Nerimas yra tapęs pamatine daugelio iš mūsų sielos būsena: nerimaujame dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad kažko nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių.
Anot F.Skårderudo, mus kamuoja kūno, proto, dvasios nerimas, nerimaujame ir dėl tarpusavio santykių. Noras būti pripažintiems, meniškasis narcisizmas, protingo vaiko nerimas, gėda ir baimė, nemiga – apie visa tai F.Skarderudas rašo pasitelkdamas mokslines įžvalgas, tačiau knygoje apstu ir romanisto plunksnos vertų siužetų apie F.Kafką, A.Strindbergą, A.Giacometti, pacientų istorijos joje susipina su R.M.Rilke‘s, S.Freudo, Julios Kristevos ar Susan Sontag mintimis.
„Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“ – tai kolektyvinė visuomenės ir kiekvieno mūsų sielos studija, paremta ir autoritetais, ir autoriaus pacientų išgyvenimais. Tai studija, padedanti pažvelgti į pačias nerimo gelmes, kad iš jų išnirtume saugesni ir ramesni.
- Esate visoje garsus norvegų psichiatras. Ar šis vaidmuo daro jums įtaką?
- Nežinau, ar sutikčiau su tokiu teiginiu. Aš retkarčiais pasirodau per televiziją, kartą per mėnesį parašau į „Dagbladet“ laikraštį ir atlieku kitų matomų funkcijų, tad iš dalies atitinku šį apibūdinimą. Tačiau dėl šio vaidmens dažnai pasijuntu nejaukiai. Nors neskelbiu savo telefono numerio ir kontoros adreso, žmonės, kuriems reikia pagalbos, mane susiranda.
- Kalbama, kad F.Skårderudas padeda tiems, kuriems gydymo įstaigos atsisako padėti.
- Devyniasdešimt penki procentai atvejų – viltį praradusiųjų pagalbos prašymai. Jie prašo padėti jiems, jų vaikams. Jie nusivylę, kad per daugelį metų nepavyko rasti išeities. Tokių prašymų aš sulaukiu kasdien. Kiekvienas atvejis man tarsi suteikia galimybę, bet, kita vertus, situacija nepavydėtina, nes atskiram žmogui įstengiu brūkštelėti vos po tris eilutes. Deja.
- Tačiau kitas jūsų vaidmuo ne toks nedėkingas...
- Mano galva, aš atlieku du vaidmenis: gydytojo ir tarpininko. Kaip tarpininkas, tai yra rašytojas, visada džiaugiuosi sulaukęs atsako. Jis dažniausiai būna teigiamas. Skirtingai nei kiti rašytojai, visada palaikau dialogą su savo skaitytojais.
- Tai nestebina, nes tik Norvegijoje jūsų žymiausios knygos „Nerimas“ parduota daugiau kaip 80 tūkstančių egzempliorių. O skiltis žurnaluose ir laikraščiuose kiekvieną savaitę perskaito daugiau kaip milijonas žmonių. Skaitant „Nerimą“ atrodo, kad į knygą esate įdėjęs labai daug savęs. Ar garsiam žmogui rašant knygą tenka saugotis?
- Apie savo saugumą nelabai galvoju, tačiau turiu vaikų, žmoną, tėvus, kurie turi teisę būti apsaugoti. Bet labiausiai man rūpi apsaugoti savo pacientus, savo gydymo erdvę. Juk rašymas apie save gali pakenkti psichoterapijai, kuria užsiimu. Daugelis mano, kad būti psichoterapeutu ir viešu asmeniu yra nesuderinami dalykai. Klasikinis, tradicijų besilaikantis psichoterapeutas turi su bloknotu sėdėti už paciento nugaros. Viešumas būtų baisus nusižengimas klasikiniam įvaizdžiui.
Jeigu gydytojas vis dėlto tampa viešu asmeniu, keliančiu prieštaringas kalbas apie savo asmenį, tai kaipmat įsiskverbia į gydytojo ir paciento santykius. Aš visada paklausiu savo pacientų, ar jų netrikdo mano viešumas, ir sulaukiu įvairių atsakymų: kai kuriuos tai erzina, kiti abejoja, bet dauguma tuo patenkinti. Tačiau rašydamas knygas, privalau atsižvelgti į gydytojo vaidmenį.
- Kokius padarinius išgyvenate jūs kaip gydytojas?
- Mano kaip psichiatro pagrindinė užduotis – gintis nuo fanatikų, kurie nepripažįsta jokių medikamentų. Mano ambicija – būti visapusiškam. Taip, mes, gydytojai, išrašome savo pacientams psichotropinių vaistų, nes jie turi biologinį efektą. Vaistų vartojimas yra vienas iš gydytojo ir paciento santykio aspektų. Tačiau svarbiausias klausimas – kaip mes visi kartu galime vieni kitiems padėti. Svarbu nepamiršti žmogiškųjų santykių terapijos.
- Peršasi išvada: kam šių dienų visuomenei mokėti milžiniškas sumas už psichoterapiją, kai medikamentai patenkina mūsų poreikius už kur kas mažesnę kainą? Daugumai pacientų, kuriems išrašomi antidepresantai, net neužsimenama apie psichoterapiją. Iškalbingas faktas.
- Mano kaip psichiatro uždavinys – padėti. Rūpintis ir žmogumi, ir kultūra. Jeigu gydytojas receptų knygą čiumpa tarsi kareivis ginklą, tai rodo mūsų kultūros prioritetus. Taip prisidedama prie medikamentų aktualinimo. Anot statistikos, medikamentai padeda daugybei žmonių. Ir tai turėtų mane džiuginti. Tačiau medicina privalo neužmiršti humaniškojo aspekto. Man svarbiausia santykis. Gydantis santykis.
- Bet santykis gali būti ir neprofesionalus...
- Žinoma. Tačiau jei visą dėmesį nukreipiame vien į medikamentus, imame žlugdyti gydymo kultūrą. Būtent tai šiuo metu ir vyksta. Pastarųjų metų pokyčiai įgavę dramatišką apimtį. Ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur didžiosios draudimo kompanijos stengiasi išstumti psichoterapiją iš amerikiečių visuomenės. Pamažu ši gydymo forma tampa, kaip jūs sakote, aukštesnės klasės privilegija. Psichotropinių vaistų industrija daro didelį spaudimą psichoterapijai. Jei grįšime prie dėmesio sutrikimų ir hiperaktyvumo – ši diagnozė vis dažnesnė, taigi ir vaistų poreikis vis didėja. Tai veikia žmogaus gebėjimą iškęsti skausmą, iškęsti blogį. Egzistencialistai teigia, kad skaudėti turi. O mes pamažu traukiamės į pasaulį, kuriame teigiama, kad skausmo neturi būti.
- Ar dėl to kyla problemų?
- Anot rusų patarlės, jeigu man nieko neskauda, vadinasi, aš esu miręs. Jausti nepatogumą – žmogiška. Ir mes privalome išmokti prie jo prisitaikyti. Vaistų tikslas – pašalinti bet kokį nepatogumą. Dauguma tų, kuriems išrašau SSRI antidepresantų, po kurio laiko grįžta pas mane ir sako: „Jau noriu sustoti, noriu vėl girdėti paukščių čiulbesį. Aš atsikračiau daugybės blogų emocijų, tačiau netekau ir gerų.“
- Kultūra nuolat vystosi. Kodėl šis vystymasis toks pavojingas? Juk vaistus mes vartojame jau seniai.
- Reikia skirti masę nuo individo. Normalu, kai mes išrašome antibiotikų ligoniams, kuriems prasidėjo uždegimas. Tačiau jei aš imsiu antibiotikus dalinti visiems, kuriems suskaus ausis, gydymo esmė žlugs. Mes tapsime atsparūs vaistams. Mano tikslas – pasitelkus individualius standartus parodyti, kokios yra naudingos ir išmintingos santykių formos. Mano galva, šios kompetencijos nevalia prarasti.
- Kaip galima būtų apibendrinti jūsų, kaip mokslininko, veiklą? Juk imatės gydyti pacientus, kurie nesulaukia pagalbos kitur.
- Mano santykiai su pacientais yra individualūs ir jų apibendrinti neįmanoma. Tačiau aš suprantu, kad mano veikla yra be galo įdomi. Aš esu labai energingas žmogus, dirbantis su didžiuliu užsidegimu. Ir mano troškimas – sudemokratinti visas žinias, kurias esu įgijęs per ilgus darbo metus. Dėl to mane taip masina tarpininko, rašytojo, vaidmuo. Dėl to ir parašiau knygą „Nerimą: klajonės po modernųjį Aš“, nerimą galima pavadinti tam tikra diagnoze. Mano veikloje svarbiausia aktyvi terapija. Kuo toliau, tuo labiau imuosi patarėjo vaidmens. Aš toli gražu nesu psichoterapijos ekspertas. Su kolega iš Anglijos esu parašęs straipsnį „Kaip su jais kalbėtis“. Mano galva, tokie straipsniai gali pasitarnauti kaip bandymas užmegzti santykį su pacientu, pradėjus nuo pačių paprasčiausių ėjimų ir pačių pagrindinių nuostatų. Nedaug kas kalba, tarkim, apie tai, kaip pasisveikinti su pacientu.