Dauguma antradienio rytą Eltos korespondentės kalbintų Kauno medikų teigia, kad ši diena niekuo nesiskiria nuo įprastų darbo dienų. Pagrindine problema, kuri temdytų Medicinos darbuotojų dienos šventę, dalis atsakiusiųjų įvardino „ne ta kryptimi einančią“ sveikatos priežiūros sistemos reformą.
Profesorius Rapolas Gediminas Sakalnikas (Kauno medicinos universiteto Kardiologijos klinikos gydytojas):
- Jei atvirai, man ši diena nieko nereiškia, net nežinojau, kad ji yra. O problemų, kurios man temdytų šventę nebeliko, - jos jau pasibaigusios. Buvau Kardiologijos instituto vadovas, sulaukiau garbingos pensijos kaip mokslininkas, o dabar ramiai ir garbingai dirbu gydytoju kardiologu.
Žvelgiant plačiau, žinoma, problemų Lietuvos sveikatos apsaugoje galima rasti daugiau. Visų pirma galiu pasakyti, kad aš nematau jokios reformos joje. Nes pirmiausia reikia žinoti, ko sieki ir ką po reformos gausi. Rezultatas nebus geras, kai nežinai, kas iš to išeis. Pagrindiniai reformos darytojai nežino, ką daro. Tai aišku jau ištisus du dešimtmečius. Manau, pažangos nėra ir nebus, kol neatsiras tas (ar Seime, ar sveikatos apsaugos ministro krėsle), kuris žinos, ko iš tikrųjų reikia Lietuvos žmonėms, ko reikia medicinai. Kol kas tokio valstybės valdymo atstovo nesimato. Galėčiau pridurti, kad niekas mūsų valstybės valdyme iš esmės nepasikeitė, tarsi mes gyventume nepriklausomoje Tarybų Lietuvoje, o tai ir yra skaudžiausia.
Dr. Alfredas Bagdonas (Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės terapijos profilio administratorius, skyriaus vedėjas):
- Medikų šventę, manyčiau, temdo tos pačios varginančios problemos, kaip ir visą Lietuvą, - socialinė įtampa, neaiški ligoninių restruktūrizavimo vizija. Savo ruožtu galiu pasakyti: didžiausia bėda, kad finansavimas neatitinka realių sveikatos priežiūros paslaugų kaštų. Terapijos profilio įkainiai daugeliu atvejų nepadengia paslaugų kaštų. O kai jie tokie, sunku teikti kokybiškas ir savalaikes paslaugas.
Jei kalbėtume apie asmeniškai medikams tenkančius už darbą pinigus, tai jų kiekvienam skirtingai reikia. Man, galiu pasakyti, pinigų užtenka, nes yra kaip yra. Tikėkimės, ateityje bus geriau. Su viltimi žiūrim į visus vykstančius procesus, tikimės, paslaugų įkainiai bus peržiūrėti ir atitiks realius jų kaštus.
Zenonas Baikštys (Kauno apskrities ligoninės Bendrosios ir pilvo chirurgijos skyriaus vedėjas):
- Medikų diena yra labai džiugi diena. Juk pavasaris - palengvėja sunkios ligos, visi sveiksta, nuotaika geresnė. Tačiau koks gyvenimas be problemų? Yra ir jų. Reforma sveikatos apsaugoje realiai nevyksta. Mes 20 metų šnekam apie restruktūrizaciją, bet ją įgyvendinti trukdo netinkami įstatymai, klerkai, intrigantai, kuriems naudinga sumaištis sveikatos apsaugoje.
Patys medikai, turim pripažinti, tikrai nuoširdžiai dirba. Tie, kurie nemėgo to darbo, išėjo. Gal finansiškai jie ir geriau kokiam nors versle būdami šiandien gyvena, bet be tokių žmonių, tikiu, medicina nieko nepralošia.
Dar viliuosi, kad netruks ateiti diena, kai mes Lietuvoje iš tikrųjų turėsime sveikatos apsaugą, kuri bus ne prastesnė, nei šiandien yra išsivysčiusiose Europos šalyse.
Rita Kabašinskienė (Kauno slaugos ligoninės vyriausioji gydytoja):
- Labai smagu, kai kasmet kažkas medikus atsimena, geru žodžiu pamini, jų pastangas įvertina. Mums labai džiugu, kad mūsų ligoninės atstovė Marija Inesa Poniškaitienė šį vakarą gaus didelį apdovanojimą - jai suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. Taigi, šventė visai ligoninei.
Bet kai kas tą džiugesį iš tikrųjų mums temdo. Atvirai sakau, sunkius laikus visa Lietuva gyvena. Norisi dar labiau padėti žmonėms, kai taip yra. Mes teikiame paliatyvios medicinos paslaugas. Neslėpsiu, kai kam mūsų ligoninė būna jau paskutinė gyvenime. Tik viltis pasveikti visada yra ir sergančiajam, ir jį gydančiajam. Ypač, jei matai, kad gali žmogui pagelbėti. Todėl dirbame iš tiesų nuoširdžiai, pirmiausia galvodami apie ligonius.
Tačiau dėl netinkamai užpildytų dokumentų (tai parašo trūko, tai dar kažko) buvome ką tik nubausti. Mums „nubraukė“ didelius pinigus. Parašiau kreipimąsi į ligonių kasą dėl ginčo taikaus sprendimo, nes didžiulė žala ligoninei padaryta. Prisiimu kaltę, kad „nesužiūrėjau“ tų dokumentų, bet paslauga ligoniams juk buvo suteikta, ir pinigus ligoninė visai teisėtai užsidirbo. Gal būtume už juos kokią patalpėlę pasitvarkę, be to, psichologo mūsų ligoniams reikia - ieškotume, samdytume. O dabar turim galvoti, kaip algoms pinigų nepritrūkti. Nesinori jokių ginčų, viliamės, taikiai pavyks išsiaiškinti su kasa, kas buvo ne taip, ir ar tikrai ligoninė tokios didelės bausmės verta.
Akvilina Kairiūnienė (Kauno medicinos universiteto klinikų Onkologijos ligoninės radioterapeutė, ginekologė):
- Diena įprasta, kai dirbi, tai ir šventės nejauti. Nežinau atvejo, kad kažkas sveikintų gydytoją su Medicinos darbuotojų diena. Pas mus per vadinamąją „penkminutę“ niekas apie tokią šventę šiandien neužsiminė.
Tai - eilinė darbo diena, su savais įprastais rūpesčiais. Bet kad jau mane pasveikinote, ta proga galiu pasakyti, kad džiaugiuosi pasirinkusi mediko profesiją. Mėgstu savo darbą ir stengiuos būti naudinga žmonėms. Atmosfera mūsų ligoninėje šiandien darbui palanki, nors labai daug metų truko reorganizacija, ne vienam kainavusi nemažai nervų. Dabar žinom: esam priklausomi klinikoms, dirbam ramiai savo darbą, kuris yra toks, kad neatidėsi kitam kartui. Kad ir kas būtų.
Hab. dr. Alvydas Laiškonis (Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos profesorius ):
- Man asmeniškai Medicinos darbuotojų diena nėra reikšminga. Medicina šiandien tiek niurkoma, tai ta šventė kažkokia dirbtina išeina. Gyvenimas labai sudėtingas, o jau medicina, - ypač. Sveikatos apsauga savo reformom ganėtinai sujaukta, todėl nežinau, kas iš medikų gali ta diena ar švente nuoširdžiai džiaugtis. Matom didžiausias neteisybes, kaip kasdien neatsakingai Lietuvoje švaistomi milijonai, o sveikatos apsaugai tenka tai, kas atlieka.
Mano pats didžiausias, nebūtinai šventinis, noras, - kad sveikatos apsauga pagaliau atsistotų ant kojų. Kada tai įvyks, deja, nežinau.
-
Medicinos darbuotojų diena Lietuvoje minima nuo 2004 m. 1918 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, kurios nariais tapo daktaras Jonas Basanavičius, inžinierius profesorius Steponas Kairys ir kunigas Justinas Staugaitis. Netrukus komisijos veikloje pradėjo aktyviai reikštis ir iš Rusijos į Lietuvą sugrįžęs daktaras Jurgis Alekna, paskirtas Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento direktoriumi.