Prašymas, kuriame prašoma daugiau nebemaitinti nelaimėlės, buvo pateiktas žurnalisto Pinki Virani, kuris neseniai išleido knygą, pasakojančią tragišką slaugytojos gyvenimo istoriją.
Aukščiausiasis teismas nutarė, kad moteris privalo gyventi toliau, ir eutanazijos prašymą atmetė.
Nepaisant to, jog konkrečiu A.Shanbaug atveju nutarta eutanazijos nevykdyti, teismo posėdžio metu pirmą kartą Indijos istorijoje nutarta, jog vadinamoji pasyvioji eutanazija, kai pacientui nutraukiamas maitinimas, teoriškai leistina kai kuriais itin sudėtingais atvejais, todėl neatmetama galimybė, jog ateityje analogiškas prašymas galėtų būti patenkintas.
Prašydamas eutanazijos A.Shanbaug, žurnalistas P.Virani teigė, jog moteris jau daugiau nei trisdešimt penkerius metus ne gyvena, o vegetuoja, ir kad tai bet kuriuo atveju atima iš jos bet kokius gyvybės teikiamus privalumus. Teoriškai ji tebėra gyva, praktiškai – jau seniai mirusi, tvirtino P.Virani.
Žurnalistas taip pat prašė atkreipti dėmesį į tai, kad nelaiminga moteris net neturi jokių artimų žmonių, kuriems ji rūpėtų. A.Shanbaug tėvai mirė prieš daugelį metų. A.Shaunbag maitinama du kartus per dieną Mumbajaus ligoninėje.
Savo knygoje P.Virani rašo, jog nelaimingą moterį jos būklė nuo gyvųjų visuomenės skiria jau neįsivaizduojamai ilgą laiką. Arunos dantys pūva, sukeldami jai nežmoniškus skausmus. Moteris nepajėgia kramtyti maisto, tad gauna jį jau sutrintą. Skysčiai blokuoja Arunos gerklę, ir sukelia dusimą, tad jų vartojimas taip pat kelia didelių problemų.
Ligoninės, kurioje Aruna prižiūrima jau daugiau nei trisdešimt penkerius metus, darbuotojai sako, jog moteris maistą priima normaliai, maitinama atsako keičiamomis veido išraiškomis, kartais išleidžia garsų.
Leidinio „Hindustan Times“ duomenimis, teismo posėdžio metu sulaukta vieno iš medicinos įstaigos, kurioje prižiūrima A.Shanbaug, darbuotojų skambučio, kurio metu pastarasis emocionaliai pareiškė ligoninę esant pasirengus ir toliau rūpintis neįgaliąja, tad priimti sprendimą jai atlikti eutanaziją visiškai nėra reikalo.
Darbuotojas teigė, jog per beveik keturias dešimtis metus ant nelaimėlės kūno nebuvo atsiradusi nė viena žaizda, nes ligoninės personalas ja itin atidžiai rūpinasi, maža to, teigė, tiek personalas, tiek pacientė esantys nepaprastai prisirišę vienas prie kito.
Ligoninės darbuotojas, pasmerkęs moterį dešimtims metų kančių, buvo nuteistas septyneriems metams kalėjimo už pasikėsinimą apiplėšti ir nužudyti.