Šis vyras - vienas iš šimtų tūkstančių darbininkų, kurie
1986 metų balandį buvo pasiųsti likviduoti avarijos Černobylio
atominėje elektrinėje, o ši užduotis, pasak, jog, visam laikui
sugadino sveikatą.
Tačiau praėjus 25 metams po Černobylio reaktoriaus sprogimo
1986 metų balandžio 26 dieną, vis dar įnirtingai tebesiginčijama,
koks iš tikrųjų buvo šios katastrofos poveikis žmonių sveikatai.
Vieni ekspertai tvirtina, jog nuo apšvitos sukelto vėžio mirė
šimtai tūkstančių žmonių, kiti teigia, kad aukų buvo tik kelios
dešimtys.
Į Černobylį buvo pasiųsti apie 600 tūkst. vadinamųjų
likvidatorių, sušauktų iš Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų
Sovietų Sąjungos respublikų. Nelaimės zonoje jie dirbo itin
pavojingomis sąlygomis, negindami užkirsti kelią tolesniam
radioaktyvių teršalų sklidimui iš sugriauto reaktoriaus.
V.Palkinas, kuriam dabar 69 metai, buvo pasiųstas su pirmąja
gelbėtojų banga. Sėdėdamas ant lovos ligoninės palatoje, vyras
sklaidė savo buvusių bendražygių nuotraukas. Tarp jų buvo kai
kurie iš 30 likvidatorių, kurių mirtį pirmosiomis savaitėmis po
avarijos patvirtino oficialūs šaltiniai.
V.Palkinas į elektrinę buvo pasiųstas balandžio 26 dieną, o
po kelių savaičių jį paguldė į ligoninę dėl kraujavimo
gerklėje ir viduriuose. Vyras sako, kad pareigūnai jam užrašė
maždaug perpus mažesnę apšvitos dozę nei iš tikrųjų jo
patirta.
„Iki tol mano sveikata buvo kuo puikiausia. Dabar vos paeinu,
turiu problemų dėl skydliaukės, o dantys baigia išbyrėti“, -
skundėsi V.Palkinas, kuris nuo 1986 metų ligoninėse gydosi po du
mėnesius per metus.
V.Palkinas taip pat skundėsi dėl mažos pensijos: jis sakė kas
mėnesį gaunantis sumą, prilygstančią 202 JAV doleriams (477
litams), o didžiąją dalį išleidžiantis vaistams. Oficialus
Černobylio „likvidatorius“ taip pat kas mėnesį gauna 300 grivinų
(89 litų) pašalpą maistui ir 50 proc. kompensaciją už išlaidas
komunalinėms paslaugoms.
V.Palkinas gydomas vienoje palatoje su kitu Černobylio veteranu
Volodymyru Zabolotnu, tačiau šis dėl pašlijusios sveikatos labiau
kaltina savo amžių, o ne darbą nelaimės zonoje.
Įvairios organizacijos, tarp jų tarptautinis žaliųjų
judėjimas „Greenpeace“, perspėja, kad su Černobylio katastrofa
galima tiesiogiai susieti iki maždaug 100 tūkst. mirtinų susirgimų
vėžiu atvejų. Pasak jų, onkologinės ligos pakirto labai daug
likvidatorių.
Tačiau tokias išvadas įnirtingai ginčija Jungtinių Tautų
(JT) Mokslo komitetas atominės radiacijos reikalams (UNSCEAR), kurio
naujausioje ataskaitoje, paskelbtoje šiemet vasarį, teigiama, kad
Černobylio avarija iš tikrųjų nusinešė tik kelias dešimtis, o
ne tūkstančius žmonių gyvybių.
Pasak UNCEAR, per reaktoriaus sprogimą žuvo du Černobylio
elektrinės darbuotojai, o kiek vėliau mirė 28 kiti smarkiai
apšvitinti darbuotojai ir ugniagesiai. Tačiau agentūra nurodo, jog
iki 2006 metų mirė tik 19 apšvitą patyrusių žmonių, o jų
mirties priežastys paprastai nesiejamos su jonizuojančiosios
spinduliuotės poveikiu.
Didžiausias šis katastrofos poveikis žmonių sveikatai - 6
tūkst. skydliaukės vėžio atvejų. Šia liga dažniausiai
susirgdavo vaikai, gėrę radionuklidais užterštą pieną, o iki
2005 metų iš šių žmonių 15 mirė.
Skydliaukės vėžys laikomas išgydoma liga.
„Išskyrus padažnėjusius susirgimus leukemija ir kataraktas tarp
patyrusių didesnes apšvitos dozes (Černobylio likvidatorių), nėra
jokių įrodymų dėl žalos sveikatai, kuri galėtų būti siejama su
radiacijos poveikiu“, - pareiškė UNSCEAR.
Tokios išvados itin jautriai vertinamos Ukrainoje, kur
Černobylio veteranų organizacijos dėl jų narių pašlijusios
sveikatos seniai kaltina radiacijos poveikį, taip pat griežtai
kritikuoja šalies vyriausybę dėl nepakankamų kompensacijų.
Kai kurie ekspertai sako, jog didžiausias Černobylio avarijos
poveikis buvo ne fizinis, o psichologinis: 1986 metų balandžio
įvykiai traumavo daugelį tiesioginių jų dalyvių ir paskatino juos
jaustis tapusiais branduolinės katastrofos aukomis.
Vienas iš griežtai nesutinkančių su JT agentūrų pozicija -
Baltarusijos branduolinių technologijų ekspertas Jurijus
Bandaževskis. 2001 metais jis buvo nuteistas už korupciją ir
kelerius metus praleido kalėjime, tačiau J.Bandaževskio šalininkai
sako, kad jis buvo nubaustas už vyriausybės kritiką dėl
nepakankamų pastangų mažinti radioaktyviosios taršos poveikį.
„Tinkama tarptautinio lygio pasekmių vertinimo sistema dar
nesukurta“, - J.Bandaževskis, kuris nuo 1987 metų tyrė Černobylio
avarijos padarinius, sakė naujienų agentūrai AFP.
„Valstybinės struktūros pastaruosius 25 metus darė viską, kad
nuslėptų informaciją, paklusdamos branduolinės energetikos
lobistams, kurie yra galingiausi lobistai pasaulyje ir šiandien
diktuoja sąlygas“, - pridūrė jis.
Tačiau Ukrainoje dirbantis medicinos tyrėjas Davidas Belas,
kuris kartu su kitais autoriais tarptautiniuose leidiniuose paskelbė
septynis straipsnius apie Černobylio katastrofos poveikį, skelbiamus
didelius šios nelaimės aukų skaičius taip pat vertina skeptiškai,
nors pripažįsta, kad ši problema gali būti nepakankamai ištirta.
„Radiacijos poveikį įvertinti labai sunku, - jis aiškino AFP. -
Mūsų dienomis visos pastangos susieti spinduliuotės (poveikį) su
apšvitą patyrusių žmonių vidaus organų ligomis, išskyrus
skydliaukės vėžį, nebuvo sėkmingos“.
„Negalima sakyti, kad skrandžio opos arba širdies ligos tarp
likvidatorių pasireiškia dažniau arba kokia nors ypatinga forma“, -
pridūrė gydytojas.
D.Belas taip pat griežtai neigė patiriantis kokį nors
vyriausybės arba branduolinės energetikos atstovų spaudimą
neviešinti jokios statistikos.
Tyrėjas nurodė, kad per Černobylio avariją radiacijos
patyrusių žmonių tikėtina gyvenimo trukmė nesiskiria nuo Ukrainos
gyventojų vidurkio, kurį apskaičiavo Pasaulinė sveikatos
organizacija (PSO). Vyrai šioje šalyje gyvena vidutiniškai 61, o
moterys - 73 metus.
„Iki šiol neaptikome kitokio poveikio. Tačiau ateityje
neturėtume iš naujos įvertinti savo žinias ir pripažinti bet
kokias klaidas“, - pabrėžė D.Belas.