Energingi žingsniai, įraudę skruostai. Statybos verslu užsiimantis 35 metų vilnietis Algimantas Valantinas nė iš tolo nepanašus į žmogų, kuris prieš trejus metus buvo atsidūręs prie mirties slenksčio.
Reta kraujo vėžio forma sirgęs vyras tuomet per du mėnesius neteko daugiau nei 40 kilogramų svorio.
Pats Algimantas dabar jau daug ko neprisimintų, jei ne žmona Banga. 33 metų moteris kartais atsiverčia dienoraštį, kuriame – visa šeimos grumtynių su Burkitto limfoma, pavadinta britų gydytojo Deniso Parsonso Burkitto garbei, istorija.
Karščiavimas, prasidėjęs 2007-ųjų pavasarį, A.Valantinui atrodė menka bėda. Anksčiau vyras nesiskųsdavo sveikata.
Bet kai surietė diegliai, jis nesipriešino žmonos valiai ir išsiruošė į Vilniaus miesto universitetinę ligoninę. Buvo kovo 11-oji, todėl nedirbo nė viena poliklinika.
* * *
Tačiau ligoninėje vilniečiui nepasidarė lengviau – pilve kaupėsi skysčiai, prasidėjo žarnų nepraeinamumas.
Nebuvo iškalbūs ir medikai.
„Įtariamas kasos vėžys. Jūsų vyrui beliko dvi savaitės, važiuokite namo, neaišku, ar jis sulauks histologinio tyrimo atsakymo”, – toks buvo jų patarimas Algimanto žmonai Bangai.
Tai išgirdusi moteris išbėgo iš ligoninės į netoliese esantį miškelį ir prapliupo nesavu balsu raudoti.
Netrukus A.Valantinas buvo išgabentas į Kauno medicinos universiteto klinikas. Čia jį pasiekė atsakymas iš Vilniaus, kad įtariama labai reta Burkitto limfoma.
Ši žinia B.Valantinienės neišgąsdino – moterį guodė tai, kad kraujo vėžys pasiduoda vaistams.
Patekęs į Vilniaus universiteto Santariškių klinikas A.Valantinas nekantravo, kad gydytojai kuo greičiau imtų taikyti chemoterapiją.
Tačiau ištiko nesėkmė – išsivystė plaučių uždegimas, prasidėjo kraujo užkrėtimas, ir chemoterapiją teko kuriam laikui atidėti.
Algimantas duso, vėmė, blaškėsi, jis negalėjo net apsiversti ant šono.
Vyrą išvežė į reanimacijos skyrių, o žmona tuo metu meldėsi ligoninės koplyčioje.
Būdavo savaičių, kai Banga užmiršdavo pavalgyti.
Moteris neteko apetito, jai pakakdavo ir obuolio ar bandelės. Namo iš ligoninės ji grįždavo tik nusiprausti ir pasikeisti drabužių.
Baimindamasi blogų žinių, B.Valantinienė nedrįso dažnai teirautis gydytojų apie sutuoktinio sveikatą.
Tačiau liūdnų naujienų nebuvo įmanoma išvengti.
Dar vienas smūgis – Algimantui gydantis reanimacijoje, trūko žarna, skubiai prireikė operacijos. Vilnietis ištvėrė ir tai.
O atsigavęs, bet dar negalėdamas kalbėti, ant popieriaus lapo žmonai ėmė piešti meilės balandžius.
Kai po dviejų mėnesių A.Valantinas grįžo iš ligoninės namo, atrodė kaip šešėlis.
* * *
Viltis, kad sunki limfoma bus nugalėta, įsižiebė tik po kelių chemoterapijos kursų. Toks gydymas vilniečiui buvo taikytas šešis kartus, taip pat jam buvo skirta imunoterapija.
2007-ųjų rudenį vyrui jau nebereikėjo stipriai veikiančių vaistų, tačiau žmona ir toliau juo rūpinosi kaip mažu vaiku, vis primindama, kad užsidėtų kepurę, saugotųsi saulės, neperkaistų, neperšaltų.
Praėjo dar metai, kol A.Valantinas sutvirtėjo ir pradėjo dirbti.
Dabar vyras norėtų daug ką keisti gyvenime – iki sunkios ligos puoselėta svajonė pasistatyti namą dabar jam atrodo vaikiška.
Visi jo savaitgaliai buvo skirti tik darbui, jokių atostogų.
„Dabar kitaip vertiname gyvenimą – mus traukia kalnai, gamta. Anksčiau apie tolimas keliones negalėjo būti nė kalbų – atrodė, reikia taupyti”, – prisipažino B.Valantinienė.
Apsilankęs Austrijos ar Prancūzijos Alpėse, Algimantas atsigauna, jo akys ima švytėti.
Jei turėtų sveikatos, koptų į kalnus – vyras mano, kad jo organizmas ištvertų fizinį krūvį.
Neseniai pakilęs į daugiau nei 3 kilometrų viršukalnę netoli kalnų slidinėjimo kurorto Kapruno Algimantas jautėsi mažiau pavargęs nei jo žmona Banga.
Gydymo sėkmė – vis didesnė
Laimonas Griškevičius
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas
„Burkitto limfoma – žaibiškai besivystanti liga. Nėra piktesnio vėžio už Burkitto limfomą.
Yra skiriamos kelios formos, pavyzdžiui, endemine forma dažniausiai serga Afrikos vaikai. Ši liga yra siejama su Epsteino-Barr viruso infekcija.
Sporadinę Burkitto limfomos formą, kuria sergama už Afrikos ribų, gali paskatinti nusilpęs imunitetas.
Pacientai į medikų rankas patenka jau sunkios būklės, kuri išsivysto vos per kelias savaites.
Šią ligą sunku nustatyti. Pilvo pūtimas, diegliai, viduriavimas – šie simptomai gali priminti kirmėlinės ataugos apendikso uždegimą. Kitus ligonius vargina nugaros skausmai.
Bėda ta, kad limfomos židiniai dažniausiai atsiranda giliai pilve, šalia žarnyno, jų neįmanoma aptikti iškart. Būtina biopsija.
Lietuvoje kasmet pasitaiko vos keli Burkitto limfomos atvejai – ja serga vaikai, jauni žmonės, bet esame gydę ir kelis aštuoniasdešimtmečius.
Nustačius Burkitto limfomą, netinka kitoms limfomoms įprasti gydymo metodai.
Reikia naujų vaistų, didelių chemoterapijos dozių. Chemoterapija – labai intensyvi, bet ji taikoma trumpai.
Dalį pacientų, ypač vaikų, įmanoma išgelbėti. Tačiau vyresnio amžiaus ligonių organizmas nepakelia šio gydymo.
Prasidėjus imunoterapijos erai, įvyko antrasis lūžis. Šiam gydymui paklūsta specialų vėžio žymenį turinčios piktybinės ląstelės.
Santariškių klinikose intensyvi chemoterapija ir imunoterapija buvo skirta daugiau nei 20 pacientų, sergančių Burkitto limfoma. 90 proc. jų pasveiko. Tai – didelis laimėjimas.
Imunoterapija skiriasi nuo chemoterapijos, nes ji labiau nusitaiko į piktybines ląsteles, mažiau pakenkdama sveikosioms. Dėl to ji sukelia mažiau šalutinių reiškinių nei chemoterapija.
Jei praėjus 9–12 mėnesių nuo Burkitto limfomos pradžios nėra ligos paūmėjimo, vadinasi, atkryčio nebus ir vėliau.
Ligonių kasai imunoterapijos kursas kainuoja 40–60 tūkst. litų. Tai nėra astronominė suma. Daugiausia mums kainuoja, jei netinkamai gydomas ligonis miršta. Tikimės, kad ateityje imunoterapija taps prieinama ir leukemija sergantiems ligoniams.
Tyrimais įrodyta, kad imunoterapija atsiperka – jauni pacientai pasveiksta ir grįžta į darbą.”