Ji pati visus metus geria tik savo sode užaugintų ar pievose surinktų žolelių arbatą, tik tokia pat arbata vaišina savo svečius. Jokių kavų, jokių pirktinių arbatų, tada esi daug sveikesnis – taip nusiteikusi žolininkė. Tik pasitikusi prie vartelių, ji tuoj iš verandos į lauką išnešė didžiulę pintinę, pridėtą vaistažolių pagalvėlių, ir paaiškino: žinokite, tos pagalvėlės padeda nusiraminti, atsipalaiduoti, tik kelioms valandoms po galva pasidedi tokią kvapią pagalvėlę – nuovargio kaip nebūta. Medvilniniame maišelyje – džiovinti čiobreliai, apyniai, melisos, liepžiedžiai, medetkos, ramunėlės, šalavijai, mėtos.
Šiupylių žolininkė nuo mažens priprato prie gamtos, anksti išmoko pažinti visus augalus. Angelė pasakojo, kad nuo vienerių metų augo pas senelius Rakandžių kaime, Šiaulių r. Iki šiol ji prisimena, kad kamaroje visada buvo prikabinta vaistažolių ryšulėlių, – močiutė nuo visų ligų gydė tik žolelėmis. Sodybą iš dviejų pusių juosė miškai, kartu su seneliais ėjo uogauti, grybauti, rinkti vaistažolių. Pavasarį Angelė su seneliu išsiruošdavo į mišką rinkti medžių pumpurų. Paskui senelis darydavo degtinės užpilą, rytais, kaip jis sakydavęs, būtinai turi keletą „pumpurų“ šaukštelių išgerti ant tuščios širdies – kaip ranka nuima visas ligas.
Savo sodyboje Angelė augina daugybę įvairiausių vaistažolių, iš kurių jai bene pati svarbiausia – ežiuolė. Ir tuoj pat paaiškina: jei gersite ežiuolių arbatą, sustiprės imunitetas, neužklups ligos, organizmas mokės pats apsiginti. O koks darželis be medetkų, ramunėlių, anyžių ir kitų vaistinių augalų? Bet pačios didžiausios žolelių plantacijos – miškuose ir pievose, į kurias Angelė važiuoja dviračiu, aplanko reikalingų ir jai žinomų žolelių augimvietes. Vasarą, grįždama iš ganyklų pamelžusi karves, ji prisiskina vaistažolių ir veža ant dviračio į namus džiovinti. Jei kur laukuose suranda įdomesnį akmenį, taip pat dviračiu parsigabena į sodybą, papuošia aplinką.
Ne tik gėles ir vaistinius augalus sode darbšti moteris augina, nemažas valdas puošia ir daugybė medžių. Šeimininkė labai vertina kadagius, sodyboje jų net dvidešimt pasodinusi. Kadagiai orą grynina, daug sveikiau kvėpuoti, sako Angelė, jų uogos – labai vertingos, tinka spirito užpilams daryti (visi šiupyliškiai per šventes giria žolininkės firminę „Kadagynę“), kadagio uogos turi daug vitaminų, tinka arbatoms pagardinti, neblogas prieskonis.
Didžiuliame maumedyje apsigyveno genys, čia ir voverytės prieglobstį randa. Po tankia eglaičių gyvatvore įsikūrė ežių šeimyna. Pavasarį Angelė sukala keletą inkilėlių ir įkelia į medžius. Sodyboje auga plačiašakės pušys, du didžiuliai klevai, du ąžuolai, šeivamedis ir dar keliasdešimt įvairių medelių. „Mane ne visi nori suprasti, tokiems paprastai sakau – miške augusi negaliu be jo, todėl mano kieme žaliuoja daug medžių, inkiluose peri paukšteliai. Gyvenu kaip rojuje. Po darbų vasarą smagu pailsėti iš beržo šakelių sukaltoje pavėsinėje. Tvenkinyje turime įveisę karosų, krebžda vėžiai, vasarą visur pilna vynuoginių sraigių“, - šypsodamasi pasakojo Angelė.
Moteris didžiuojasi dviem savo šauniais sūnumis, kuriuos užaugino viena pati, buvęs vyras prieš 24 m. išbėgo paskui svetimą sijoną. Ji liko viena su mažamečiais vaikais, bet nepalūžo. Dabar jau močiutė, turi keturis vaikaičius. Gyvenimu besidžiaugianti moteris vis kartojo, kad darbas žmogų gydo nuo visų ligų. Ji ne tik valdišką darbą dirba, bet ir savo ūkį prižiūri, laiko dvi melžiamas karves, vištų, augino ir triušių.
Žiemą Angelė daugiau laiko gali skirti savo kambario gėlėms, didelis žiemos sodas puošia svetainę. Jai patinka siūti, reikia ne tik vaistažolėms pagalvėles pasiūti, ji šiupyliškių vaikus moko rankdarbių, patinka skaityti knygas, domisi gamtos paslaptimis, valgių receptais, stengiasi kuo daugiau sužinoti apie vaistažoles ir jų gydomąsias galias.