Amerikietis Brianas Wilsonas pateko į avariją 1995
metais, jam buvo sunkiai sužeista galva. Po tragedijos dešinioji
nukentėjusiojo kūno pusė liko suparalyžiuota.
Gydytojai į pensiją išėjusiam ugniagesiui iš Merilando sakė, kad jis
tikriausiai visam laikui bus prikaustytas prie lovos. Kalbėti ligonis,
medikų nuomone, galės tik panašiai kaip mažas vaikas, vos ištardamas
pavienius skiemenis.
Pasak paties B.Wilsono, tada jis negalėjo ne rišliai kalbėti, jei judėti
be kitų pagalbos.
„Aš galėjau kalbėti, kaip vienerių metų vaikas, galėjau pasakyti: gu gu,
ga ga“, - prisimena buvęs ugniagesys tas dienas, kai sugrįžo namo iš
ligoninės.
Namie B.Wilsonas norėjo pasikalbėti su savo papūgomis Daisy ir
Rosebud, kurios buvo su juo automobilyje per avariją.
„Kai sugrįžau namo po keturių mėnesių gydymosi, norėjau pamatyti savo
mažylius, paukštelius, kurie buvo su manimi automobilyje. Aš tiesiog norėjau
juos vėl išgirsti“, - pasakojo papūgų šeimininkas.
Pasak jo, vėl pamatę šeimininką paukščiai, tiesiog paklaiko iš džiaugsmo.
„Rosebud plepėjo be perstojo. Kai ji išgirdo mano balsą, negalėjo sustoti,
ir vis kalbėjo ir kalbėjo. Ji norėjo, kad aš ją glamonėčiau, apkabinčiau ir
glostyčiau“.
Amerikietis neabejoja, kad jo dėmesio paukščiams poreikis suvaidino
nemažą vaidmenį išgyjant. Paukščių plepėjimas be paliovos galiausiai
privertė ir jų šeimininką nors ką atsakyti jiems balsu.
„Aš galėjau sėdėti, valandų valandas jų klausytis, mėginti ką nors
pasakyti, ir po kiek laiko staiga man pavyko ištarti vieną žodį, po to du
ar tris žodžius paeiliui“, - pasakojo B.Wilsonas.
Sudėti žodžius į sakinius paralyžiuotasis mokėsi daug savaičių. Po
keturių mėnesių žmonės pradėjo suprasti, ką B.Wilsonas mėgina jiems
pasakyti.
Pamažu jis vėl išmoko kalbėti, taip pat ir vaikščioti. Dabar, sprendžiant
tik iš B.Wilsono balso, sunku nustatyti, kad kažkada jam buvo smarkiai
sutrikusi kalba.