Susitikti su rašytoja, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signatare V.Jasukaityte sutarėme sostinės Rašytojų sąjungos kavinėje.
Su fotografu atėję kiek anksčiau sutarto laiko svarstėme, kur ir kaip menininkę pasodinti, kad išeitų įdomesnė nuotrauka.
Svarstėme įvairius variantus. Šiek tiek baiminomės. Gal su vėžiu ir kitomis ligomis neseniai susigrūmusi moteris norės įsiamžinti tarp gėlių arba nešina spalvotų balionų keke? O gal ji bus labai pavargusi, kaprizinga, įsitaisys pritemdytame kampe ir iš viso nenorės fotografuotis?
Kai į tuščią kavinę kaip netikėtas vėjo gūsis įlėkė jaunatviška ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti moteris, fotografas net neklausęs jai paliepė sėstis ant palangės ir berniokiškai suriesti kojas, kad gerai matytųsi jos oranžiniai sportbačiai.
„Palaukit, aš tik nugarą gracingai išriesiu. Ar bent kiek panaši į fotomodelį?“ – pozuodama juokavo V.Jasukaitytė.
Šešiasdešimtmetės rašytojos veidas švytėjo. Ji šypsojosi, tarsi būtų norėjusi pasakyti: „Na, ką, tikėjotės pamatyti paliegusią, gyvenimu nusivylusią vėžininkę? Neišdegs“.
Per pastaruosius tris mėnesius vilnietė be didelių pastangų atsikratė dvidešimties kilogramų ir jaučiasi lengva tarsi pienės pūkas.
„Einu ir negaliu atsidžiaugti, kaip lengva ir smagu vaikščioti pėsčiomis. Sulaukiu daug komplimentų. Tik viena bėda – namuose guli maišas, pilnas man per plačių drabužių. Teks viską persiūti, susiaurinti. Dabar draugai man kartais dovanoja mažesnių drabužių“, – sakė V.Jasukaitytė, artimiausiu metu planuojanti numesti dar bent penkis kilogramus.
Po fotosesijos vilnietė prisėdo prie staliuko pakalbėti, prieš tai užsisakiusi kopūstų ir morkų salotų su šlakeliu aliejaus bei vieną virtą bulvę. Tokie buvo jos pietūs.
V.Jasukaitytė dietos laikosi ne šiaip sau. Maždaug prieš ketverius metus ji susirgo diabetu. Nors gėrė vaistus, atsisakė saldumynų, kraujo tyrimų rezultatai buvo blogi.
Su liga ji bandė galynėtis susigalvojusi įvairių dietų. Kad nereikėtų pradėti leistis insulino, ėmė maitintis virtais grikiais ir gerti tik vandenį. Tačiau nesijautė geriau.
„Aš jau ir iki tol žinojau, ką reiškia sirgti. Prieš porą metų man aptiko krūties vėžį.
Kasdien saujomis gerdavau vaistus – šlapimo išsiskyrimą skatinančius, kraują skystinančius, stabdančius vėžį. Mano kepenys ir inkstai buvo nesveiki, kamavo lėtinis kasos uždegimas, širdies vožtuvų nepakankamumas, per didelis kraujo krešėjimas“, – sakė rašytoja.
V.Jasukaitytė žinojo, kad progresuojantis diabetas gali sukelti tragiškų pasekmių – pažeisti kraujagysles, dėl to gali sutrikti akių, inkstų, nervų sistemos, širdies, kepenų, kitų organų veikla.
Kartą jos vyriausias sūnus Kęstutis pasiūlė motinai apsilankyti Žvėryno natūralios medicinos centre.
Šio centro vadovė Jelena Tulčina patarė V.Jasukaitytei atlikti maisto netoleravimo testą.
Pagal jo rezultatus rašytojai buvo sudarytas valgiaraštis, kurio pagrindą sudarė jos organizmui tinkami produktai.
„Į tą centrą nuėjau ne iš puikybės, o dėl savo gyvybės. Man, išsikapsčiusiai iš vėžio, būtų buvę kvaila numirti nuo kokio nors netinkamo maisto. Nutariau dėl savęs pasistengti“, – kalbėjo moteris.
Nuo šių metų vasario jos mityba – rūpestingai subalansuota.
Menininkės virtuvėje ant stalo stovi svarstyklės, o matomoje vietoje kabo sąrašas su leistinais produktais.
Rašytojai teko pamiršti pieną ir jo produktus, mėsą, bulvių patiekalus, duoną, saldumynus. Tik kas ketvirtą dieną jai leidžiama suvalgyti 120 gramų triušienos arba avienos.
Tačiau žuvies, salotų, vaisių galima valgyti sočiai.
„Dabar mano organizmas gauna maisto, su kuriuo jam nereikia kovoti, kurį lengvai įsisavina.
Jaučiuosi ir soti, ir energinga. Taip be vargo numečiau dvidešimt kilogramų“, – pasakojo per trumpą laiką pasikeitusi V.Jasukaitytė.
Valgydama leistinus produktus moteris ne tik sulieknėjo – pagerėjo ir jos sveikata.
Šiuo metu rašytoja nevartoja jokių vaistų nuo diabeto, nes cukraus kiekis kraujyje yra normalus. Taip pat ji tris mėnesius negeria šlapimo išsiskyrimą skatinančių piliulių. Per šį laiką atsigavo jos inkstai.
Kai prieš savaitę ji ėjo susitikti su sūnumi Kęstučiu, kuris motinos buvo ilgokai nematęs, sūnus ne iškart pažino atjaunėjusią motiną. O po to neslėpė nuostabos. Kęstučio veide motina išvydo pasididžiavimą.
***
Menininkė ne visada jautėsi taip pakiliai.
Būdama sveika, ji kartais net nenorėdavo gyventi, nors niekada negalvojo apie savižudybę. Rašytoja nemylėjo šio pasaulio, kuriame jautėsi tarsi neįdomioje komandiruotėje ar tremtyje.
Metus stūmė tarsi sunkias girnapuses laukdama, kol užaugs vaikai, o ji pati pagaliau galės iškeliauti anapilin. Bet viskas pasikeitė, kai rašytoją užklupo ligos.
Prieš dvejus metus moteris susirgo krūties vėžiu. Apie tai sužinojusi ji visą naktį verkė, atsiprašė gyvenimo ir Dievo už šventvagiškas mintis. Tuo pat metu pajuto, kaip stipriai myli savo artimiausius žmones, ypač vaikus. Ir staiga suprato, kad dar nėra pasiruošusi mirti.
Vienu iš stimulų, suteikusių jėgų kabintis į gyvenimą, tapo kūryba.
Rašytoja parašė knygą apie savo ligą – ji norėjo kitiems perduoti savo patirtį.
„Ligoniai nori kalbėtis apie savo skausmą, bet dažnai neturi su kuo. Sveikieji nelabai mėgsta sergančiuosius. Vos tik sužinoję apie mano vėžį daugybė pažįstamų iškart nustojo skambinti. Supratau, kad jie mane nurašė. Neįsižeidžiau, tik dar geriau supratau, kokia rimta yra mano padėtis“, – atvirai kalbėjo rašytoja.
Gydytojai, diagnozavę sunkią ir toli pažengusią ligą, nuo V.Jasukaitytės neslėpė, kad gydymo metodas, kurį jai skirs, toks agresyvus, kad kartais žmonės jo neištveria ir miršta.
Sirgdama V.Jasukaitytė sulaukė didelio palaikymo iš savo šeimos – trijų vaikų, vyro Vinco Dineikos, seserų.
Kai rašytoja vadavosi iš ligų nelaisvės, jos sutuoktinis irgi beveik gulėjo mirties patale. Jam buvo dar sunkiau. Ligoninėje gydydamasis onkologinę ligą, jis užsikrėtė auksiniu stafilokoku. Prireikė dvejų metų, kol ši infekcija buvo numalšinta.
***
Kai V.Jasukaitytei nuo chemoterapijos kuokštais nuslinko plaukai, rašytoja neieškojo perukų.
„Gražių perukų niekur neradau. Kai vieną vakarą duktė Kunigunda į namus parnešė juodą retro stiliaus skrybėlaitę, supratau, kad išsiversiu be tų juokingų perukų. Netrukus visi, kas netingėjo, į namus pradėjo tempti visokias kepures ir skrybėles“, – pasakojo Vidmantė, sukaupusi didelę skrybėlių kolekciją.
Iš pradžių skrybėlėmis pliką galvą dengusi rašytoja po kurio laiko panoro atsinaujinti – ji ryžosi iškrėsti pokštą.
Kai po chemoterapijos ataugo šiek tiek plaukų, ji juos nusidažė raudonai. Taip ir vaikščiojo po miestą – išdidi ir ryški tarsi vėliava. Tokia ji nusifotografavo paso nuotraukai.
V.Jasukaitytės plaukai buvo ir oranžiniai, ir rožiniai su gelsvais galiukais, ir dar visokių keistų spalvų.
Pernai ji vos neiškrėtė dar vieno pokšto. Liepos mėnesį per gimtadienį rašytoja gavo daug gražiai supakuotų, juostelėmis, kaspinais, dekoratyvinėmis rožėmis puoštų dovanų.
Sykį kalbėdama telefonu menininkė žiūrėjo į veidrodį ir vieną auksinę rožytę juokais prisidėjo prie plikos galvos. Net širdis apsalo, kaip gražiai atrodė. Tada pridėjo kitą, trečią ir suprato, kad turi šį atradimą užpatentuoti.
Norėjo tuoj pat bėgti pas dizainerius ir pasiūlyti jiems gaminti galvos papuošalus moterims, kurios negali turėti plaukų, bet nenori vaikščioti su perukais. Bet nenuėjo, nes plaukai greitai pradėjo augti, ir pridėtinių galvos puošmenų neprireikė.
Šiuo metu V.Jasukaitytės trumpi plaukai – natūralios spalvos. Šį kartą jų nedažys nei raudonai, nei žaliai. Norėtų, kad jie būtų metalinio kibiro spalvos, tad rašytoja aktyviai ieško norimos spalvos dažų.
***
Kaip ir kasmet, šią vasarą V.Jasukaitytė važiuos pailsėti į Šventąją, kur šeima turi nedidelį namelį miške netoli jūros. Jame nėra vandens, tualetas – už namo, o po veranda gyvena gyvatės ir žalčiai.
Dar ten kažkas nematomas vaikščioja ir kartais darinėja namų duris. Rašytoja su vietinėmis dvasiomis yra susidraugavusi ir jų nebijo. Pasisveikina atvažiavusi, pasimeldžia už jas vaikščiodama po mišką.
„Dabar man labai smagu gyventi. Jaučiu pasitenkinimą net ir nieko neveikdama. Tačiau svarbiausia – rašyti knygas ir matyti laimingus savo vaikus“, – kalbėjo menininkė.
Mirties baimės kūrėja nejaučia. V.Jasukaitytė netiki, kad, širdžiai sustojus, jos nebeliks. Tiki, kad yra kitas būvis, kita realybė.
Ką svarbaus nuveiktų, jei sužinotų, kad liko gyventi viena diena?
Vidmantė šyptelėjo: „Trumpoka“. Pasiruošti išėjimui ji norėtų turėti bent savaitę – tada spėtų sunaikinti nereikalingus popierius, kurių pilna namuose, nueitų į bažnyčią ir nuoširdžiai pasimelstų, o likusį laiką praleistų su savo vaikais.
O jei dar liktų laiko, baigtų kokią knygą.