„Nesvarbu, koks tavo asiliuko vardas – svarbu, kad jis tave neša į kalną“, – sako verslininkas, pramonės šiluminės energetikos inžinieriaus specialybę turintis K.Gurevičius, Marijampolėje esančios UAB „Kgf“ vadovas, kuris jaučia poreikį įprastą gyvenimo įtampą, kasdienius rūpesčius išsklaidyti būtent „teisingoje“ pirtyje, t. y. jo „asiliukas“, nešantis į kalną... Juolab kad toji pirtis – tai ne tik galimybė save geriau pažinti, savo šaknis ištirti, bet ir atstatyti, deja, beprarandamą žmogaus ryšį su gamta.
Pirtis – kaip šventovė
K.Gurevičius į senovės baltų tradicijomis paremtą pirtį atėjo prieš kelerius metus ir visiškai neatsitiktinai (anot verslininko, nieko atsitiktinio apskritai nevyksta: kokią bangą pats generuoji, tokia ir tau ateina, tavo teisė pasirinkti, kokią bangą generuoti).
Kaip pamena, gerokai anksčiau, jaunystėje, ir jo gyvenime buvo gyvas stereotipas: pirtis – tai vieta, kur su kompanija gali linksmai palėbauti, nevengdamas ne tik alaus, bet ir stipresnio alkoholio. „Dabar pirtis – mano šventovė, kurioje galiu pasimėgauti vidine tyla, pirmapradžiais potyriais, – sako verslininkas. – Smagu, kad turiu bendraminčių, kurie tuos potyrius tik sustiprina.“
Kaip minėta, ši pirtis išties išskirtinė, sukurta pagal senąsias baltų tradicijas, savyje išlaikiusi ir aurą – ieškojimų, atradimų, kuriais dalijasi su paties įkurto pirčiuolių klubo nariais. Būtent netradicinis požiūris į realybę ir atvedė K.Gurevičių į pirtį, o vėliau, norėdamas įgyti daugiau žinių, baigė pirties akademiją, sukūrė savo pirtį, kurioje su bendraminčiais ne tik atitrūksta nuo kasdienių rūpesčių, bet ir dalijasi savęs pažinimo galimybėmis, siekia dvasinio tobulėjimo (todėl šioje pirtyje visiškai netoleruojamas alkoholis).
Galbūt šis verslininkas lieka nevisiškai suprastas įprastos aplinkos, tačiau jau seniai išmoko nebekreipti dėmesio į dalykus, kurie kyla ne iš vidinių paskatų, o yra tarsi primesti iš šalies. „Man gaila tų žmonių, kurie pasiduoda primestoms rolėms, agregorams, masinėms normoms – jie smarkiai save apriboja, net nejaučia, kada virsta lengvai prognozuojamais miniažmogiais, kuriais nesunku manipuliuoti“, – neslepia K.Gurevičius.
Kaip pirtininkas, savo pirtelėje K.Gurevičius nuolat atlieka ritualus, kurie ypač veiksmingi per Rasas. Prieš pradėdamas pirmojo garo ritualą pirtininkas ištiesia indą su vandeniu, kad kiekvienas pirčiuolis galėtų į vandenį panardinti ranką. „Vanduo – ne tik gyvybės elementas (95 proc. žmogaus kūno – taip pat vanduo), tai ir talpiausia informacijos saugykla (vadinkime savotiška laikmena), kurioje glūdi visa informacija nuo pat pasaulio sukūrimo, – sako K. Gurevičius. – Mes turime galių savo mintimis keisti vandens molekulės struktūrą, tad įkraudami vandenį pozityviomis mintimis, linkėjimais sau, kitiems, mes „paleidžiame“ naują programą.“
Laikydami rankas vandenyje pirčiuoliai (mintimis ar garsiai) „įkrauna“ vandenį, po to pirtininkas, ištardamas formulę „Tebūnie taip!“, kurią pakartoja ir visi pirties ritualo dalyviai, jį išpila ant įkaitusių akmenų. Taip susijungus keturiems elementams atkartojamas pasaulio sukūrimas, tiesa, geresnio, gražesnio. Štai kodėl K. Gurevičius aiškina, jog pirtis, pragmatiškai mąstant, – įrankis, gerinantis gyvenimo kokybę tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Atgaiva ir kūnui, ir sielai
„Baltiškoji pirtis – tai mūsų paveldas, tautinio identiteto dalis, – sako K. Gurevičius, – juk iš tiesų pasaulyje nėra daug tokių geografinių vietų kaip Lietuvoje, kur gamta išties labai harmoninga: turime keturis metų laikus, trunkančius po lygiai.“ Būtent šis gamtos ritmas puikiausiai juntamas pirtelėje, kur, pagal baltiškąją sampratą, atgaivinus genetinę atmintį, žinome, jog žmogus gyvena tarp keturių (žemė, oras, vanduo, ugnis) stichijų.
Tai sudėtingas pasaulis ir jei nori jame išlikti, turi elgtis vadovaudamasis Darnos, kurios ypač šiandieniame pasaulyje, kamuojamame beprotiško tempo, nuolatinių stresų, taip trūksta, dėsniu. Būtent pirtis yra tas mikropasaulėlis, erdvė, kuriame Darnos dėsnio poveikis suaktyvėja netgi fizinėje plotmėje, todėl pirtelėje nedera keiktis, pykti, apskritai nelieka vietos jokiam negatyvui.
Vyras įsitikinęs, jog baltiškoji pirtis gali mus grąžinti į pradžių pradžią. Tai vieta, kurioje nuraminus savo protą vėl galima atstatyti ryšį su protėviais, patirti pakitusios sąmonės būseną bei pažvelgti į šiandienos pasaulį kitomis akimis atlikus tam tikrus sakralius veiksmus.
Baltiškoji pirtis savo esybe moteriška. Štai kodėl čia nėra nereikalingo triukšmo, vyriškajam pasauliui būdingos kovos, o prioritetas teikiamas Darnai, kuri, sujungus keturis elementus (žemė – akmenys, kuriuos laižo ugnis, nedeganti be oro, o užpiltas vandens lašas virsta šiltu garu, maloniai glostančiu kūną), žodį paverčia kūnu, materizuoja tikruosius širdies troškimus, o visą sielą pripildo akimirkos pilnatvės bei tikro buvimo čia ir dabar džiaugsmo. Dėl to baltiškoji pirtis yra atgaiva ne tik kasdienybės rutinos nuvargintam kūnui, bet ir proto išsekintai sielai, kuri pasiklydusi tarp įvairiausių sociumo sukurtų stereotipų dažnai blaškosi nerasdama savęs.
Anot K. Gurevičiaus, branginti ir puoselėti baltiškąją pirtį, senąjį mūsų paveldą, priežasčių rastume labai daug, o skeptikams galima duoti keletą labai praktiškų patarimų: tokioje pirtyje užsimiršta visos problemos, pasaulis atsiveria toks, koks yra iš tikrųjų – nuostabus ir kupinas stebuklų. Pakanka čia ir fizinio krūvio, nes vanodami vantomis netenkame fizinių jėgų, kurios vėliau grįžta dešimteriopai. Pirtis organizmą puikiai grūdina, yra pirmoji pagalba nuo daugelio ligų, čia išsivalo ne tik žmogaus išorė, bet ir vidus (pasišalina ne tik šlakai, bet ir nuoskaudos, vargai).
Vantų simfonija
K.Gurevičius jau ne vienus metus senąsias lietuvių kalendorines šventes, paremtas gamtos ciklais, su bendraminčiais pirčiuoliais švenčia pirtyje. Ypatingas dėmesys, žinoma, skiriamas Rasoms – mat tai metas, kada ne tik pats žmogus pasikrauna teigiama energija, bet daug dėmesio skiria ir vantų skynimui (kokia pirtis be vantų!).
„Per vantą pirtyje žmogus taip pat susilieja su gamta”, – sako K.Gurevičius, teigdamas, jog per Rasas renkamos vantos ir visai žiemai: jos būna energetiškai stiprios, lapai nenubyra. Vantavimas – taip pat menas, kurio reikia mokytis. Per vantą įeini į augalo energetinę erdvę, o pakeliui – ir į pakitusios sąmonės būseną, todėl prieš skindamas šakelę vantai turi pirmiausia mintimis pabendrauti su medžiu: pasisveikinti, atsiprašyti, kad žadi nusiskinti šakelių, padėkoti. „Egzistuoja „teisingas” vantavimas, – teigia K.Gurevičius, – nuo to paties medžio, su juo pabendravęs, nusiskini tik tris šakeles ir eini prie kito – taip augalui žalos nepadarydamas.”
Beržinės vantos (beržų lapuose yra eterinio aliejaus, raugų, C vitamino, A provitamino, tad žmonių, vieną du kartus per savaitę besiperiančių beržinėmis vantomis, oda elastinga, lygi ir graži), malšina raumenų skausmą, ypač norint juos atpalaiduoti po fizinių pratimų, gerai valo odą, greitina žaizdų, nubrozdinimų gijimą. Taip pat gerina nuotaiką, ramina. Jos praplečia mažuosius bronchus, todėl išsipėrus lengva kvėpuoti. Beržinės vantos ypač rekomenduojamos ką tik metusiesiems rūkyti, taip pat sergantiesiems astma.
Ąžuolinės vantos (energetiškai stipriausios) ne tik gerina nuotaiką, bet ir yra priešuždegiminė priemonė. Liaudies medicina teigia, kad ąžuolinės vantos padeda sergantiesiems reumatu. Taip pat stabdo per didelį arterinį spaudimą. Šios vantos laikomos „vyriškosiomis“, nes suteikia daug energijos, tačiau nerekomenduojamos silpnesniems žmonėms.
Liepų vantos (labai tinka moterims, stiprina jų moteriškąsias galias) nepamainomos tuo atveju, jei jaučiatės truputį peršalę ar galvojate, kad tuoj pasigausite gripą (tik jokiu būdu ne sergant). Liepų vantos puikiai šalina galvos skausmą, teigiamai veikia kepenis, skatina prakaitavimą (norintiesiems atsikratyti nepageidaujamo antsvorio). Liepų vantos valo odą, suteikia jai skaistumo ir grožio.
Obelų vantos (beje, obelis yra moters jausmingumą žadinantis medis) taip pat daugiausia skirtos moterims: suteikia patrauklumo, seksualumo, o žydinčių obelų vantos gydo depresiją, suteikia fizinių jėgų.
Ievų vantos ypač gelbsti sergant gripu, geriausiai kovoja su bakterijomis.
Lazdynų vantos stiprina dvasines žmogaus jėgas, padeda įveikti stresą.
Uosių vantos išlaisvina nuo neigiamos energijos, ramina.
Šermukšnių vantos, kaip ir obelų, suteikia moterims seksualumo.
Juodųjų serbentų vantos – vienos aromatingiausiųjų – atpalaiduoja, gydo odos ligas.
Jazminų žiedų vantos stiprina jausmus, naudojamos meilės reikalams, atsipalaidavimui.
Drebulinės vantos gerai varo prakaitą, mažina stresą.
Ypatingos yra tinkamai paruoštos dilgėlių vantos (rišamos nedidelės, 5–7 liaunų šakelių, prieš plakant 2–4 min. palaikomos karštame, po to 3–4 min. šaltame vandenyje), kurios pasižymi gydomosiomis savybėmis, ypač naudingos sergantiesiems reumatu ir tiems, kuriems dažnokai skauda juosmenį, laužo sąnarius. Nuolat periantis dilgėlių vantomis krinta kraujospūdis, atslūgsta įtampa.
Pirtyje naudojamos ir spygliuočių vantos, kurias prieš naudojant būtina nuplikyti verdančiu vandeniu. Pvz., eglinės vantos mažina reumatinius, galvos skausmus, gerina miegą, skatina prakaitavimą. Kadaginės vantos paprastai nenaudojamos kaip pagrindinės, jos labiausiai tinka pėrimosi procedūros pabaigai, kai kūnas gana įkaitęs ir atsipalaidavęs – suteikia nepakartojamo adatinio masažo pojūtį. Kadagiai turi savybių atpalaiduoti, gydyti nervų, odos, peršalimo ligas.
K.Gurevičius labiausiai mėgsta vantas, kurias jis vadina trejos devynerios. Šios vantos susideda iš devynių augalų, kurių puokštėn įrišta po tris šakeles. Per Rasas tokias vantas ypač smagu pačiam susirišti: kadangi nieko atsitiktinio nėra, kupoliaudamas žengi 12 žingsnių ir sustoji būtent prie to augalo, kuris labiausiai reikalingas, kol susiskini vantą, sudarytą iš augalų, vienas kitą energetiškai pastiprinančių. Taigi tokiomis vantomis išsivanojusieji jaučiasi tarsi antrą kartą gimę.