Erkės pradeda „medžioklę“

Kovas–spalis – didžiausio erkių aktyvumo mėnesiai. Šie kraujo ištroškę nariuotakojai miškuose ir laukymėse tyko grobio nuo ankstyvo pavasario, vos tik pirmieji saulės spinduliai sušildo žemę. Todėl, pasak gydytojų epidemiologų, jau dabar gyventojai turėtų būti atsargūs vykdami į gamtą.

Aktyvi erkė paprastai tyko ant žolės stiebelio apie 10 cm aukščiau žemės paviršiaus, lūkuriuodama, kol pro šalį praeis tinkama auka. Erkė greitai prikimba prie gyvūno kailio arba prie žmogaus rūbų ir, suradusi tinkamą vietelę kūne, įsisiurbia.

Erkių „medžioklės“ sezonas dažniausiai prasideda kovo mėnesį ir tęsiasi iki pirmųjų šalnų – lapkričio mėnesio, tačiau aktyviausios jų maisto paieškos būna gegužės ir rugsėjo mėnesį. Vidutinė temperatūra, kuriai esant erkė išlieka aktyvi, yra +5 OC.

Erkės mėgsta drėgmę ir prieblandą, todėl gausiausia jų yra lapuočių miškuose. Tačiau šių gyvių galima aptikti ne tik miške. Šios piktadarės darbuojasi užmiesčio soduose, miesto parkuose, skveruose, stadionuose, kapinių teritorijose, paplūdimių žaliojoje zonoje ir net mikrorajonų žaliuosiuose želdinių plotuose.

Pasaulyje priskaičiuojama apie 700 erkių rūšių. Eurazijoje sutinkama apie 70 rūšių šių nariuotakojų. Lietuvoje dažniausiai pasitaikančių erkių išvaizda primena mažą vorą, tačiau jų kūnas plokščias, kietas. Erkės gali platinti virusų, riketsijų ir bakterijų sukeliamas ligas (erkinį encefalitą, Laimo ligą, tuliaremiją, babeziozę, erlichiozę, paroksizminę riketsiozę, Ku karštligę, Marselio karštligę, Omsko, Krymo hemoragines karštliges, dėmėtąją šiltinę).

Erkių „meniu“ sudaro apie 150 šiltakraujų gyvūnų rūšių ir žmogus.

Šio krauju mintančio parazito gyvenimas trunka apie 3-4 metus. Per šį laikotarpį erkė išauga nuo milimetro dešimtųjų dalių iki 3-4 mm.

Prieš įsisiurbdama, erkė kartu su seilėmis į žaizdelę suleidžia kraujo krešėjimą stabdančių ir nuskausminamųjų medžiagų, todėl jos įkandimas neskausmingas. Erkės seilės turi ir „cementuojamųjų“ savybių – jos tarsi priklijuoja ją prie aukos (štai kodėl erkę sunku ištraukti!). „Cementas“ ištirpsta, kai erkė pasisotina. Tada ji atsikabina ir nukrinta.

Ligos sukėlėjus erkės patelė su kiaušinėliais perduoda palikuonims, taip pat sukėlėjai išsilaiko erkei besineriant iš vienos vystymosi stadijos į kitą, todėl gamtoje neišvengiamai daugėja ligos platintojų.

Žmogus šių gyvių platinamomis ligomis dažniausiai užsikrečia įsisiurbus sukėlėjais infekuotai erkei, tačiau erkiniu encefalitu galima užsikrėsti ir vartojant nepasterizuotą, virusu infekuotą ožkų ir karvių pieną bei jo produktus.

2008 m. erkiniu encefalitu sirgo 68 Kauno apskrities gyventojai. Lietuvoje 2008 m. užregistruota 220 erkinio encefalito atvejų (2007 m. – 234).

Laimo liga 2008 m. sirgo 228 Kauno apskrities gyventojai. Lietuvoje 2008 m. užregistruota 1151 Laimo ligos atvejis (2007 m. – 1395).

Pasakodama apie vienos pavojingiausių erkių pernešamos ligos – erkinio encefalito požymius, Kauno visuomenės sveikatos centro Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė Irina Bulsienė teigė, jog daugumai pacientų, užkrėstų erkinio encefalito virusu, pirmieji ligos požymiai atsiranda po 1-2 savaičių. Simptomai būna panašūs į gripo - karščiavimas, galvos, sąnarių skausmai.

Po to, dažniausiai apie savaitę, erkiniu encefalitu sergantys žmonės jaučiasi geriau, tačiau vėliau vėl pakyla kūno temperatūra, atsiranda smegenų ir jų apvalkalų sudirginimo požymių, pasireiškiančių stipriais galvos skausmais, vėmimu, galvos svaigimu, nemiga ar mieguistumu, kartais sutrinka kalba, prarandama sąmonė.

„Viruso sukeliamam erkiniam encefalitui specifinio gydymo nėra. Persirgęs šia liga žmogus įgyja imunitetą visam gyvenimui. Tačiau maždaug trečdalis persirgusiųjų nevisiškai pasveiksta – juos vargina miego sutrikimai, negalėjimas susikaupti, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai ir kt.“, - aiškino gydytoja epidemiologė.

Šiuo metu erkinis encefalitas yra paplitęs 27 Europos šalyse (per pastaruosius dvejus metus sąrašą papildė 11-a šalių). Kauno apskrityje vienodai sirgo tiek vyrai, tiek moterys, nors ankstesniais metais susirgimų dažniau pasitaikydavo tarp vyrų. Tarp sirgusiųjų vyrauja 55-64 metų amžiaus žmonės.

Kitos dažniau pasitaikančios erkių pernešamos Laimo ligos sukėlėjai – borelijos – dažniausiai būna gyvio žarnyne, tad užkratas patenka į žmogaus organizmą tuomet, kai erkė persivalgiusi (dažniausiai po 24-48 val. siurbimo) atpila žarnyno turinį į įsisiurbimo žaizdelę, arba tuomet, kai erkė neteisingai traukiama (suspaudžiamas jos pilvelis). Pasaulyje priskaičiuojama 11 rūšių borelijų, galinčių susargdinti žmogų, tačiau tik trys jų rūšys sukelia Laimo ligą.

Būdingiausias Laimo ligos požymis – žiedinis odos paraudimas (migruojanti raudonė), kuris atsiranda po erkės įsisiurbimo praėjus 1-4 savaitėms. Paraudimas gali atsirasti erkės įkandimo arba bet kurioje kitoje kūno vietoje. Dėmė palaipsniui plečiasi nuo 5-6 iki 60-70 cm dydžio, jos centras dažniausiai šviesesnis, o kraštas ryškesnis, rausvai alyvinės spalvos.

Po 4-8 savaičių paraudimas gali savaime išnykti, tačiau ligą būtina gydyti. Laimo ligos sukėlėjai – borelijos – išplinta organizme ir gali pažeisti centrinę ir periferinę nervų sistemas, širdies raumenį, odą, akis, sąnarius.

Laimo liga gydoma antibiotikais. Persirgus šia liga, imunitetas neįgyjamas, todėl žmogus gali susirgti pakartotinai.

Pasak I.Bulsienės, nuo erkinio encefalito patikimiausiai apsaugos skiepai. Patikimiausią ir ilgiausią apsaugą garantuoja trys skiepų dozės: apie 99 proc. paskiepytųjų įgyja atsparumą erkiniam encefalitui 3-5 metams.

Nuo Laimo ligos, erlichiozės, babeziozės ir kitų erkių platinamų ligų Lietuvoje vakcinos nėra – belieka saugotis erkės įsisiurbimo.

„Kuo greičiau ją ištraukite! Kuo ilgiau erkė bus įsisiurbusi, tuo daugiau ligos sukėlėjų paklius į organizmą“, - perspėjo gydytoja epidemiologė. Jei nėra galimybių pašalinti erkę gydymo įstaigoje, tiks ir pincetas (galima panaudoti ir tankų audinio arba popieriaus gabalėlį). „Suimkite erkę už galvos kuo arčiau odos ir iš lėto traukite, kol pakilęs odos paviršius sudarys „palapinę“. Keliolika sekundžių išlaikykite tokią padėtį. Po to erkę staigiu judesiu ištraukite ir įkandimo vietą rūpestingai dezinfekuokite – nuplaukite muilu, patepkite spiritiniu tirpalu“, - kaip teisingai ištraukti įsisiurbusią erkę, mokė I.Bulsienė.

l. Planuodami išvyką į gamtą ar dirbdami sode, tinkamai apsirenkite – dėvėkite šviesius drabužius, pasiūtus iš lygaus audinio. Apykaklė ir rankogaliai turi būti prigludę prie kūno, kelnės įkištos į batus ar kojines. Drabužius ir atviras kūno vietas rekomenduojama apipurkšti repelentais – skysčiais, atbaidančiais erkes.

2. Kas 1-2 valandas apžiūrėkite drabužius – ar jais neropoja erkė, ir kūną – gal erkė jau įsisiurbė?

3. Poilsiui pasirinkite atvirą, saulėtą aikštelę, kurioje neveši žolė. Erkės dažniausiai įsisiurbia poilsiaujant – judant raumenims joms sunkiau tai padaryti. Todėl gulėti žolėje ar sėdėti ant kelmų nepatartina.

4. Grįžę iš miško, sodo ar pasivaikščiojimo gamtoje drabužius, kuriais vilkėjote, pakabinkite negyvenamoje patalpoje arba saulėtoje vietoje. Sausame ore erkės gyvena labai trumpai.

5. Pakabinus drabužius kambaryje, juose pasilikusios erkės gali įsisiurbti kitiems šeimos nariams, net ir nebuvusiems gamtoje. Dar kartą apžiūrėkite savo kūną, rūpestingai patikrinkite paausius, pakinklius, kirkšnis, pažastis, sprandą - į šias vietas erkės labai mėgsta įsisiurbti.