Juos sieja ne tik tai, kad visi dirba ar dirbo televizijoje. Ir A.Čekuolis, ir G.Dauguvietytė, ir A.Žebrauskas, ir G.Kudaba visus stebina savo energija. Jų energijos šaltinis - sveikas maistas, tačiau be fanatizmo prieskonio.
Gintaras Kudaba, televizijos laidos „Prieš srovę“ prodiuseris
Religijos iš maisto nedarau. Tačiau jaučiu, kad sveikas maistas yra labai svarbu. Kai pili degalus į mašiną ar dar jautriau - į lėktuvą, visuomet labai pagalvoji, koks ten benzinas ar žibalas. O ką pili į skrandį, kartais nesusimąstai.
Žinau, kad valgyti degalinėse yra visiškas blogis, tačiau kartais dirbant kojos ima linkti iš alkio. Įbėgi, pasigriebi iš nežinia ko pagamintą dešrainį, suvalgai, o kitą dieną kažkodėl atsibundi visas ištinęs.
Tiesiog jauti, ką darant savijauta gerėja ar blogėja. Seniai atradau, kad jei nevalgau po šešių vakaro, tuomet kitą dieną puikiai jaučiausi. Todėl jei vakarais norisi valgyti, pagalvoju, kas man svarbiau - ar skanus maistas, ar darbingumas kitą dieną.
Svarbu, kad maistas būtų natūralus, tačiau dabar jau nebežinau, kur jis yra natūralus. Pasidomėjus prekybos centrų produktais, kartais atrodo, kad viskas yra blogai. Todėl man patinka paprastas maistas. Išsiverdu grikių košės, pavalgau ir žinau, kad tai yra sveika.
Pastebėjau, kad pavalgęs kavinėse greitai pasijuntu alkanesnis negu prieš tai. Turbūt dėl to, jog picerijose į maistą prideda skonio stipriklio mononatrio gliutamato, kuris sukelia dar didesnį apetitą.
Labai mėgstu valgyti vienos iš Antakalnio ligoninių valgykloje. Ten kopūstienė, pupelių sriuba, sultinys ar kotletas gal nėra tokie įmantrūs kaip kitose maitinimosi vietose, tačiau viskas natūralu, be negerų priedų. Pavalgęs ligoninėje jaučiuosi sočiai ir labai ramiai.
Turiu vieną draugą, kuris labai jautrus maistui. Įkalbinėjau – einam pavalgyti į ligoninę. Jis atsisakinėjo – baik tu, man gastritas, man bus blogai. Tačiau pavyko jį nusivesti ir jam taip patiko, kad dabar pats eina. Jo jautrus skrandis tą maistą priėmė. Ir man tai yra įrodymas, kad net turint sveiką skrandį, verta maitintis tuo maistu. Jau nekalbu apie kainas – kainos ligoninės valgykloje yra keturgubai mažesnės negu visokiose picerijose.
Atrasti neįprasti dalykai suteikia gyvenimui daug smagumo. Kartą viena pašnekovė filmavimo grupę pavaišino duona - man ji labai patiko. Sužinojau, kad sekmadieniais į L.Giros gatvę iš Panevėžio atveža tos naminės duonos.
Tikras stebuklas - ta duona išsilaiko pusantro mėnesio. Atradau, kad duonos pirkimas gali būti kaip žaidimas - žinai, kad sekmadienį galima nuvažiuoti ir nusipirkti kepaliuką. Tuomet laikai tą duoną rankose ir ji atrodo labai vertinga vien dėl to, kad padarei dėl jos daugiau negu nuvažiavai iki artimiausios parduotuvės. Net valgydamas ryškiau jauti skonį.
Man atrodo, kad gyvenime labai svarbu yra atrasti smagių žaidimų. Štai vakar pilotams skirtoje interneto parduotuvėje radau įdomių formelių - lėktuvėlio, sraigtasparnio ir oro baliono formos. Kaina - du doleriai. Audrei (žmonos vardas – red.) parodžiau, ji paragino pirkti ir žadėjo iškepti sausainių. Žinau, kad saldumynus valgyti nėra sveika, bet labai juos mėgstu.
Galina Dauguvietytė, buvusi televizijos režisierė
Maistas man neturi didelės reikšmės. Aš nesu ėdri. Mano vyras buvo „mėsininkas“ ir „sriubininkas“. Aš sriubos nevalgau nuo septynerių metų, tai buvo pirmas kartas, kai pasakiau tėvams „ne“ ir jie manęs neprivertė valgyti. O vyrui 43 metus kas antrą dieną virdavau sriubas – mokėjau ir agurkines, ir žirnienes, ir baltarusiškus barščius. Kadangi jis buvo žvejys, tai neprileisdavo manęs tik prie žuvienės.
Po vyro mirties jau nieko negaminu. Tiek metų buvau virėja ir valytoja, tai dabar nenoriu nieko daryti. Mano plytelė pirkta prieš ketverius metus ir beveik nenaudota. Ant jos tik vandenį užkaičiu ir daržoves išverdu. Nei mėsos, nei pyragų nekepu. Perku pusfabrikačius - tai kalakuto šlaunį, tai vištos, tai žuvies gabalėlį.
Žuvį valgau kasdien, be jos negaliu gyventi. Perku dažniausiai jau iškeptą žuvį. Tačiau raudoną mėgstu tik sūdytą, mažą gabaliuką ant baltos duonos su margarinu. Sviesto aš nevalgau.
Jeigu ateitum pas mane apie antrą valandą, tai pamatytum mane kaip karvę. Mano didelė lėkštė su kaupu prikrauta daržovių. Apverdu kalafiorą, brokolį, cukiniją, morkas, žirnelius, nusunkiu, apipilu alyvuogių aliejumi ir dar pakepu mikrobangėje. Tai galima sakyti, kad čia sveikas maistas.
Bulves valgau retai, mėgstu, bet prisilaikau. Kai nueinu į restoraną, tai visi stebisi, kad užsisakau bulvinių blynų. Čia man šventinis maistas.
Majonezo taip pat nevalgau, nors man ir skanu. Reikia žiūrėt savęs. Sena ir stora boba – tai nėra nieko baisiau. Jei jau sena, tai bent nestora, kad ne taip būtų baisu į save veidrodyje žiūrėt.
Bet aš savęs nekankinu, jei labai noriu, tai ir leidžiu sau. Kartais būna, kad užsinoriu karšto rūkymo šoninės, nusiperku gabaliuką. Gyvendama Prancūzijoje, labai pripratau prie prancūziškų sūrių, jų mano šaldytuve taip pat yra.
Valgau daug vaisių, mėgstu kivius, kriaušes. Nemėgstu vynuogių, nes vaikystėje labai norėjau ir nuvažiavusi į Prancūziją, gyvenau misdama tik vynuogėmis.
Kavinių negaliu pakęsti. Visą gyvenimą buvau minios triukšme. Todėl dabar labai nemėgstu žmonių minios. O kavinės man jau yra minia. Pati susimalu kavos pupelių, iš ryto išgeriu puodelį su cigarete. Šito gal reikėtų nesakyti, bet aš 63 metus be sustojimo rūkau, čia jau nieko nepadarysi.
O alkoholis tai mano jaunystėje cisternomis buvo gertas, tai dabar aš į butelį žiūrėt negaliu. Viskas savo laiku, brangioji. Ir mylėk save - ką nori, tą valgyk. Jeigu turi kokią kapeiką, „pasičėdyk“ ant gero torto – bet tik ant gero.
Algimantas Čekuolis, televizijos laidos „Pokalbiai su A.Čekuoliu“ kūrėjas
Manau, kad svarbiausia yra įsiklausyti į save ir žinoti, ko organizmas nori. Čia man galima paprieštarauti – prie alkoholio linkusį žmogų visada trauks įsipilti daugiau, o rūkorius norės cigaretės. Tačiau galima įsiklausyti į protingąją savo pusę ir pažiūrėti, kokių veiksmų pasekmės geresnės.
Mūsų organizmas per milijonus metų prisitaikė prie tam tikrų sąlygų. Vienokios sąlygos yra eskimui šiaurėje, kitokios – indui Gango upės slėnyje, dar kitokios – lietuviui. Todėl laikyti vieną dietą visagalinčia yra neteisinga.
Vakaruose kažkada buvo paplitusi tokia dieta – galima valgyti daug mėsos ir riebalų, bet visai nevartoti angliavandenių turinčių produktų – duonos ar bulvių. Kurį laiką taip maitinęsi žmonės liesėdavo. Tačiau paskui ištikdavo sprogimas - jie tiesiog negalėdavo be angliavandenių. Beje, tos dietos išradėjas Atkinsonas, pasiekęs tokią stadiją, ir numirė gatvėje.
Aš laikausi kelių pagrindinių dalykų. Vienas jų – neprisivalgyti vakare. Stengiuosi nevalgyti po šeštos. Ar bent jau nevalgau nieko sunkaus – dešros, kumpių, rūkytos žuvies. Pietus stengiuosi valgyti tokius, kad po jų galėčiau vaikščioti ir kalbėti, o tik miegoti.
Kai keliauju po Indiją ar Šri Lanką, mėgaujuosi ajurvediniu, vegetarišku, bet labai skaniai pagamintu maistu. Vegetarišką maistą galima pagaminti skaniau ir įvairiau negu patiekalus iš mėsos ar netgi iš žuvies. Tačiau tam reikia turėti jų prieskonių ir jų gebėjimus.
Kotletus iš žiedinių kopūstų jie padaro tokius, kad nesinori jokios mėsos. Grįžęs iš tų šalių apie pusmetį negaliu paimti mėsos į burną – man ji atrodo pošlykštė. Tada valgau žuvį. Bet paskui aplinka man pradeda diktuoti ir vėl pradedu valgyti mėsą.
Sakoma, kad negalima kartu valgyti angliavandenių ir baltymų turinčių produktų. Gal ta teorija ir teisinga, jei dėtume maistą į stiklinę kolbą. Bet žmogus taip maitinasi pustrečio milijono metų ir organizmas kažkokiu būdu sugeba viską suvirškinti. Kartais valgau tik mėsą su daržovėmis, tai paskui kaip užsinoriu juodos rupios duonos! Imu ir valgau. Vadinasi, to reikia.
Pradėjęs domėtis Ajurveda, išmokau įsiklausyti, ko man tikrai reikia. Pradėjau stebėti, kaip mane paveikia dešra, šviežia Baltijos menkė, silkė. Pastebėjau, kad pavalgęs žuvies jaučiuosi geriau. Reikia klausti savęs – ar tu tikrai to nori. Beje, Ajurveda neatmeta mėsos, ypač mūsų klimate. Aklai Ajurvedos pas mus perkelti negalima, tačiau galima sėkmingai pritaikyti daugelį principų.
Kavinėse nelabai randu kur pavalgyti. Rinkdamasis galvoju, ar gali būti tas patiekalas pagamintas vakar ar dar seniau. Jei gali, tai greičiausiai taip ir bus. Jei negali arba taip jam priklauso, tada viskas gerai.
Šiandien mieste pietums valgiau trintų daržovių sriubą ir silkę su bulvėmis. Toks maistas negali būti pasenęs. Tačiau pamėginkite užsisakydamas kepsnį paprašyti, kad jums leistų nueiti į virtuvę ir pažiūrėti į mėsą, iš kurios jis bus kepamas. Jus pasiųs į Dzūkiją rinkti grybų - juk ta mėsa guli šaldiklyje sušaldyta.
Andrius Žebrauskas, aktorius
Valgant svarbiausia yra ilgai kramtyti. Kalbu visiškai rimtai. Ilgai kramtyti yra labai svarbus dalykas. Tą žinojau ir prieš trisdešimt metų, tačiau tik dabar suvokiau ir pradėjau taip elgtis. Nuo tokio paprasto dalyko savijauta pasidarė visiškai kita. Valgant svarbu yra valgyti. Ne skaityti knygas, ne žiūrėti televizorių, o koncentruoti dėmesį į maistą. Jei susitelkęs kramtai, tada atsiranda ir subtilūs skoniai, ir organizmas pasisavina subtilias energijas.
Kai ilgai kramtai, daug maisto nereikia. Todėl gali sau leisti pirkti gerą maistą. Apsipirkdamas visada žiūriu, kad nebūtų tų visų E. Namuose maistą gaminau daugiausia iš produktų, pirktų ūkininkų turgeliuose. Tarp ekologiško ir neekologiško maisto - milžiniškas skirtumas. Labai aiškiai tai galima pastebėti išsivirus paprastų ir lietuviškų ekologiškų grikių.
Kuo daugiau perku lietuviškų produktų. Rauginti kopūstai, bulvės, lašinukai - smagu valgyti maistą, kuris užaugintas mūsų pačių šalyje.
Anksčiau fanatiškai laikiausi maisto derinimo principų, tačiau dabar supratau, kad viskas priklauso nuo saiko. Jei valgai lėtai, tada neapsivalgai. Mano galva, kuo įvairesnis maistas, tuo geriau. Valgau daug vaisių ir daržovių. Mėsos neatsisakiau, tačiau jos valgau daug mažiau negu anksčiau.
Dabar kavinėse valgau retai. Tačiau vis ruošiuosi paieškoti mieste vietų, kur galima gauti ne greito, o lėto maisto. Nors vienąkart per metus galima nueiti ir į „McDonalds“ - tyčia išbandyti skrandį, kad neaptingtų.
Jei į skrandį kiši bet ką, rezultatai būna blogi. Bet jei apie sveiką maistą galvoji nuolat, tampi fanatiku. Fanatiškumo apskritai nekenčiu. Fanatikai paprastai dar ir priekaištauja kitiems. Tačiau jeigu sveikai maitiniesi, nereikia smerkti tų, kurie gyvena kitaip.
Per savo gyvenimą rydavau visokį šlamštą, paskui atėjo laikas, kai pasikeitė mano požiūris ir pasikeitė mityba.