- Kodėl reikia restruktūrizuoti ligonines? Kuo bloga dabartinė sistema?
- Tarkim, mieste yra universiteto ligoninė ir miesto ligoninė. Žmogų ištiko ūminis miokardo infarktas. Jei pacientas paklius ne į universiteto ligoninę, įvyks esminė klaida. Nors jų aparatūra puiki, tačiau nėra žmonių, kurie geba su ta aparatūra dirbti. Todėl bus prarastas laikas ir pacientas gali žūti.
Kitas pavyzdys - žmogus pakliuvo į autoavariją, jam galvos trauma. Pagal dabartinę sistemą jį galbūt nuvežtų į rajono ligoninę. Tačiau akivaizdu, kad tik Kaune yra vienintelis centras, kuris gali suteikti šiuolaikišką pagalbą.
Specialistai turi aiškiai nuspręsti, kokias gydymo paslaugas gali teikti viena ar kita gydymo įstaiga.
- Jūs manote, kad geriau mažiau, bet aukščiausio lygio gydymo įstaigų?
- Net neabejoju. Dabar matau, kad jauni specialistai universitete turi žinių ir kompetencijos, tačiau jie nevažiuoja dirbti į rajonus, nors ten jiems mokėtų didesnę algą. Todėl, kad ten jie per kelerius metus prarastų savo įgūdžius. Jie ten taptų tokiais pačiais internistais kaip ir visi kiti ten dirbantys.
- Tačiau žmones ištinka ne tik miokardo infarktas ar kiti sunkūs ūmūs susirgimai, bet ir kamuoja daug paprastesnės problemos. Nors liga nekelia pavojaus gyvybei, pacientui gali būti labai svarbu, kad gydytojas būtų pasiekiamas.
- Jūs čia kalbate apie ambulatorines paslaugas. Stacionarinės paslaugos visame pasaulyje yra brangios. Specialistai turi pasakyti, kokios ligos turi būti ligoninėje, o kokios - ambulatorijoje.
Didžiulė problema, kad pacientas pasimeta tarp įvairių gydytojų ir lieka beglobis. Tačiau viskas būtų aišku, jei jis turėtų tikrą šeimos gydytoją, o ta institucija būtų ne deklaratyviai, bet iš tikrųjų stiprinama. Dabar ribos tarp specialisto ir šeimos gydytojo neaiškios. O susirgęs žmogus iš pradžių kenčia pats, paskui gydo žmona ir kaimynas, nes nežino į ką kreiptis.
Niekur pasaulyje specialistai neišrašinėja receptų. Tai daro šeimos gydytojai. Jie pažįsta pacientus daugybę metų, jiems nereikia net anamnezės rinkti, nes gyvena kartu su tuo žmogumi. Specialistas turi konsultuoti, daryti tai, ko negali padaryti šeimos gydytojas. Specialistas neturėtų išrašinėti receptų - dabar juk eilės pas specialistą dažnai stovi vien dėl to, kad žmonės nori pratęsti vieno ar kito vaisto receptą.
Užsienyje apsilankę mūsų rezidentai atkreipė dėmesį, kad ten paramedinis personalas yra daug aukštesnės kvalifikacijos. Jei kas nors gatvėje parkris, gali būti, kad lietuviai taip ir praeis - galvos, gal girtas. Vakarų šalyse ir policininkai, ir gaisrininkai moka suteikti pirmąją pagalbą. Mes dabar taip pat to mokome. To turėtų mokytis visi žmonės.
- Yra nuomonių, kad rezidentai turėtų būti įdarbinti rajonų ligoninėse, kad kompensuotų specialistų trūkumą.
- Aišku, kai kuriose srityje darbas provincijoje gali būti naudingas - pavyzdžiui, chirurgas galės išoperuoti daugiau apendicitų. Todėl padirbėti rajono ligoninėje gali būti naudinga. Tačiau daugelis specialybių yra tokių, kad rajono ligoninėse nėra įmanoma tobulinti įgūdžius. Nėra nei komandos, nei aparatūros, tai ką jis ten veiks nuvažiavęs? Receptus rašys?
- Tačiau nuogąstaujama, kad gali atsitikti taip, kad kai kurios ligoninės taps visiškai silpnos, nes visi geri specialistai išeis dirbti į tuos centrus. Žmonės bijo, kad gyvendami rajonuose, bus mažiau saugūs.
- Paprastas pavyzdys. Jūs esate rajono gyventojas, šalia jūsų namo yra ligoninė. Tačiau jeigu tai ligoninei nebus leista gydyti ligų, nes specialistai neturi kompetencijos, tai įvykus bėdai, pateksite ten, kur tos paslaugos gali būti suteikta pagalba.
Man atrodo, kad siūlomas modelis yra labai logiškas. Lietuva nėra didelė šalis. Gydymo centrai būtų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Akivaizdu, kad pacientas per ganėtinai trumpą laiką gali patekti į vieną iš gydymo centrų, jei greitosios pagalbos gydytojai žinos, kur tą pacientą nuvežti.
Tai - vadinamieji „žalieji koridoriai“ - galimybė atsiradus tam tikrai klinikinei situacijai važiuoti į gydymo centrą be jokio siuntimo. Tačiau reikia nuspręsti, kokios yra tos klinikinės situacijos. Jei apie tai spręs biurokratai, bus pridarytas daug klaidų. Jei apie tai spręs specialistai, bus pažangu.
Čia turi būti sukurti sistema, kuri veikia visą parą septynias dienas per savaitę. Bėdos atsiranda tada, kai visa tarnyba užgula ant vieno žmogaus pečių. Kai tas žmogus suserga ar išvažiuoja, sistema nebeveikia. Dažniausiai taip ir vyksta. Pacientai suserga šeštadieniais, sekmadieniais, per atostogas.
Užtikrinti sklandų procesą - labai svarbus žingsnis. Tačiau pertvarkoms trukdo ligoninių direktoriai. Natūralu, kad kiekvienas direktorius turi savo įstaigą stiprinti. Kartais per tą pernelyg didelį entuziazmą jis pamiršta paciento interesus.
Dabar labai džiaugiamės, kad Sveikatos apsaugos ministras ėmėsi ryžtingų žingsnių. Tačiau ne vienas ministras bandė daryti reformas. Aš pastebėjau, kad dažniausiai stengiamasi įklampinti sistemos reformą, nutaikant strėlę į ministrą. Dėl to ir pasakojami anekdotai, kad geras ministras yra tas, kuris nieko neveikia.
Visuomenė turėtų suprasti ir tai, kad per dvidešimt metų yra padaryta daug gerų dalykų. Žmonės peikia sistemą, tačiau nevažiuoja gydytis į kitas valstybes. Net emigrantai grįžta gydytis į Lietuvą. Aš irgi taip daryčiau. Jei man kas nors nutiktų kitoje valstybėje, aš pirmu lėktuvu grįžčiau į Lietuvą, nes žinočiau, kad tikrai gausiu gerą paslaugą. Bet žmonių požiūrį į sistemą reikia keisti.
- Ar nebus taip, kad daug medikų praras darbą, kai viskas bus sutelkta tik centruose?
- Į įstaigą negalima žiūrėti kaip į pastatą. Tačiau reikia žiūrėti paciento akimis. Turi būti taip, kad ne tik Lietuvos pilietis, bet ir pasiligojusiam ar susižalojusiam europiečiui gydytojai galėtų suteikti pagalbą. Tačiau gydytojai būtinai turi žinoti savo kompetencijos ribas. Jei reikia specializuotos paslaugos, geriau vežti pacientą į kitą ligoninę, bet ne imituoti tą paslaugą.
Pas mus daug kas imituojama. Jei pažiūrėtumėte, kokie pacientai pakliūva į rajonų ligonines, pamatytume labai įvairų vaizdą. Žmonės įpratę gultis į ligoninę kaip į sanatoriją. Jie nepatenkinti, kai pasakai, kad jau viskas ištirta ir metas važiuoti namo bei gydytis pas šeimos gydytoją. Buvo labai patogu - guli ligoninėje, ateina medicinos personalas, pakalbina. Tačiau kiek tas kainuoja? Daug. Nuvykę svetur ligoninėse praktiškai nepamatysite nė vieno vaikščiojančio paciento.
Labai gera restruktūrizavimo projekto idėja - išgryninti stacionarines paslaugas. Bent jau stacionarinėje grandyje turėtų būti aišku, kad pacientas, pakliuvęs į vieną ar kitą gydymo įstaigą, gaus kokybišką, saugią ir savalaikę paslaugą.
Sveikatos apsaugos ministerijos apmokėta informacija.