Gydyti ne ligą, o žmogų

R.Greičius holistine medicina susidomėjo dar studijuodamas, ypač akupunktūra, elektropunktūra ir prideginimais – terminiu taškų veikimu, homeopatija. Studento domėjimąsi netradiciniais gydymo metodais skatino suvokimas, jog daugelio ligų neįmanoma išgydyti tais pačiais vaistais.

„Pacientai buvo gydomi priešuždegiminiais vaistais (tiesa, tais laikais jie vadinosi kitaip), dažniausiai reopirino grupės preparatais, kurie dabar pripažinti toksiškais ir nebenaudojami. O anksčiau jais buvo malšinami visi skausmai, gydomi sąnarių, stuburo ir nervų šaknelių uždegimai. Man kilo mintis pabandyti dirbti kitaip“, – sako gydytojas.

Pasak jo, Lietuvoje tuomet nebuvo daug užsiimančiųjų akupunktūra, o ir tie patys dirbo pusiau legaliai, tačiau Sovietų Sąjungos miestuose Gorkyje (dab. Žemutinis Naugardas), Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) ir Maskvojegydymas akupunktūra buvo pasiekęs labai aukštą lygį. Dar daugiau, taip gydėsi vyriausybės nariai, o centrinėse karo ir KGB ligoninėse buvo plačiai taikomi akupunktūros, elektropunktūros, homeopatijos metodai.

R.Greičius prisimena, kad Sovietų Sąjungos periferijose, tokiose kaip Lietuva, į holistinę mediciną buvo žiūrima neigiamai ir niekas nepritarė tobulinimuisi šioje srityje. Tiesa, iš tuomečio konteksto labai išsiskyrė Latvijos miestai Ryga ir Jūrmala.

Pašnekovas įsitikinęs, jog kalbant apie mediciną neįmanoma išvengti dvilypumo: Vakaruose holistinė medicina vadinama netradicine, o Rytų pasaulyje ji turi gilias šaknis, ir Vakaruose taikomi gydymo būdai jame laikomi netradiciniais.

R.Greičius prisimena, kaip pradėjus dirbti Kauno 2-oje klinikinėje ligoninėje skyriaus vedėja jam leido taikyti holistinės medicinos metodus beviltiškiems ligoniams – „eksperimentuoti“, dėl to jam ir vedėjai tekę patirti vieno profesoriaus persekiojimą. Tačiau laikai pasikeitė ir dabar anksčiau buvę skeptiški profesoriai, pavyzdžiui, chirurgas Jurgis Brėdikis, suvokęs akupunktūros reikšmę terapijai, dėjo visas pastangas ir nenuilsdamas varstė ministerijos duris, kol pasiekė savo – akupunktūros paskaitos skaitomos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos studentams. „Man džiugu, kad šis metodas pagaliau pripažintas“, – šypsodamasis sako pašnekovas.

Pasak R. Greičiaus, holistinėje medicinoje žmogaus kūnas suvokiamas kaip darniai veikiančių organų vieninga sistema. Ją paveikti galima menku įsikišimu: akupunktūrinių taškų dūrimu, badymu, šildymu ar švitinimu. Stiprūs stimulai ligos atveju blokuoja gijimą ir veikiamą organą, o silpni stimulai veikia teigiamai, jį aktyvina.

„Pavyzdys – vaikas, prasikaltęs mokykloje. Yra du poveikio būdai. Galima jam rykštele užduoti. Vaikas tai ilgai atsimins ir rykštelės poveikis bus teigiamas. Arba galima jam suduoti kuolu per galvą, tada problema lyg ir išnyks, bet ir vaiko nebeturėsite“, – paaiškina holistinės ir tradicinės medicinų skirtumą R.Greičius.

Pasak jo, holistinės medicinos požiūris į žmogų kaip į vientisą sistemą yra teisingas, o tradicinės medicinos susiskirstymas į siauras sritis ir žiūrėjimas tik savo daržo – klaidingas. „Organizmas reaguoja į bet kokį stimulą, į žalingą, kenksmingą faktorių, kurio chirurginiu būdu išnaikinti neįmanoma. Pavyzdžiui, pašalinus anginą, gali pasireikšti sąnarių uždegimas“, – R.Greičius įsitikinęs, kad reikia šalinti ne ligos pasekmes, o priežastis.

Kalbėdamas apie chirurgiją ir medikamentus, R.Greičius nėra kategoriškas: „Jokiu būdu holistine medicina negalima pakeisti skubiosios pagalbos, kai reikia chirurgo įsikišimo arba antibiotikų įsiliepsnojus infekcijai, sepsiui.“

Pasak jo, kai reikia chirurginės operacijos ar esant pūlinei infekcijai, medikai turi veikti skubiai. Tokiais atvejais negalima delsti ir rizikuojant paciento gyvybe bandyti jį gydyti „minkštesnėmis“ priemonėmis, atmetant skubiąją pagalbą.

Tačiau R. Greičius pripažįsta, kad holistinės medicinos požiūris į chirurgiją ir kai kurias sveikatos problemas skiriasi nuo vakarietiškojo: „Pavyzdžiui, kojų venų chirurginis pašalinimas neišsprendžia problemos, nes jų išsiplėtimas kojose yra organizmo apsauga ir savireguliacijos mechanizmo išraiška, kad jos neišsiplėstų pavojingesnėje vietoje. Jeigu jos plečiasi kojose, tai dar nereiškia, kad tai blogai.

Blužnies padidėjimas esant kraujo ligai taip pat nerodo, kad būtina taikyti kardinalias priemones, nebūtinai reikia švitinti ar skirti chemoterapiją, tai taip pat gali būti tiesiog tam tikra kompensacinė organizmo prisitaikymo reakcija.“

Pasak jo, chirurgai pastaruoju metu jau svarsto, ar verta nurėžti hemorojaus venas, nes kraujavimas gali prasidėti kitoje vietoje, kur jis bus daug pavojingesnis ir galimai kels grėsmę paciento gyvybei...

R. Greičius jau 12 metų dirba su profesionaliais sportininkais, yra oficialus Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas, tad apie papildus turi tvirtą nuomonę. „Teko dalyvauti kongrese, kur pasisakė specialistai iš Kelno antidopingo laboratorijos, tyrę daugelį sportinių papildų, pagamintų tiek JAV, tiek Europoje. Pasirodo, dažniausiai (70 proc.) juose nėra tų medžiagų, kurios nurodytos etiketėse, arba yra tų, kurios ant papildų pakuočių neminimos, o tai dar pavojingiau.“

Pasak jo, papildus gaminančios kompanijos turi turėti daug žaliavų, tačiau įvertinus nuotraukas ir jų pateikiamą medžiagą matyti, kad jos neturi galimybių nei gaminti tiek žaliavų, nei jų laikyti, tad tokioms kompanijoms lieka vienintelė išeitis – jas atsivežti iš kitų šalių.

„Toks importas Amerikoje vienai garsiai kompanijai baigėsi visišku krachu: buvo įvežtas triptofanas (sudėtinė aminorūgščių preparato dalis) iš Japonijos. 22 žmonės, naudoję tuos papildus, mirė. Pasirodo, ten buvo veterinarinė medžiaga, preparate esanti jos dozė buvo pritaikyta 500 kg sveriančiam jaučiui, o ne žmogui“, – R. Greičius sako, jog dažnai kompanijos piktnaudžiauja girdamosis neva jų preparatai pagaminti iš elitinių medžiagų.

Anot jo, dėmesio verti nebent papildai, pagaminti Europoje, nes jie saugesni. Sportininkams jis dažniausiai siūlo vartoti „Musashi“ (Australija), „Twinlab“ (JAV), „MuscleTech“ (JAV) kompanijų gaminamus papildus, taip pat vokiečių „Multipower/Weider“, nes apie juos teigiamai atsiliepia laboratorijos.

R.Greičiaus teigimu, sportininkai negalėtų išsiversti be dviejų rūšių papildų, reikalingesnių už aminorūgštis ir baltymus – energetikų – angliavandeninių papildų, kurių sudėtyje yra dekstrinų (tai įvairūs grūdiniai batonėliai, išlaikantys cukraus kreivę pakilusią ilgesnį laiką. Juos reikia valgyti valandą prieš treniruotę ir valandą po) ir sportinių skysčio papildų, kurie turi tokį pat osmotinį slėgį kaip kraujas, todėl yra gerai pasisavinami.

Bet kokiu atveju R. Greičius pabrėžia, kad savivaliauti ir piktnaudžiauti papildais nevalia: „Maisto papildai reikalingi tada, kai treniruojamasi intensyviais krūviais. Mėgėjiškai žaidžiant stalo tenisą ar lankantis sporto salėje du kartus per savaitę, tokių papildų tikrai nereikėtų vartoti.“

R. Greičius teigia bent kartą per savaitę atliekantis specialias procedūras norintiesiems mesti rūkyti. Anot jo, kad žmogus pamirštų šį žalingą įprotį, tereikia trijų seansų kas antrą dieną, kurių efektyvumas stulbinantis – rūkyti meta beveik 75 proc. pacientų.

„Visa esmė ausyse. Žmonėms vadovauja dešinė arba kairė ausis. Dešiniarankiams 85 proc. – dešinė, kairiarankiams – 85 proc. kairė, o kitiems 15 proc. priešinga ausis, nei įprastinė ranka. Tuo remdamasis vadovaujančiąją ausį stimuliuoju specialiu elektrostimuliatoriumi arba mikroadatomis. Po pirmos procedūros leidžiama surūkyti keletą cigarečių, o po trečios rūkymas tampa praeitimi“, – darbo metodus atskleidžia R. Greičius, pabrėždamas, jog labai svarbu laikytis mitybos reikalavimų prieš metimą rūkyti ir po jo.

Pasak gydytojo, labai svarbu nuolat rūpintis savimi: laikytis sveikos mitybos principų, mankštintis, grūdintis, nes, kai savęs nemylime, ir medicina bejėgė mums padėti.