Sužalojimai: opiausia Lietuvos visuomenės sveikatos problema

Remiantis Lietuvos sveikatos informacinio centro duomenimis, dėl išorinių priežasčių 1998–2006 metais vidutiniškai šalyje žuvo 5301 žmogus per metus. Aštuonios dažniausios išorinės mirčių priežastys 2006 metais buvo tokios: nusižudymai – 34 proc., eismo traumos – 17 proc., atsitiktiniai apsinuodijimai – 14 proc., kritimai – 10 proc., sušalimai – 8 proc., nuskendimai – 6 proc., nudegimai – 6 proc. ir žmogžudystės – 5 procentai.

Atsižvelgiant į visų žuvusių Lietuvos gyventojų skaičių, sužalojimai daugelį metų yra trečioje vietoje po širdies kraujagyslių ligų ir piktybinių navikų. Mirtingumas 100 tūkst. gyventojų 1998–2006 metais faktiškai buvo stabilus – 150 žuvusiųjų 100 tūkst. gyventojų per metus.

Dėl išorinių priežasčių Lietuvoje miršta beveik du kartus daugiau žmonių negu visoje Europoje ir tris su puse karto daugiau žmonių, negu Europos Sąjungoje (ES). Be to, Lietuvoje vaikų iki 4 metų amžiaus mirtingumas yra devynis kartus didesnis nei kaimyninėje šalyje Švedijoje.

2005 ir 2006 metais mirtingumas dėl išorinių priežasčių standartinėje 100 tūkst. gyventojų populiacijoje Lietuvoje taip pat buvo vienas iš didžiausių Europoje ir didžiausias tarp ES šalių. Mirtingumo rodikliai tarp Lietuvos ir Nyderlandų skyrėsi net 5 kartus.

Mirtingumas dėl širdies kraujagyslių ligų Lietuvoje yra 2 kartus didesnis negu visoje ES – 100 tūkst. Lietuvos gyventojų tenka 563 mirties atvejai, o ES – 273. Mirtingumas dėl piktybinių navikų yra panašus: Lietuvoje – 195 mirtys, o ES – 184. Tai reiškia, kad mirtys dėl išorinių priežasčių Lietuvoje yra labai dažnos, vadinasi, sužalojimai yra viena iš opiausių mūsų visuomenės sveikatos problemų.

Sužalojimų ir ligų naštą valstybei labiau išryškina kiti rodikliai. Jie siejami su prarastaisiais produktyvaus arba sveiko gyvenimo metais dėl ankstyvų mirčių ar neįgalumo. Toks vertinimas yra tikslesnis, nes imami ne statistiniai mirties faktai, bet dėl mirčių prarastas laikas, per kurį kuriami vertę turintys produktai ir mokami mokesčiai valstybei.

Prarastieji produktyvaus gyvenimo metai padeda apskaičiuoti visą dėl sužalojimų ir ligų patiriamą ekonominę žalą valstybei. Apskaičiavus prarastuosius produktyvaus gyvenimo metus ir žinant, kokią ekonominio vidaus produkto vertę žmogus sukuria per metus, piniginiais vienetais apskaičiuojama traumų ar ligų žala.

Kuo daugiau prarastų gyvenimo metų, t.y. kuo jaunesnis žmogus žūsta ar tampa neįgalus, tuo didesnė ekonominė žala valstybei. Netiesioginės ekonominės žalos apskaičiavimas yra ypač svarbus, nes tokia žala, kai visuomenė dėl traumų netenka jaunų darbingų žmonių, gali būti nepalyginamai didesnė nei tiesioginė žala. Pavyzdžiui, jeigu žūsta 25 metų amžiaus žmogus, prarandama 50 produktyvių gyvenimo metų, nes potencialiai produktyvus gyvenimo laikotarpis laikomas iki 75 metų amžiaus.

Netiesioginę traumų ar ligų žalą sumuojant su tiesiogine jų žala, kuri siejama su gydymo, reabilitacijos, skrodimo, administravimo ir kt. išlaidomis bei su prarastu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, apskaičiuojama visa dėl traumos ar ligos patirta žala. Tiesioginės žalos pavyzdys gali būti toks, kai dėl per eismo įvykius patiriamų sužalojimų valstybė kasmet praranda apie 2,5–3 proc. ekonominio vidaus produkto.

Ekonominis visuomenės sveikatos problemų įvardijimo modelis tiksliau padeda nustatyti visuomenės sveikatos prioritetus, koreguoti sveikatos programas ir net nacionalinės sveikatos politiką, intervencijų į visuomenės sveikatą pagrįstumą ir efektyvumą.

Yra keletas dėl traumos ar ligos prarastųjų metų apskaičiavimo metodų. Vienas jų – prarastų gyvenimo metų dėl traumos ar ligos, žuvus žmogui ar jam tapus laikinai arba visiškai neįgaliam, apskaičiavimas.

Nors per metus nuo širdies kraujagyslių ligų Lietuvoje miršta apie keturis kartus daugiau žmonių nei nuo sužalojimų, pagal prarastus potencialiai produktyvius gyvenimo metus tūkstančiui Lietuvos gyventojų abiejų priežasčių mirusių gyventojų skaičius beveik išsilygina.

Taip pat daug potencialiai produktyvių gyvenimo metų Lietuvoje prarandama dėl neuropsichinių ligų. Tai atspindi visuomenės psichinę sveikatą, kuri turi reikšmės mirtingumo dėl išorinių priežasčių rodikliui.

Apskaičiavus prarastus potencialiai produktyvius gyvenimo metus dėl mirties ar neįgalumo aiškėja, kad būtent sužalojimai ir neuropshichinės būklės neabejotinai tampa opiausiomis visuomenės sveikatos problemomis. Žinant, kad žuvusių vyrų ir moterų santykis atitinka 4 su 1, nesunku suvokti, jog pagal potencialius prarastus produktyvius gyvenimo metus Lietuvoje vyrų patiriamos traumos yra ypač didelė visuomenės sveikatos problema.

Kyla klausimas, ar aptariamai visuomenės sveikatos problemai spręsti numatyta nacionalinė sveikatos politika, sveikatos programa ir pasitelktos priemonės atitinka sužalojimų ir traumų naštą. Vidutinį mirtingumą 1998–2006 metais atspindintys skaičiai jokių reikšmingesnių teigiamų poslinkių nerodo, todėl sužalojimai ir traumos buvo ir lieka skaudžiausia ir didžiausia Lietuvos visuomenės sveikatos problema.

Išsivysčiusių šalių patirtis rodo, kad sergamumo, mirtingumo, neįgalumo ir prarastų potencialiai produktyvių gyvenimo metų dėl išorinių priežasčių mažėjimą lemia trys veiksniai: traumos sistemos įdiegimas, traumų centrų sukūrimas ir tobulinimas bei nuolatinis visų lygių medicinos personalo švietimas standartizuotų programų forma.

Veiksmingiausia yra centralizuota traumų sistema. Ji, kaip neatidėliotinos medicininės pagalbos sistemos dalis, apima, koordinuoja ir kontroliuoja visų traumų sistemos komponentų veiklą tam, kad sužalojimo atveju kuo greičiau nukentėjusiajam būtų suteikta visavertė pagalba kiekvienoje pagalbą teikiančioje sistemos dalyje.

Paradoksalu, tačiau Lietuvoje, kur mirtingumas dėl išorinių priežasčių yra vienas didžiausių visoje Europoje, nėra neatidėliotinos medicinos rezidentūros. Dėl to vienintelė Lietuvoje – Kauno medicinos universiteto – iniciatyva įsteigti tokią rezidentūrą pareikšta pačiu reikiamiausiu laiku.

Traumų centrai turi ne tik teikti aukščiausio lygio komandinę specializuotą pagalbą 24 valandas per parą, koncentruoti traumas patyrusius pacientus, kaupti ir analizuoti patirtį, bet ir tapti aukščiausio lygio universitetiniu ištekliumi visiems ikistacionarinę ir stacionarinę pagalbą teikiantiems neatidėliotinos medicinos specialistams, visų profilių rezidentams bei sveikatos mokslus studijuojantiems universitetų ir kolegijų studentams.

Jei būtų nuspręsta Lietuvoje įkurti 40 – 3 pirmo, 6 antro ir 31 trečio lygio – traumų centrų, tai būtų katastrofiškas žingsnis besivystančiai sistemai ir visai valstybei. Atsižvelgus į sužalojimų problemos mastą, valstybės plotą ir Lietuvos gyventojų populiacijos, beje, mažėjančios, dydį, turėtų pakakti 2 pirmo lygio ir 2 antro lygio traumų centrų.

Sėkmingai įkūrus nacionalinę traumų sistemą, greito mirčių atvejų ir mirtingumo dėl išorinių priežasčių sumažėjimo tikėtis nereikėtų. Svarias išvadas būtų galima daryti tik po 10- sistemos funkcionavimo metų.

Aprašyta intervencija, kuria siekiama palaipsniui mažinti skaudžiausią visuomenės sveikatos problemą, Lietuvoje yra būtina. Jos jau reikėjo per ekonominį pakilimą, o sunkmečio metu – juolab. Be to, kokybiška skubi pagalba yra kiekvieno individo, kuris dėl traumos jau nebegali savimi pasirūpinti, teisė.