Kai penktadienio popietę, jau baigiantis darbo valandoms, į mūsų psichiatrijos konsultacijų centrą žmonos lydimas kreipėsi iš anksto neužsiregistravęs ligonis, pareiškęs, kad bijo šeštadienį ir sekmadienį nenusižudyti, aš pasvarsčiau, kad geriausia išeitis būtų ligonį hospitalizuoti, juolab kad ir jis, ir jo žmona neprieštaravo.
Tačiau kolega iš ligoninės man paaiškino, kad turėčiau žinoti, jog kritinės dvasinės būklės ligonis negali būti gydomos ne namų sąlygomis, be artimųjų ir be savo aplinkos. Tą žinojau ir anksčiau, bet nebuvau susidūrusi su tokia praktika.
Per 20 minučių į mūsų konsultacinį centrą atvyko krizių intervencijos komandos brigada, kuri perėmė iš manęs šį pacientą su visomis mano medicininėmis rekomendacijomis, receptais. Nuvežė vyrą į jo namus, nupirko vaistų, o iki nakties dar du kartus po valandą buvo nuvykę pasikalbėti su juo ir jo žmona.
Savaitgalį lankė ligonį keturis kartus per dieną, ir jau pirmadienio rytą šis klinikinis atvejis krizių komandos atstovo buvo pristatytas mūsų gydytojų komandai ir visam dirbančiam personalui, rezidentams.
JK gydydami ligonį namų sąlygomis gydytojai su reikalingais vaistais atvyksta į jo namus, o apie jo būklę kasdien ligoninėje kalba informuojami gydytojai. Darbas šioje šalyje – komandinis.
Tą penktadienio popietę Ričardą pas mane atlydėjo žmona. Jis kalbėjo, kad bijo likti vienas: „Aš bijau savęs, kad nenusižudyčiau. Bijau, kad taip nepasielgčiau pagautas impulso. Iš juodos nevilties.“
Nepastebėjau jokių kliedesių ar psichozės simptomų, jis neigė klausos haliucinacijas, galėjusias padiktuoti jam tokį elgesį.
Ričardas sakė: „Man viskas aplinkui atrodo juoda. Manyje – irgi juoda. Nuotaika bloga. Ji tokia bloga, kad neturiu jėgų net liūdėti. Mane visą stingdo klaikus, kažkoks visai ne fizinis nuovargis ir siaubinga baimė. Juoda praraja.“ Ričardui kalbėti buvo sunku, jo gleivinė buvo išdžiūvusi.
Vyras buvo išblyškęs, sulysęs, numetęs daugiau nei 10 kilogramų. Jis buvo aukštas, gražus maždaug 60 metų vyras. Ričardo plaukai buvo juodi, kai kur buvo matyti žilų sruogų. Jo žmona Janina verkė ir tvardėsi, kad neverktų dar graudžiau. Ji padėjo savo vyrui kalbėti ir pasakoti skaudžius ir liguistus išgyvenimus.
Janina stengėsi šypsotis, bet vėl pravirkdavo, atsiprašydavo už savo ašaras ir kalbėdavo toliau. Už jį – už Ričardą, savo vyrą. Ji stengėsi padėti jam. Ir man – kad suprasčiau tai, ko Ričardas nepajėgė pasakyti pats. Gal dar kokią smulkmeną man būtų reikšminga žinoti, gal už jos aš galėčiau kaip nors užsikabinti ir kokį stebuklą pasiūlyti.
Moteris, kaip ir jos vyras, buvo numetusi daug svorio. Iš rūpesčio, iš nuovargio. Ji buvo nuvargusi iš baimės – juk privalėjo budėti, sergėti, kad neįvyktų kas nors baisaus. Ji negalvojo apie save, visos jos mintys buvo apie savo vyrą. Janina buvo sunykusi iš meilės.
Žiūrėjau į tuos žmones ir galvojau: „Štai prieš mane sėdi gyva meilės istorija, juos tikrai tik mirtis išskirs.“ Ričardas ir Janina kartu gyveno jau ketvirtas dešimtmetis, gražiai, mylėdami vienas kitą, buvo laimingi kartu. Sūnus ir dukra jau užauginti ir išleisti į gyvenimą. Šią porą dažnai aplankydavo keturi anūkai. Namus užpildydavo vaikų klegesys ir džiaugsmas.
Tas džiaugsmas, užpildydamas namus, nebevirpino Ričardui širdies, tai jį vargino. Jis ėmė vengti tų laimingų akimirkų, kad nepasirodytų emociškai šaltas, tolimas ar piktas, kad neįskaudintų. Jis labai mylėjo visus savo anūkus, žmoną ir vaikus.
Jis man sakė: „Mano vaikaičiai ir mano šeima yra labai brangūs man. Aš bijau sutepti jiems gyvenimą. Bijau juos nuskriausti. Aš bijau nusižudyti. Bijau, kad taip nepadaryčiau beprotybės pastūmėtas. Jei yra nors menka galimybė, prašau man padėti. Matote, kokia nuostabi mano žmona, ir kaip ji kenčia, aš negaliu jos išduoti savo juoda beprotybe. Padėkite man.“
Ričardas buvo išbandęs visus esamus antidepresantus. Jį pas mane atsiuntė šeimos gydytojas, kuris planavo Ričardui skirti kitus vaistus. Tačiau jau buvo išmėginta viskas. „Dar yra elektrošokas, – sakė man Ričardas. – Aš noriu pamėginti.“ Ričardas žiūrėjo man į akis, skirtingai nuo daugumos depresija sergančių ligonių. Jo akyse žiojėjo bedugnė. Kartu ir klausimas man. Prašymas.
Ričardas sirgo depresija. Jis tai žinojo, gydėsi. Sirgo jau keleri metai. Jis nemiegojo, nevalgė, buvo apimtas nerimo, nyko akyse. Jokių kūniškų ligų kitų sričių specialistai jam nenustatė, nes visi fiziniai rodikliai buvo normalūs. Visi jam aiškino, kad nieko neranda, kad jis yra sveikas. Ričardą prislėgė gyvenimas, ir jis galvojo apie mirtį – kaip išsigelbėjimą, bet mirties bijojo ir iš paskutiniųjų kovojo.
Pacientas pats gali skųstis depresija. Tačiau britų mokslininkai yra nustatę kad tik 20 proc. sveikatos centro lankytojų įvardija savo būseną. Psichikos ligos yra stigmatizuotos, todėl retas žmogus išdrįstų pasiskųsti, kad jam sunku ryte atsikelti ir eiti į darbą, arba kad jis nubunda 3–4 kartus per naktį ar išvis negali miegoti, o kitą dieną negali sukoncentruoti minčių ir nieko nenori matyti. Viskas erzina, nervina ir yra nebeįdomu.
Depresija – klastinga liga. Šiuo metu Pasaulinės sveikatos organizacija išvardintų labiausiai žmogų invalidizuojančių ligų sąraše depresija yra ketvirtoje vietoje, tačiau prognozuojama, kad iki 2020 metų depresija užims antrąją vietą.
Šiuolaikiniai medicinos mokslo pasiekimai skelbia, kad yra daug būdų, kaip padėti depresija sergančiam žmogui, tačiau tik depresija sirgę ar sergantys žmonės žino, kokia tai baisi liga ir kokias didžiules dvasines kančias ji sukelia. Didžiausias paradoksas yra tai, kad, skirtingai nuo daugumos kitų invalidizuojančių ligų, depresija susirgę žmonės dažniausiai tęsia savo įprastą gyvenimą, atlieka kasdienines pareigas, o šalia esantys net patys artimiausi žmonės net nieko neįtaria ir nemato.
Depresija beveik nepasižymi fiziniais simptomais, todėl pas kitų sričių specialistus pasitikrinusiems ligoniams pasakoma, kad jie yra sveiki. Ši klastinga liga suformuoja mąstymo stereotipą, ligoniai toliau gyvena šalia mūsų, sukandę dantis daro, ką reikia, net šypsosi. Jie nesiekia pagalbos, jos neieško, nes kaip ir nėra kuo pasiskųsti. Kol dvasinė kančia žmogaus neįveikia, o gyvenimas netampa našta.
Vakarų šalių psichiatrijos vadovėliuose depresija apibrėžiama, kaip pablogėjusio funkcionavimo periodas, susijęs su depresine nuotaika ir su tuo susijusiais simptomais: miego, apetito, psichomotorinio aktyvumo pakitimu, pablogėjusia dėmesio koncentracija, nesugebėjimu jausti pasitenkinimo, nuovargiu, beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmu bei suicidinėmis mintimis. Ligonis mato mirtį kaip išeitį.
Ruduo ir artėjanti žiema – depresijos sezonas. Reikėtų atkreipti dėmesį į fizinius simptomus: energijos stoką, mieguistumą, sunkumą, sunkiai nusakomo skausmo jausmą. Taip pat – nuotaiką. Ligoniui gali atrodyti, kad visko jam per daug, viskas nusibodo, kažkas dirgina, erzina, ima pyktis, apima panika, kamuoja nuolatinė įtampa ir nesugebėjimas atsipalaiduoti.
Toks žmogus vengia bendrauti, nevalgo, nejaučia alkio. Jam krenta svoris. Gali pradėti impulsyviai ką nors tikrinti, pavyzdžiui, ar išjungta šviesa. Neretai jam nieko nebesinori daryti, nėra motyvacijos, iniciatyvos.
Gali imti kliedėti, ypač apie kaltę, laukti, kad ateis atpildo valanda, bausmė. Žmogus iš savo gyvenimo prisimena tik blogus dalykus arba jų ieško, mėgina susieti su savo dabartine būsena. Jaučiasi esąs niekam nereikalingas ir pan.
Liguistai galvoja, kad kas nors blogo nutiks jam ar artimiesiems, nemato prasmės gyventi, jokios perspektyvos, jokios prošvaistės, jokios išeities. Nesugeba savo minčių nuvyti.
Nori mirti, ieško būdų, kaip sau sukelti fizinį skausmą, ruošia planą, kokiu būdu nusižudyti. Išgyvena dėl įvairių kūno funkcijų, jautriai reaguoja į kiekvieno organo veiklą. Jaučiasi niekam nereikalingas, be vilties, be savigarbos. Nebepasitiki savimi.
Tokiam žmogui būdingas bloga atmintis, nekoncentruojamas dėmesys, sunkiai įsisavinama nauja informacija.
Aplinka nedomina, nebeįdomūs ankstesni pomėgiai, nebėra aistros. Nebesvajojama. Nėra poreikio mylėtis, geismas užgesęs, lytinių santykių vengiama.
Tai tik dalis tų baisių išgyvenimų, kuriuos tenka iškentėti depresija sergančiam žmogui.
Gydyti tokį ligonį reikia vaistais, o jų pasirinkimas šiandien platus. Vis dėlto vien medikamentinis gydymas yra neefektyvus. Naujausios mokslo studijos siūlo vaistus derinti su psichoterapija, intensyvia reabilitacija, socialinėmis priemonėmis.
Efektyvi yra ir dvasinė terapija, dabar atliekama profesionalų, edukacinė terapija ligoniui, jo artimiesiems. JK gydytojui sakoma, kad jo terapija nebus efektyvi, jeigu nebus dinamikos vertinimo.
Šiuo metu visame pasaulyje sunki ekonominė padėtis, nuolat rodomi politiniai debatai, provokuojantys nesaugumo ir nežinios jausmus, nepatenkinami tarpasmeniniai santykiai ar jų nevisavertiškumas, netvarka juose, žmogiškos šilumos stygius – visa tai yra signalai, kad sveikata, o ypač psichikos sveikata gali būti lengvai prarandama. O ji itin sunkiai atstatoma, todėl yra rizika sveikatą ir protą prarasti negrįžtamai.