Praėjus mažiau nei savaitei po operacijos Diana šypsojosi – ji nesuklydo pasiryžusi naujovei.
D.Galiuta tapo pirmąja vilniečių ortopedų paciente, kuriai buvo įsodintas dirbtinis meniskas.
Drąsiai minti mergina galės dar negreit, tačiau jau dabar Diana nejaučia kelio sąnario skausmo – šis buvo nuolatinis palydovas keletą metų.
Prieš šešerius metus prasidėjusios bėdos vilnietę daug kartų ginė pas medikus. Diana buvo dar paauglė, kai ėmė tinti ir skaudėti kelio sąnarys, jame pradėjo kauptis vandenys. Skausmo nenumalšino jokie vaistai.
Tik daug vėliau paaiškėjo merginos bėdų priežastis – liga, kai dėl nežinomų priežasčių apmiršta dalis kaulo ir kremzlės.
Nuo skausmų pradžios praėjus metams, trūko meniskas. To Diana irgi dar ilgai nežinojo, o dabar pati stebisi, kaip po traumos galėjo vaikščioti.
Keletą metų mergina kentė skausmą. „Prašiau gydytojų tirti, nes jaučiausi blogai, bet visi mane ramino, esą reikia duoti sąnariui laiko nurimti, viskas praeis. Tačiau skausmas neapleido”, – pasakojo vilnietė.
Galiausiai ji gavo siuntimą į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę ir pateko pas antrojo ortopedijos ir traumatologijos skyriaus vedėją Eduardą Bartkevičių.
Įvertinęs kelio sąnario nuotrauką, jis iš karto nustatė: būtina operacija.
„Per keletą metų sąnarys buvo smarkiai pažeistas – sunykęs krumplys, sąnaryje buvo laisvų kūnų, kurie sužalojo meniską, tad jį reikėjo pašalinti”, – pasakojo E.Bartkevičius.
Tai ir buvo padaryta. Tačiau praėjus metams D.Galiutai vėl pablogėjo – kai nebeliko amortizatoriaus vaidmenį atliekančio menisko, vienas į kitą ėmė trintis kaulai. Merginos koja buvo nestabili, skausminga.
E.Bartkevičius dar kartą pasiraitojo chalato rankoves – Dianai buvo persodinta kremzlė, užauginta iš pačios merginos kremzlės audinių.
„Bet jau tuomet žinojome, kad reikės persodinti ir meniską”, – darbus iš anksto planavo gydytojas.
Po kremzlės persodinimo operacijos Diana maždaug du mėnesius nevaikščiojo – jai nevalia buvo nei minti, nei tiesti, nei kelti kojos. „Per tuos du mėnesius iš kojos liko tik kaulai ir oda”, – prisiminė smulkaus sudėjimo dvidešimtmetė.
Bet skausmai nesitraukė. Dėl jų kartais mergina ištisomis naktimis neužmigdavo. O vaistų nuo uždegimo gerti negalėjo – jie būtų trukdę prigyti kremzlei.
Tad menisko persodinimo operacijos D.Galiuta laukė su didele viltimi.
Kauno medicinos universiteto klinikų traumatologai-ortopedai praėjusį pavasarį pirmąkart persodino donoro meniską.
Vilniečiai pasirinko kitą būdą – jie nutarė persodinti meniską, pagamintą iš gyvūninės kilmės medžiagos.
„Tai tarsi savotiškas karkasas, kuris, įsodintas į sąnarį, apauga paties paciento ląstelėmis. Taip susiformuoja meniskas”, – paaiškino D.Galiutos operacijoje dalyvavęs traumatologas-ortopedas Andrius Šaikus.
Už dirbtinį Šveicarijoje pagamintą meniską sumokėjo Valstybinė ligonių kasa.
Vilniečiams padėjo tokias operacijas jau seniai atliekantis kolega Konradas Slinarskis iš Varšuvos sporto medicinos centro.
Eidama į operacinę, Diana nė kiek nesijaudino.
„Ligoninėje aš jaučiuosi tikra senbuvė – jau ketvirtą kartą čia. Pažįstu operacinę, žinau, kaip elgtis, ko laukti”, – ramiai dėstė mergina.
Artroskopinės operacijos eigą pacientė stebėjo ekrane. Kad geriau matytų, slaugytojų net paprašė labiau atitraukti užuolaidą.
„Man buvo labai įdomu. Dabar net gailiuosi, kad nestojau mokytis medicinos”, – prisipažino anglų kalbą Vilniaus pedagoginiame universitete studijuojanti D.Galiuta.
Nors stebėti gydytojų veiksmus jai buvo įdomu, mergina tikisi, kad daugiau operacijų dėl kelio sąnario nebepatirs.
Vilnietę operavę medikai irgi tikisi to paties.
„Ši operacija problemą išsprendžia ilgam. Jeigu viskas gerai, žmogus dešimtmečius gali gyventi neturėdamas problemų”, – teigė E.Bartkevičius.
„Šis menisko persodinimo būdas egzistuoja apie 20 metų. Jų pradininkai amerikiečiai nurodo tokius ilgalaikių tyrimų rezultatus: daugiau nei trys ketvirtadaliai pacientų tampa tokie pat aktyvūs kaip ir iki traumos”, – sakė A.Šaikus.
Tai – viltis žmonėms, kuriems medikai iki šiol menkai tegalėjo padėti.
Menisko traumos – dažniausia jaunų, aktyvių žmonių bėda.
Daugeliu atvejų traumuotas meniskas pašalinamas. Po to kurį laiką žmogus dažniausiai niekuo nesiskundžia, bet po kelerių metų išryškėja kitos bėdos: pažeidžiama kremzlė, nes jai tenka didelis krūvis. O tada padėti pacientui tampa sunkiau.
„Yra ir vaistų, ir injekcijų, ir kai kurių operacijų, bet visa tai, ką galėjome taikyti iki šiol, tik numalšina simptomus, bet neišsprendžia problemos”, – pripažino E.Bartkevičius.
Tiesa, gydytojų tikinimu, menisko persodinimo operacija – tik pusė darbo. Labai svarbi reabilitacija, o ji po tokių operacijų trunka 6–12 mėnesių.
Tik per tiek laiko persodintas karkasas apauga paties žmogaus ląstelėmis, susiformuoja struktūra, gebanti atlaikyti krūvį.
Todėl tik praėjus metams gydytojai leidžia be jokių apribojimų minti koją. Ilgai laukti?
„Kai žinai, kad rezultatas – visam gyvenimui, supranti, jog jis vertas kantrybės”, – šyptelėjo A.Šaikus.