Po praėjusį mėnesį šalį sukrėtusio 9 balų pagal Lichterio skalę stiprumo žemės drebėjimo bei jį sekusios gigantiškos cunamio bangos žuvo arba dingo be žinios beveik 28 tūkst. asmenų. Praėjus penkioms savaitėms po katastrofos dešimtys tūkstančių žmonių vis dar glaudžiasi laikino prieglobsčio centruose, įsikūrusiuose mokyklų ir kitų viešųjų įstaigų patalpose bei dalijasi stogu virš galvos su dešimtimis ar net šimtais panašaus likimo nelaimėlių.
Emocijų laikino prieglobsčio centrų gyventojai demonstruoti nelinkę – tik retsykiais atsiranda vienas kitas, nesugebantis sulaikyti ašarų valgio metu ar netikėtai išgirdęs radiją transliuojant skausmingus prisiminimus keliančią muziką.
Viename laikino prieglobsčio centrų besiglaudžiančios Ken Hiraaki teigimu, vienintelis dalykas, apie kurį ji šiuo metu svajoja, yra bent truputis asmeninės erdvės. Pasak moters, kone kasnakt ją prižadina greta miegančiųjų dejonės, o kartais dėl tos pačios priežasties ji pati prižadina besiilsinčius žmones. Tiesa, dieną čia neverkiama, ar bent jau iš visų jėgų stengiamasi neverkti.
Psichologai sunerimę dėl iš pažiūros itin tvirtos tragediją išgyvenusių asmenų laikysenos. Anot jų, tramdomos emocijos anksčiau ar vėliau pasireikš rimtais psichikos sutrikimais.
“Jei laiku nesikreips pagalbos, dauguma emocijas vis dar gebančių tramdyti žmonių ateityje sulauks nemalonių siurprizų – depresijos ar potrauminio sindromo”, teigė psichologas Ritsuko Nishimae iš iš vieno labiausiai stichijos nuniokotų Minamisanriku regiono.
Specialisto teigimu, psichiniai susirgimai Japonijoje ilgą laiką apskritai buvo ignoruojami: aktyvus depresija sergančių pacientų gydymas šioje šalyje pradėtas tik XX a. pabaigoje, tačiau tik didmiesčiuose, o mažesniuose miesteliuose ir kaimuose psichiniai sutrikimai iki šiol yra savotiškas tabu. Net dideliuose miestuose nemažai japonų medikų depresiją iki šiol vadina ne tikruoju vardu, o „širdies liga“.
Naoki Hayashi, vienas iš pagalbą tragediją išgyvenusiems žmonėms teikiančių psichologų, tvirtina visiems pacientams prisistatąs tiesiog kaip medikas – pasak jo, daugumai japonų net žodžiai „psichologas“ ir „psichiatras“ skamba gąsdinančiai.
Onagavos laikinos pagalbos centre netgi įrengta speciali kavinę primenanti patalpa, skirta asmenims, išreiškusiems norą pabendrauti su psichologu, visgi, pasak centro darbuotojų, didžiąją dalį laiko jauki patalpa išlieka tuščia, nes centro gyventojai vengia kreiptis pagalbos į specialistą.
57-erių metų centro gyventoja Keiko Katsumata sakė nesugebanti išsipasakoti nepažįstamam žmogui. Moteris teigia, kad jos aplinkoje pokalbiai apie save ir savo problemas niekuomet nebuvo įprasti.
Kito centre besiglaudžiančio japono 77-erių metų Toshiko Sawamuros teigimu, japonų kultūra pati savaime nėra jokia problema. Taip, sakė jis, japonui nedera kalbėti apie savo problemas, tačiau taip elgdamiesi mes išgyvenome ne vieną nelaimę, tarp jų – karą.
Pasak jo, dėl nežinomų priežasčių jaunesnio amžiaus japonai yra gerokai pažeidžiamesni nei „veteranai“. Galbūt, sakė jis, jaunikliams ir reikalinga psichologų pagalba, tačiau aštuntą dešimtį skaičiuojančiam Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusiam žmogui tikrai nėra ką su ja veikti.