Prie baro sėdi Atze ir Dirkas, kosėdami suka cigaretes be filtrų ir nuolat klausinėja, ar kas nors nenorėtų išgerti.
Šis baras – nauja neįprasta Vokietijos socialinės rūpybos forma, sulaukusi susidomėjimo ne tik Kylyje, bet ir kituose šalies miestuose.
Išoriškai „Sofa“ primena bet kurią smuklę, kurioje lankosi darbininkų klasės atstovai, ir čia suvartojama tiek pat alkoholio. „Sofa“ turi apie 70 nuolatinių lankytojų, kurių amžius -nuo 18 iki 70 metų. Jos sienas puošia futbolo vėliavėlės, virš baro kabo nuolat įjungtas televizorius.
Vis dėlto, „Sofa“ skiriasi nuo kitų užeigų. Šiame bare dalį išlaidų mokesčių mokėtojų pinigais padengia miesto iždas. „Sofa“ yra pirmasis Vokietijos gėrimo kambarys – savotiškas rūkomojo kambario atitikmuo alkoholikams.
Dauguma čia besilankančių klientų yra visiški alkoholikai, kuriems leidžiama atsinešti savo pačių pigaus alaus ir sangrijos. Pačiame bare galima nusipirkti tik lengvų gėrimų ir stiprios kavos. „Tai puiku, ar ne”, - sako Dirkas ir jo tatuiruotą veidą nušviečia šypsena“
Kol kas Kylio eksperimentas pasiteisino. Valdžios institucijoms pažįstami darbo neturintys alkoholikai, anksčiau per savo išgertuves drumstę viešąją tvarką miesto centre, persikraustė į jiems svetingesnę „Sofą“. Šioje situacijoje visi laimi, įsitikinęs Kylio savivaldybės pareigūnas Christophas Schneideris. Jo manymu, šitaip daug lengviau rasti bendrą kalbą su šiais žmonėmis.
Kylio girtuoklių rojus sudomino pareigūnus ir kitose Vokietijos miestuose. Savivaldybių pareigūnai dažnai skambina savo kolegoms Kylyje ir prašo pasidalyti sukaupta patirtimi, o Freiburgo ir Hamburgo atstovai net atvyko savo akimis pamatyti projekto.
Dortmundo miestas ketina atidaryti savo „Sofą“. Dortmundiečiams jau įgriso šlapimo tvaikas, žaidimų aikštelėse besimėtančios stiklo šukės ir vėlai naktį šūkaujantys girtuokliai.
„Sofoje“ retai kyla muštynės, o tvarkos drumstėjai laikinai išvejami iš baro ir turi kelias dienas gerti kitur. „Sofa“ ypač džiaugiasi 49 metų Kajus, gyvenantis iš valstybės pašalpos ir darbo biržos laikomas neįdarbinamu. Jis turi gyvenamąją vietą, kaip ir dauguma nuolatinių lankytojų. Benamiai retai užsuka į „Sofą“.
Anksčiau Kajus su draugais gerdavo priešais vietinį prekybos centrą – patogu dėl arti esančio alkoholio šaltinio. Bet su nemalonia kaimynyste pradėjo kovoti prekybos centro vadybininkas, taigi kompanija turėjo persikraustyti į senelių namų kiemelį. Tačiau netrukus iš ten buvo išnešti suoliukai. Išeitis - „Sofa“, bendras Kylio miesto ir „Hempels“ visuomeninio klubo, kuris dar leidžia gatvės laikraštį, projektas.
„Sofą“ administruoja socialinis darbuotojas Reinhardas Bottneris. Jis dirba nedideliame biure virš baro ir sako nesuprantantis priekaištų, kad gėrimo kambarys yra socialinės rūpybos kapituliacija – vieta, kur suvaromi beviltiški iš pašalpų gyvenantys alkoholikai ir jaunuoliai be ateities.
Anot R.Bottnerio, „Sofa“ yra turbūt vienintelis veiksmingas būdas užmegzti ryšį su miesto girtuokliais: „Manote, kad galima paprasčiausiai įžygiuoti į jų būrį ir pasikalbėti?“.
R.Bottneris nebando jėga kištis į „Sofos“ lankytojų reikalus, bet pataria, kai šie paprašo patarimo – o prašo jie pakankamai dažnai. Socialiniai darbuotojai padeda jiems išspręsti nesutarimus su butų šeimininkais, komunalinių paslaugų tiekėjais ar valstybės pareigūnais. Jiems siūloma informacija apie įvairias reabilitacijos programas, o nuolatiniai lankytojai gali padirbėti prie baro, virtuvėje arba pardavinėti gatvės laikraštį.
„Kai kurie iš jų jau nustojo gerti“, - sako R.Bottneris, ketinantis netrukus atidaryti ir antrą panašų barą. Jis jau nusprendė, ką paliks dirbti prie „Sofos“ baro ir prižiūrėti tvarką. Kajų, kurį darbo birža laiko nebeįdarbinamu.