Šis priešas nematomas. Jis ateina per orą, įsiskverbia pro mažiausius nesandarių langų ir durų plyšelius. Orą įkvepiantis žmogus negali atskirti, koks tai oras – radioaktyvus ar ne. Įkvėpus, pavojingos dalelės pasklinda po organizmą. Organizmą jos gali pasiekti net per odą. Tada jos patenka į audinius ir išskleidžia savo naikinančias galias.
Praėjus 20 metų po Černobylio avarijos, didžiausią poveikį patyrusiuose regionuose sergamumas vėžiu padidėjo iki 40 procentų.
Tačiau vėžį sukelia ne pačios radioaktyviosios dalelės. Už tai atsakingas jų skleidžiamas vadinamasis jonizuojantis spinduliavimas. Prie beta minus spindulių priklauso ir radionuklidas jodas (131). Tai reiškia, kad iš nuklido į aplinką nuolat išskiriami elektronai. Visos biologinės molekulės, netgi organizme esantis vanduo, pristabdo šitą spinduliavimą. Bet spinduliavimo metu išlaisvinama energija, turinti jonizuojantį poveikį – ji sunaikina molekulių atomines geldeles ir taip išmuša elektronus. Teigiamą krūvį turintys molekulių likučiai pasilieka. Juos ekspertai vadina radikalais.
Pavieniai radikalai didelės žalos nepadaro, bet kuo didesnis jonizuojantis spinduliavimas, tuo daugiau radikalų atsiranda. Tuomet ir patį organizmą ištinka savotiška „atominė katastrofa“ - prasideda pavojinga atominė grandininė reakcija, kuomet skirtingus krūvius turinčios dalelės reaguoja viena su kita ir vėl sudaro stabilius junginius, kurie ląstelėse neatlieka jokios funkcijos.
Tokiu būdu jonizuojantis spinduliavimas gali padaryti nefunkcionaliais svarbius fermentus ar sunaikinti ištisus ląstelių struktūrinius elementus. Jeigu žala būna didelė, ląstelė žūva. Bet jonizuojantiems spinduliams neatsparus ir genomas. Jeigu iš DNR molekulių išmušami elektronai, gali pakisti paveldima informacija, kuri per vėlesnį ląstelės dalijimąsi perduodama dukterinėms ląstelėms. Kuo stipriau pakenkiama DNR, tuo didesnė rizika susirgti vėžiu.
Organizmas pajėgus įveikti daugelį pakenkimų. Žmonės kiekvieną dieną patiria natūralų radioaktyvų spinduliavimą iš dirvožemio ir atmosferos. Bet žmogaus organizmas turi išvystytą gynybos mechanizmą, padedantį apsisaugoti nuo radioaktyvių spindulių poveikio. Jis gali pataisyti DNR padarytą žalą ir atstatyti pažeistas ląstelių struktūras.
Bet tokios katastrofos, kaip Černobylio, atveju šios natūralios apsauginės funkcijos tampa bejėgės. Stipriausią poveikį patyrė žmonės, likvidavę Černobylio AE – šimtai tūkstančių žmonių, kuriems teko atlikti tvarkymo darbus po reaktoriaus sprogimo. Manoma, kad vien tik Rusijoje 25 tūkst. iš jų jau mirė. Tarptautinės atominės energijos agentūros duomenimis, 56 žmonės mirė iš karto. Dauguma jų – dėl spindulinės ligos, kuri ūmiai pasireiškia patyrus aukštą radioaktyvaus spinduliavimo poveikį.
Spindulinė liga gali atsirasti dėl trumpalaikio 0,25 sivertų (Sv, tarptautinės vienetų sistemos jonizuojančiojo spinduliavimo ekvivalentinės dozės vienetas) poveikio. Tai yra 250 milisivertų. Palyginimui, Radiacinės saugos federalinio biuro duomenimis, vidutinis aplinkos užterštumas radioaktyviais spinduliais šiuo metu siekia apie 2,1 milisiverto per metus. Trumpalaikis 4 sivertų poveikis laikomas mirtinu.
Spindulinė liga turi daug pavidalų. Jos sunkumas priklauso nuo to, kokį audinį ir kaip stipriai paveikė spinduliavimas. Pirmieji simptomai yra galvos skausmai, šleikštulys ir vėmimas. Jie atsiranda praėjus keletui valandų po to, kai organizmas patyrė spinduliavimo poveikį. Po to šie požymiai laikinai išnyksta, o po keleto dienų atsiranda ir keletą savaičių laikosi apetito stoka, nuovargis ir silpnumas. Žmonės su tokiais nesunkiais spindulinės ligos požymiais, kaip taisyklė, atsigauna. Bet dažnai visam gyvenimui lieka nusilpusi imuninė sistema, paveikti radiacijos žmonės dažniau serga infekcinėmis ligomis.
Kol kas nėra aišku, kiek stipriai spinduliavimas paveikė žmones, esančius netoli Fukušimos reaktoriaus. Netoliese gyvenantiems žmonėms belieka tikėtis, kad vyriausybė įspėjimus paskelbė laiku, ir kad jie spės apsisaugoti savo namuose nuo spinduliavimo.
Oficialių pranešimų apie sunkius spindulinės ligos atvejus ar mirtis iki šiol nėra. Kokios kankinančios gali būti ūmios spindulinės ligos pasekmės, rodo atominių bombardavimų Hirosimoje ir Nagasakyje bei Černobylio aukų atvejai. Išslinkę plaukai, nesustabdomas kraujavimas, suirę kaulų čiulpai, koma, kraujotakos nepakankamumas ir kiti dramatiški padariniai, neretai pasibaigiantys mirtimi.
O kaip tuomet, jeigu nesimato tiesioginių pasekmių? Pavojus vis vien išlieka, nes ilgalaikių pasekmių galima tikėtis ir nuo 0,2 siverto spinduliavimo dozės. Net tuomet atsiranda tikimybė taip stipriai pakenkti DNR, kad organizmas nebesugebės jos atstatyti, ir bėgant metams gali išsivystyti vėžys.
Žinomiausia iš visų ilgalaikių radiacijos pasekmių yra kraujo vėžys, arba leukemija. Radionuklidai stroncis (90) ir cezis (137) kaupiasi kaulų audiniuose ir padidina vėžio riziką. Pasak ekspertų, šios medžiagos ypač pakenkia kaulams, nes organizmas jas supainioja su kalciu ir įprastų fiziologinių procesų metu įterpia į raumenų ir kaulų audinius.
Tai labai pavojinga, nes kaulų čiulpuose formuojasi naujos kraujo ląstelės. Šį procesą sutrikdžius jonizuojančiam spinduliavimui, kraujo ląstelių gamyba gali tapti nebekontroliuojama ir atsirasti leukemija. Tuo pat metu stroncis (90) ir cezis (137) padidina ir kaulų vėžio riziką.
Prieš šitas pasekmes žmogus beveik bejėgis. Jis gali tik stengtis kaip įmanoma sumažinti spinduliavimo poveikį, laikydamasis pakankamu atstumu nuo spinduliavimo šaltinio. Japonijoje buvo evakuoti žmonės, gyvenantys aplink reaktorių 20 km spinduliu. Bet kai kurie ekspertai mano, kad šitas atstumas per mažas.
Beveik bejėgiai žmonės yra ir prieš plutonį (239). Pasak pranešimų, iš Fukušimos reaktoriaus galėjo nutekėti ir ši medžiaga, nes trečiajame elektrinės reaktoriuje keletą mėnesių buvo naudojamas vadinamasis oksidų mišinio kuras, kurio sudėtyje yra plutonio.
Pakanka įkvėpti vos 40 milijardinių jo gramo dalių, ir organizmas gaus ūmią 15 milisivertų spinduliavimo dozę. Tai sukelia sunkią spindulinę ligą, per keletą dienų galinčią pasibaigti mirtimi. Bet čia radioaktyvusis plutonis turi šiokių tokių privalumų. Jis priklauso prie alfa spindulių šaltinių. Tai reiškia, kad plutonio spinduliavimas oru sklinda tik keletą centimetrų ir gali būti visiškai sustabdytas, pavyzdžiui, popieriaus lapu ar medžiagine pirštine.
Kiek lengviau žmonėms apsisaugoti nuo jodo (131) poveikio – kalio jodido tabletėmis, kuriomis dabar Japonijos valdžios institucijos stengiasi aprūpinti gyventojus. Jodas (131), kaip ir neradioaktyvus jodas (127), organizmo kaupiamas skydliaukėje. Didžiausia dalis Černobylio radioaktyviųjų dalelių 1986 m. pateko į dabartinės Baltarusijos teritoriją. Praėjus dešimčiai metų po katastrofos, čia 424 vaikai susirgo skydliaukės vėžiu. Tai atitinka 3,5-4 vėžio atvejus 100 tūkst. vaikų – dešimt kartų daugiau, nei pasaulio vidurkis.
Bet jodo tabletės apsaugo tik tuomet, jeigu jos išgeriamos laiku, dar prieš užteršimą radiacija, ir pakankamomis dozėmis. Tokiu būdu skydliaukė prisotinama jodo ir nebepriima naujo, radioaktyvaus jodo. Bet nežinia, ar Japonijos žmonės, gyvenantys arčiausiai reaktorių, laiku išgėrė tabletes.
Šiuo metu galima tik spėlioti, kokią žalą sveikatai Japonijoje padarė nematomasis priešas – radiacija. Viskas priklauso ir nuo to, kokia padėtis reaktoriuose bus toliau, ir ar neįvyks atominė katastrofa, kurios bijomasi labiausiai.