Reaguodami į šias publikacijas norėčiau atskleisti tikrąsias sistemines problemas sveikatos priežiūros sektoriuje bei galimas jų pasekmes pacientams.
Pradėti reikia nuo tiesiogiai pacientus liečiančios įsisenėjusios problemos – sveikatos priežiūros specialistų krūvių. Tam tikrą darbą atlikti reikia laiko. Jei jo skiriama mažiau – didėja klaidų tikimybė. Sveikatos priežiūros politiką įgyvendinantiems asmenims, ši paprasta buitinė taisyklė lieka paslaptimi. Lietuva lieka viena iš paskutinių Europos valstybių, kurioje nemanoma, kad specialistų darbo krūviai daro kokią nors įtaką pacientų sveikatai, ir kurioje nėra nustatytų maksimalių leistinų sveikatos priežiūros specialistų darbo krūvių.
Sveikatos priežiūrą kuruojantys politikai naiviai (arba ne) įsivaizduoja, kad gydytojas arba slaugytojas atliks tiek darbo, kiek jam ar jai paskirsi, maža to, šį darbą atliks nepriekaištingai. O jei nutiks nelaimė – visada galimą kaltę suversti specialistui, kuris neskyrė pakankamai laiko vienam iš šimto savo pacientų.
Ką reiškia neriboti slaugytojų-sveikatos priežiūros specialistų darbo krūviai Lietuvoje, galima iliustruoti tokiais pavyzdžiais: rajono ligoninėje, slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje viena slaugytoja dienos metu teikia slaugos paslaugas 25-35 pacientams; nakties metu vienai slaugytojai tenka prižiūrėti ir 60 pacientų, iš kurių 85 proc. – nevaikšto, 95 proc. – negali būti be personalo pagalbos. Tretinio lygio ligoninės chirurgijos skyriuje nakties metu lieka budėti viena slaugytoja, atsakinga už skyriuje gydomus 24 ir daugiau pacientų.
Ką tai reiškia pacientams, paliekama spręsti patiems pacientams.
Sveikatos priežiūros specialistų krūvių ribojimas, be jokių abejonių remiasi į lėšas, skirtas jų darbo apmokėjimui. Kuo daugiau dėmesio ir atitinkamai laiko medikai skirs pacientui, tuo daugiau jų reikės tam pačiam pacientų skaičiui gydyti. Kuo daugiau bus dirbančių medikų, tuo daugiau reikės lėšų jų darbo apmokėjimui.
Manau, kad ši logika puikiai paaiškina sveikatos priežiūros sritį kuruojančių politikų naivumą dėl darbo krūvių ir sveikatos priežiūros kokybės santykio. Tai leidžia suprasti, kodėl sveikatos priežiūros sritį kuruojantys politikai jau per dešimt metų ignoruoja realų pacientų sveikatai ir gyvybei keliamą pavojų dėl neprotingų medikų darbo krūvių. Nors mūsų organizacija bei kitos organizacijos jau per dešimt metų nuolat akcentuoja situacijos pavojingumą. Galima visai pagrįstai spėti, kad šiandien tiesiog reikia kur kas mažiau lėšų atlyginti žalą pacientų sveikatai pagal teismų sprendimus, nei užtikrinti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.
Pereinant prie lėšų sveikatos priežiūrai klausimo, norėčiau pradėti nuo lėšų mažinimo istorijos. Vyriausybė nuo 2009 metų gegužės mėnesio sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimą sumažino 11 procentų, nuo 2010 metų sausio mėnesio – 19 proc., nuo liepos mėnesio padidino 3 procentais, o nuo spalio mėnesio padidino dar 5 procentais.
Nuo 2009 metų pirmojo pusmečio teritorinės ligonių kasos nutraukė paslaugų avansavimą – tai yra prie nurodytų lėšų sumažinimo procentų reikėtų pridėti dar 8 proc. apyvartinių lėšų sumažinimo (1/12). Žvelgdami į šiuos skaičius labai geranoriškai, galime drąsiai teigti, kad vidutinis lėšų sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti mažėjimas sudaro mažiausiai 19 procentų.
Iš valdžios pasisakymų susidaro įspūdis, kad kalčiausi dėl lėšų sumažinimo ir poveikio sveikatos priežiūros kokybei (jau nekalbant apie tokią smulkmeną kaip specialistų darbo apmokėjimas) – sveikatos priežiūros įstaigų vadovai.
Su tokia nuomone būtų galima sutikti tik labai sąlygiškai. Be jokios abejonės, pasitaiko vadovų, kurie patys sukuria tokias situacijas kaip Ukmergėje. Mūsų organizacija, bendradarbiaudama su Valstybine darbo inspekcija, sėkmingai naudoja administracines priemones tokius vadovus drausminti.
Būtina akcentuoti, kad po to, kai Vyriausybė „apkarpė“ sveikatos apsaugos finansavimą, visi sveikatos priežiūros vadovai buvo objektyviai priversti „apkarpyti“ medikų darbo užmokesčius ir perkelti didelę dalį gydymo priemonių įsigijimo pacientams. Vienintelė alternatyva visoms įstaigoms – greitas bankrotas. Tuo įsitikinti pakanka paprastos aritmetikos.
Pavyzdžiui, tipinės poliklinikos sąnaudų struktūra tokia: sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokestis – apie 75 proc., įrangos ir atsargų (pradedant paprasčiausiais vaistais ir chalatais baigiant sudėtinga diagnostine įranga) įsigijimams – apie 7 proc., patalpų išlaikymo sąnaudos – apie 10 proc., administravimui – apie 8 proc. (iš jų tik apie 2 proc. vadovų darbo užmokesčiui, kita – registratūros, kito techninio personalo darbo užmokestis ir pan.)
Konkrečius procentus nulemia masto ekonomijos efektas ir administravimo efektyvumas, bet viena tendencija aiški net paprastos aritmetikos kontekste. Reikia atimti devyniolika procentų, klausimas – iš ko atiminėsime. Darant prielaidą, kad kalčiausi vadovai ir jie iš viso nenusipelno darbo užmokesčio, sutaupysime vos 2 proc., o reikia 19 procentų.
Atsargų ir įrangos įsigijimus būtų galima sumažinti pacientų sąskaita (taip ir yra daroma), bet Vyriausybė šioms išlaidoms 16 proc. padidino PVM tarifą – todėl vietoj taupymo gaunasi atvirkščiai.
Komunalinių paslaugų tiekėjai kažkodėl yra “nepilietiški” ir nesutinka pagal premjero A.Kubiliaus programą mažinti savo įkainius. Kas lieka – ne mažesnė kaip 10 proc. mažinimo našta tenka sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokesčiui.
Išimtimi iš taisyklės ir tik daline gali būti tik didžiausios Lietuvos poliklinikos, kurias galima suskaičiuoti ant pirštų. Kaip sako skaičiai, taip nutiko ir gyvenime – taupymo naštos didžiąją dalį prisiėmė medikai. Palyginti su ES šalimis ir taip elgetiškai atrodantys specialistų darbo užmokesčiai buvo vienu ar kitu būdu sumažinti.
Kaip ir reikėjo tikėtis, sumažintas atlyginimas neturi savybės didinti motyvaciją dirbti. Kartu su nesaugiais ir neprotingais medikų darbo krūviais „pilietiškas“ darbo užmokesčio sumažinimas medikams be jokių abejonių ženkliai sumažino sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir sukėlė papildomą grėsmę pacientų sveikatai bei gyvybei.
Žinodami šiuos skaičius, mes galime suprasti premjero žinias apie „rezervą karpymui“ tik vienu būdu – dar liko medikų ir pacientų kantrybės rezervas. Į tai mes galime reaguoti tik vienu būdu – raginti visus sveikatos priežiūros specialistus – gydytojus ir slaugytojas – rimtai apsvarstyti dvi galimybes – emigraciją arba visuotinį streiką.
Suvokiame, kad tokios priemonės – kraštutinės, bet esame įsitikinę, kad Vyriausybės politika, griaunanti ir taip silpną sveikatos apsaugos sistemą, yra nepalyginamai labiau kraštutinė. Jei Vyriausybė konstruktyviai ir realiai žvelgtų į susiklosčiusią situaciją, derybomis siektų bent dalinai ją gerinti, mūsų organizacija tikrai sėstų prie derybų stalo ir ieškotų kompromisų kuriant geresnę sveikatos apsaugos sistemą.
Kol kas mums Vyriausybė siūlo tik būti „pilietiškais“ ir jokiu būdu nereikalauti jokių konkrečių Vyriausybės įsipareigojimų.
***
D.Margelienė yra Lietuvos slaugos specialistų organizacijos pirmininkė.