Zoja, „bet kuri pernelyg vienpusė tendencija sąmonėje anksčiau ar vėliau prikelia gyvenimui savo priešingybę“.

Neverta ir pykti, nes tai – mūsų pačių veiksmų pasekmė.

Gal geriau iš naujo įvertinti savo poreikius ir atsisakyti tų, kurie tėra antraeiliai, kieno nors primesti, neturintys jokios liekamosios vertės mūsų gyvenime?

Kita vertus, siūlyčiau pamąstyti: kiek krizių per gyvenimąjau esate įveikę?

Prisiminkite nelaimingas meiles, skyrybas, artimųjų netektis, darbo praradimus ir pakeitimus, ekonominius sunkumus, santvarkų perversmus.

Jūs vis dar gyvi? Vadinasi, ne taip lengvai krizė mus paguldo ant menčių.