Prispaustas skolų ir prievolės tinkamai rūpintis savo dvejų metų dukrele, Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Jamesas Smithas mintį apie galimybę parduoti savo inkstą iš pradžių vijo šalin.
Tačiau sulig kiekviena nauja skola ar nesėkmingu interviu dėl darbo ji vis grįždavo.
Rugsėjo pabaigoje slaugytojo specialybę turintis J.Smithas pasiryžo drastiškam poelgiui.
Po kelių dienų viename interneto portalų jau puikavosi 26 metų vyriškio skelbimas, kuriame tiesiai šviesiai jis siūlė parduoti savo inkstą.
Tokių kaip J.Smithas Didžiojoje Britanijoje yra ne vienas. Dienraščio „The Times“ tyrimas parodė, jog bent jau penkiasdešimt žmonių šalyje pasiryžę, kad išbristų iš skolų, paaukoti vieną savo organų. Nors prekyba žmogaus organais čia yra nelegali.
Smogus krizei žlugo verslas
„Aš labai jaudinuosi, bet manau, kad elgiuosi teisingai“, – be užuolankų savo apsisprendimo priežastis inksto pirkėjo draugu apsimetusiam „The Times“ korespondentui paaiškino J.Smithas.
„Aš esu pasiruošęs gyventi be inksto. Nesvarbu, kur man bus pašalintas inkstas, – kad ir už Atlanto. Žinoma, visos kelionės išlaidos turėtų būti apmokėtos“, – tarsi patyręs prekybininkas aiškino jaunas britas.
J.Smithą parduoti inkstą prispyrė finansiniai sunkumai. Vyras pasiskolino dešimtis tūkstančių svarų sterlingų savo verslui. Tačiau šis, smogus sunkmečiui, žlugo.
Taip britas staiga tapo skolingas 20 tūkst. svarų sterlingų (75 tūkst. litų). Pinigus jam skolino ne bankas.
„Praradau daugybę pinigų. Norėdamas išgelbėti žlungantį verslą, įsiskolinau žmonėms, kuriems geriau nebūti skolingam, – užsiminė J.Smithas. – Mano padėtis yra kone beviltiška“.
Gyvens su vienu inkstu
Būdamas slaugytojas, J.Smithas tvirtina esąs tikras, kad netekęs vieno inksto jis gyvens kaip ir anksčiau.
„Visi žino, kad galima gyventi ir turint vieną iš inkstų. Išmanau mediciną, – pareiškė vyras. – Aš jau apsisprendžiau, nes nematau kitos išeities. Tai paprasta – turiu grąžinti skolas, kitaip mano gyvenimas nepagerės“.
Be to, J.Smithas mano kam nors padarysiantis paslaugą: „Juk kažkam to inksto reikia. Man būtų malonu kam nors padėti ir dar užsidirbti“.
Jauną vyrą remia ir šeima: „Mano tėtis nori vykti su manimi, kad ir kur bus atlikta operacija. Jis mano, jog elgiuosi labai drąsiai ir pasiaukojamai“.
O aukojasi J.Smithas dėl mažos dukrytės. „Mano dukrelė yra pagrindinė priežastis, kodėl noriu parduoti inkstą. Aš tiesiog noriu, kad ji iš gyvenimo gautų tiek, kiek nusipelno kiekvienas vaikas“, – teigė pašnekovas.
Vyro inksto kaina – 25 tūkst. svarų sterlingų (93 tūkst. litų).
Potencialiais pirkėjais J.Smithas laiko amerikiečius.
Kai nuskurdo, paliko žmona
Tiek pat – 25 tūkst. svarų sterlingų – savo inkstą įkainojo ir 43 metų Williamas Hendersonas, dirbantis taksistu Didžiosios Britanijos Lankašyro grafystėje.
Dar neseniai W.Hendersonas svarstė inkstą paaukoti savo svainiui.
Tačiau pasirodė, kad pastarajam artimojo organas netinka.
Kaip tik tuo metu W.Hendersoną, kaip ir J.Smithą, prispaudė finansinės bėdos.
Dėl turtingesnio vyro britą paliko žmona, o jo turimuose kukliuose svečių namuose apsistodavę darbininkai iš Lenkijos sudegus gamyklai išvyko į tėvynę.
Net pragyvenimui lėšų pristigęs W.Hendersonas nedvejojo ir savo inkstą įvertino pinigine išraiška.
„Daug apie tai skaičiau. Pasirodo, inkstų šalinimo operacijos kasmet atliekamos daugybei žmonių, tad kodėl negalėčiau būti vienas jų?“ – svarstė vyras.
„Vienas geriausių mano draugų nuo mažens augo be vieno inksto, bet galėjo daryti viską, ką darėme ir mes, sveikieji, – aiškino W.Hendersonas. – Manau, kad inkstų kokybei kenkia alkoholis. Bet aš daug negeriu“.
Nori būti tiesioginis donoras
W.Hendersonas pripažįsta, kad už inkstą gautais pinigais jis iškart padengtų skolas bankui. Bet vyras taip pat norėtų, kad jo organu džiaugtųsi „žmogus, kurio jam tikrai reikia“.
„Į mane buvo kreipęsis pakistanietis, bet derybas su juo nutraukiau, – pasakojo britas. – Manau, mano inkstą jis būtų perpardavęs. O aš mieliau sudaryčiau sandorį su žmogumi, kuriam pačiam reikia mano organo. Mane ne taip graužtų sąžinė“.
Kaip ir J.Smithas, W.Hendersonas norėtų, kad visos išlaidos, susijusios su kelione, apgyvendinimu ir pačia operacija, būtų ne jo, o pirkėjo rūpestis.
Vyras netgi apskaičiavo, kiek inksto pirkėjui reikėtų sumokėti, jei inksto pašalinimo ir transplantavimo operacija būtų atliekama užsienyje. Konkrečiai – Tailande.
„Išlaidos už mėnesį, kurį nebūčiau namie, ir pravaikšta darbe man atsieitų apie 1,2 tūkst. svarų sterlingų (4,5 tūkst. litų).
Tuomet turėkime omenyje viešbutį ir kitas pragyvenimo Tailande išlaidas – tai dar 1 tūkst. svarų sterlingų (3,8 tūkst. litų). Galų gale – skrydžio bilietai su atgaline data. Turbūt tiek“, – vardijo W.Hendersonas.
Sunkiai besiverčiantis taksistas dar vaikystėje neteko abiejų savo tėvų, todėl pernelyg nesijaudina dėl galimų tolesnio gyvenimo be vieno inksto pasekmių.
„Tėvai mirė anksti, todėl galiu vadinti save nepriklausomu. Atsakau tik už save“, – patikino W.Hendersonas.
Skelbimai – internete
Panašiai apie priežastis, kodėl nutarė parduoti inkstą, kalbėjo ir dešimtys kitų britų.
Skelbimus apie parduodamus organus jie dažniausiai įkelia į populiarius interneto puslapius. Neretai – garsių žurnalų ar dienraščių internetinėse versijose.
Skelbimai pasirodo kaip komentarai po straipsniais apie prekybą žmogaus organais.
„The Times“ skelbia, kad iki šiol šalies sveikatos apsaugos sistemos specialistai apie problemą – drastiškus krizės slegiamų britų veiksmus – nežinojo.
Vis dėlto Oksfordo transplantacijos centro direktorius profesorius Peteris Friendas teigia suprantantis, kodėl atsirado žmogaus organų rinka.
„Kai kurie pacientai žino, kad greičiausiai nesulauks tinkamo donoro inksto.
Jie žino ir tai, kad dializė (kraujo valymas dirbtiniu inkstu. – Red.) neretai baigiasi mirtimi.
Suprantama, žmonės nori pasinaudoti kiekviena galimybe“, – aiškino P.Friendas.
Didžiojoje Britanijoje tinkamo inksto laukia beveik 7 tūkstančiai žmonių.
Tačiau, pavyzdžiui, pernai buvo atlikta vos 3 tūkst. inksto persodinimo operacijų.
Rytų Europoje prekyba organais klesti
Europos Sąjungos šalyse įstatymai prekybą žmogaus organais draudžia. Draudžiami net pirkti organą siūlantys skelbimai. Tačiau tokių nusikaltimų Bendrijoje, ypač – rytinėje jos dalyje, užfiksuojama itin daug.
Tiesa, savo noru parduoti organą patys donorai dažniausiai nesisiūlo – organai iš jų tiesiog išplėšiami per prievartą. Vien Lenkijoje žmogaus organų prekeiviai kasmet prievarta išoperuoja keliasdešimt jaunuolių, kurių dalis dėl to miršta. Tokius šokiruojančius duomenis šių metų vasarį pateikė žurnalas „Angora“. Šio leidinio žurnalistai išvardijo aibę tragedijomis pasibaigusių prekybos organais atvejų.
Pavyzdžiui, 2006 metų pavasarį po studentų šventės Olštyne dingo 21 metų Tatjana T. Po kiek laiko miške radus studentės lavoną, patologas anatomas pastebėjo, jog merginos kūne nebėra abiejų inkstų. Ekspertai pareiškė, kad šiuos organus greičiausiai išėmė medikas, nes viskas buvo atlikta itin profesionaliai.
Panašias išvadas specialistai pateikė ir kiek vėliau, kai Olštyno kelininkai krūmuose rado neištirtomis aplinkybėmis pradingusio šešiolikamečio Dawido Z. lavoną. Iš paauglio kūno buvo išimti ne tik inkstai, bet ir širdis.
24 metų varšuvietei Agnieszkai N. pasisekė labiau – nežinomi užpuolikai pasitenkino išpjaudami tik vieną inkstą. Vėlų vakarą pamiške grįždama namo mergina pajuto smūgį į galvą ir atsibudo tik po keliolikos valandų pakelės griovyje. Bandydama keltis, mergina juosmens srityje pajuto didelį skausmą. Atvykę greitosios pagalbos medikai pastebėjo pjūvį ir siūles Agnieszkos N. šone, o rentgeno nuotrauka netrukus paliudijo, jog mergina nebeturi vieno inksto.
„Angoros“ žurnalistų teigimu, turtingi žmonės nenori rizikuoti susirgusių savo artimųjų sveikata, todėl donoro organų puola ieškoti visokiais būdais. Pagalbos ranką jiems neretai ištiesia nelegalūs prekeiviai.
Europos Tarybos prekybos žmonėmis komisijos pirmininkė Ruth Gaby VermotMangold teigia, jog ES šalys nepateikia statistikos apie nelegalią organų prekybą, tad oficialiai šios problemos tarsi ir nėra.
R.G.VermotMangold nuomone, organų prekybos verslas labiausiai klesti Rytų Europos ir Balkanų šalyse. Žmogaus teisių gynimo organizacijų duomenimis, šio nelegalaus verslo lyderės yra Moldova, Bosnija ir Hercegovina, Rusija bei Ukraina.