Tokia aplinkinių reakcija ją paskatino įkurti svetainę AnonymousUs.org, kurioje kaupiami anoniminiai po dirbtinio apvaisinimo gimusių žmonių, jų šeimų, donorų ir gydytojų pasakojimai. „Siekiame, kad tai būtų psichologinės pagalbos priemonė, ir kartu aš noriu išsiaiškinti dėsningumus. Jaučiuosi esanti detalė didelėje mozaikoje, tad noriu pamatyti kitų žmonių daleles ir išvysti visą paveikslą“, - sako ji.
Alanos tinklalapis – tai tik vienas taškas iš internete vis augančio tinklo, vienijančio suaugusius anoniminių spermos ar kiaušinėlių donorų vaikus. Priešingai nei paaugliai iš neseniai pasirodžiusio filmo „Vaikams viskas gerai“, dauguma šių žmonių neturi prieigos prie informacijos, kas yra jiems gyvybę dovanoję donorai. Nemažai jų nori likti anonimais, o įrašai apie donorystę po kurio laiko sunaikinami.
Vis dėlto tokia tvarka kai kuriems atrodo nepriimtina – pavyzdžiui, Alanai S., taip pat Lindsay Greenawalt, įkūrusiai tinklaraštį „Kriovaiko išpažintys“, arba žurnalistei iš Toronto Oliviai Pratten, kuri nekantriai laukia Kanados teismo sprendimo, nulemsiančio, ar donorų įrašai taps prieinami jų „vaikams“. Šios moterys tvirtina, kad jų genetika, biologiniai tėvai yra svarbi jų tapatybės dalis ir todėl jos turi teisę sužinoti savo kilmę. „Kaskart pažvelgusi į veidrodį matau savo tėvą“, - sako Alana S.
28 metų Olivia Pratten, beviltiškai bandžiusi išsiaiškinti, kas yra jos biologinis tėvas, galų gale kreipėsi į teismą. „Prieš penkerius metus vyravo toks požiūris - jūs esate marginalinė grupė su psichologinėmis problemomis“, - sako ji. O dabar į jų reikalavimus jau įsiklausoma.
O.Pratten pateikė ieškinį Britų Kolumbijos (Kanada) Aukščiausiajam teismui, kad įpareigotų vaisingumo klinikas išsaugoti ir atskleisti įrašus apie donorus (nors ji įtaria, kad jos pačios byla jau seniai sunaikinta). Jos manymu, tai visiškai praktiškas ir aiškus reikalavimas: „Mes norime tų pačių teisių, kurias turi įvaikinti vaikai.“ (Britų Kolumbijoje galioja vieni liberaliausių įvaikinimo įstatymų visoje Kanadoje – bet kuris įvaikintas vaikas, sulaukęs 18 metų, gali susipažinti su savo gimimo dokumentais).
Tokias teises iš donoro spermos ar kiaušinėlio gimę žmonės turi aštuoniuose iš 50 JAV valstijų. Didžioji Britanija, Švedija, Norvegija, Vokietija, Italija, Naujoji Zelandija ir Australija priėmė įstatymus, kurių tikslas – didesnis spermos ir kiaušinėlių donorystės skaidrumas.
Šiose šalyse draudžiama pardavinėti žmogaus reprodukcijos priemones, dirbtiniu apvaisinimu užsiimančios klinikos turi gauti valstybės licenciją, donorai registruojami centrinėje agentūroje ir negali likti anonimais. Aktyvistai JAV siekia, kad tokia pati sistema būtų įvesta ir jų šalyje. Nepaisant vis garsiau girdimų donorų vaikų balsų, jie dar nesusivienijo į vieną galingą organizaciją.
26 metų Lindsay Greenawalt savo tinklaraštį „Kriovaiko išpažintys“ (paantraštė - Kas nutinka, kai maži dirbtinai sukurto džiaugsmo gumulėliai ima kalbėti už save? Maištas!) sukūrė siekdama kaip nors išreikšti savo pyktį ir surasti savo tėvą.
Kitų žmonių tapatybę natūraliai formuoja jų šeimos, o L.Greenwalt gyvenimą nulėmė biologinio tėvo paieškos. Ji taip įgudo naudotis paieškos funkcijomis ir perprato DNR kodavimo dinamiką, jog dabar siekia karjeros medicinos bibliotekų valdymo srityje. Ji teikia paramą ir kitiems panašaus likimo žmonėms: „Priėjau tokį tašką, kai stengiuosi ne tiek padėti sau, kiek kažką duoti kitiems, rengti kampaniją, suteikti pagalbą.“
24 metų Alana S. domisi emociniais su dirbtiniu apvaisinimu susijusių žmonių – vaikų, donorų, augintojų, surogatų, gydytojų – išgyvenimais, kuriais šie gali anonimiškai pasidalinti jos kuruojamame tinklalapyje.
„Norėjau atsakyti į daugybę asmeninių klausimų ir papasakoti savo istoriją, bet nenorėjau pažeminti savo mamos ar bet kurios kitos šeimos“, - ji pasakoja apie tinklalapio idėją. Vaikai „iš mėgintuvėlių“ dažnai pasakoja, kad jaučiasi, arba yra kitų laikomi „gamtos iškrypimu“. „Man labai padėjo įsiliejimas į šią bendruomenę, - sako L.Greenawalt. - Dar nebuvau sutikusi kito iš donoro spermos atsiradusio žmogaus.“
Kadangi siekis surasti savo biologinius tėvus kartais kertasi su meile savo socialinei šeimai, dauguma dirbtinio apvaisinimo būdu gimusių vaikų bijo atvirai kalbėti apie save, sako L.Greenawalt. Prieštaringi jausmai kamuoja ir ją pačią: „Kai bendrauju su žiniasklaida, mano galvoje visada kirba mintis - neleptelėk ko nors, dėl ko tavęs išsižadėtų! Mes visi jaučiame, kad negalime būti visiškai atviri.“
Kita kliūtis siekiant suteikti balsą donorų vaikams – įsitikinimas, kad savo biologinių šaknų ieškantys žmonės yra nedėkingieji, nevertinantys šeimų, kurias turi.
Net ne visi čia mato problemą – daugelis mano, kad šeimai užtenka vien meilės, ir net nenori įžvelgti veidmainystės nevaisingų porų siekyje susilaukti biologinės atžalos, tačiau neleisti tai atžalai pažinti savo genetines šaknis. Šios srities aktyvistai pabrėžia, kad jų tikslas nėra įskaudinti juos auginusias šeimas. O.Pratten sako: „Aš esu laiminga. Aš esu mylima. Mano tėtis yra mano tėtis. Mano tėvai mane remia. Jie mane lydėjo teisme kiekvieną dieną. Aš vis vien noriu žinoti.“
Psichologinių dirbtinio apvaisinimo būdu gimusių žmonių tyrimų atlikta labai nedaug. 2010-aisiais atliktoje studijoje provokatyviu pavadinimu „Mano tėvelis vardu Donoras“ Amerikos vertybių instituto Santuokos ir šeimų centro direktorė Elizabeth Marquardt apklausė 485 suaugusius donorų vaikus, 562 įvaikintus žmones ir 563 biologinėse šeimose augusius jaunuolius. E.Marquardt ir studijos bendraautoriai Norvalas Glennas bei Karen Klark nustatė, kad donorų vaikai dažniau būna prislėgti ir neramūs, jiems didesnė rizika įklimpti į svaigalus ar chuliganizmą.
E.Marquardt sulaukė nemažai kritikos – ne tik todėl, kad jos studija nebuvo recenzuota, bet ir todėl, kad ji atvirai nusiteikusi prieš tos pačios lyties asmenų santuokas. Ir čia slypi dar viena po dirbtinio apvaisinimo gimusių vaikų klausimo komplikacija – JAV su šeima susijusiais įstatymais beveik visada bando pasinaudoti konservatyviosios ar religinės grupės.
„Tai nėra tos pačios lyties asmenų santuokos klausimas ir mane siutina, kai bandoma jį tokiu padaryti“, - sako Alana S. L.Greenawalt, kuri nepritaria jokiai religijai, sako, kad tai – ne religinis, o etinis klausimas. - Man priimtinesnis įsivaikinimo kontekstas, nes tai tinka visiems.“
Įvaikinimo teisių aktyvistė Zara Phillips taip apibendrina: „Homoseksualų pora ar ne – vaikui vis vien rūpės jo kilmė. Bandymai tai neigti nė kiek nepadeda.“
Kaip tik Kalifornijos spermos bankas, kurio paslaugomis naudojasi nemažai lesbiečių porų ir vienišų motinų, yra vienas ryškiausių donorystės skaidrumo agitatorių JAV.
„Kalifornijos spermos bankas visada pabrėžė šeimų kūrimą, o ne vien pastojimą“, - sako įstaigos tyrimų direktorė ir Kalifornijos universiteto profesoriaus adjutantė Joanna Scheib. Ji tyrinėjo šeimų santykius ir nustatė, kad šeimos dinamika daro ypač didelę įtaką vaikų gerovei – ypač augančių vienalyčių porų šeimose.
Neseniai žurnale „Pediatrics“ išspausdintoje studijoje Nanette Gartrell priėjo prie panašios išvados. Spermos bankas, kuris išsivystė iš moterų sveikatos kooperatyvo, vis dar yra pelno nesiekianti įstaiga ir pirmoji šalyje pasiūlė „Tapatybės paviešinimo“ programą, pagal kurią donorų vaikai, sulaukę 18 metų, gali gauti informacijos apie savo biologinius tėvus.
Kad ir kokiai politinei, religinei ar net akademinei pakraipai šių tyrimų vykdytojai priklausytų, visi sutinka dėl vieno dalyko: dauguma dirbtinio apvaisinimo būdu gimusių vaikų paaugę nori sužinoti savo biologines šaknis. „Jie siekia informacijos, kurią mes turime nuo gimimo, kurią priimame kaip savaime suprantamą ir kuri padeda mums atsakyti į klausimus, kylančius normalaus psichologinio tapatybės formavimo proceso metu – kas mes tokie“, – sako J.Scheib.
Turbūt didžiausia kliūtis yra faktas, kad „kolektyvinė visuomenės simpatija atitenka nevaisingoms poroms, - sako L.Greenawalt. - Nesvarbu, ką mes sakome, jie visada žiūrės pro nevaisingumo akinius ir mus laikys tiesiog nedėkingais vaikais.“
Ilgai ignoruotus su dirbtiniu apvaisinimu susijusius klausimus imta nagrinėti ir kultūriniuose kontekstuose. Daugelis donorų vaikų bendruomenės narių teigiamai sutiko „Oskarui“ nominuotą juostą „Vaikams viskas gerai“, girdami filmą už tikroviškus personažus.
Vis dėlto jie apgailestauja, kad istorija, pasakojanti apie lesbiečių šeimą ir į jų gyvenimą netikėtai įsibraunantį biologinį vaikų tėvą, pamiršta vaikų perspektyvą. „Filmas palieka įspūdį, kad donoras nebus jų gyvenimo dalis ir kad jiems bus „viskas gerai“. Dirbtinis apvaisinimas visam gyvenimui palieka psichologinį įspaudą, kuris dar nėra gerai perprastas“, - sako 65 metų Billas Cordray, kuris yra vienas iš pirmųjų donorų vaikų teisių gynėjų.
Kol bažnyčiose, teismuose, laboratorijose ir interneto platybėse verda įtempti teoriniai mūšiai, prekybos lytinėmis ląstelėmis praktika nuolat auga. Elitinių universitetų miesteliuose moterims agresyviai siūloma parduoti savo kiaušialąstes, o spermos donorų kataloguose galima rasti įvairių įžymybių antrininkų. Griežtesni įstatymai kai kuriose šalyse paskatino „reprodukcinį turizmą“, kitose Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugija netgi paprašė standartizuoti reprodukcijos įstatymus.
Pasak statistikos, šiuo metu daugiau nei procentas JAV gimstančių kūdikių yra pradėti dirbtiniu būdu (Australijoje – per 3 proc.). Bet nėra žinoma, kiek iš jų yra anoniminių kiaušinėlių ar spermos donorų biologinės atžalos.