Turi dviejų ir aštuonerių metų amžiaus vaikus.
***
– Kokia didžiausią klaidą daro tėvai, bandydami vaikus ugdyti maitintis sveikai?
– Linkėdami gero tėvai ir mokytojai paprasčiausiai išsitraukia žinių kuoką ir skaito vaikams paskaitas apie „sveiką maitinimąsi“. Jau patys žodžiai „sveikas“ ir „mityba“ kelia vaikams pasipriešinimą. Jeigu mes jų paklausiame, ką jie labiausiai mėgsta valgyti, beveik visada vaikai atsakys, kad tokį maistą, kurį jie yra išmokyti vadinti nesveiku.
Sąvoka „sveikas“ maisto produktų kontekste asocijuojasi su „man neskanu“, o kartais ir dar blogiau – su prievarta. „Sveika“ reiškia – „aš turiu tai valgyti, nors to visiškai nenoriu“.
– Kaip reiktų elgtis?
– Reiktų atsisakyti maisto vertinimo. Ar braškė yra sveika? Net ir braškėje yra ne visos gyvybiškai svarbios maistingosios medžiagos. Ir ar braškė su keletu cukraus trupinių ant viršaus yra nesveika, kaip kad mano sūnus išmoko mokykloje? Mūsų sveikatai tam tikras maistas gali pakenkti tik tada, jei jį vartojame ilgai.
– Ar taip galima būtų teigti ir apie liūdnai pagarsėjusius saldžiuosius vaisvandenius?
– Skirtumas tarp vaisvandenių ir obuolių sulčių yra tas, kad vaisvandenių cukrus yra iš cukrinių runkelių, o obuolių sulčių – iš paties vaisiaus. Bet apie obuolių sultis daugelis galvoja, kad tai yra natūralu ir dėl to nėra blogai. Daugelis tėvų galvoja, kad sultyse nėra netgi kalorijų.
Iš tikrųjų sulčių energetinė vertė yra tokia pati, kaip ir vaisvandenių. Vokietijos vyriausybės vykdyta nacionalinė valgymo studija parodė, kad mes Vokietijoje gauname daugiau kalorijų iš sulčių ir nektarų, nei iš vaisvandenių.
– O kaip yra su mėsainiais?
– Bent jau rinkoje pirmaujantis mėsainis turi 240 kalorijų ir dešimt gramų riebalų. Problemų turėtume tik tuomet, jei trigubus mėsainius valgytume labai dažnai.
– Taigi ilgalaikė sveikos mitybos nauda vaikams yra sunkiai perteikiama?
– Šiandien galvoti apie ateitį net ir suaugusiesiems pavyksta sunkiai, o vaikams – dar sunkiau, todėl dažni tėvų aiškinimai nesusilaukia sėkmės.
Mano šešerių metų dukra šiandien po pietų yra pakviesta į gimtadienį, ten ji valgys daug saldumynų. O rytoj į vaikų darželį ateis odontologas ir pasakys, kad ji turi puikius dantis. Jai tai bus įrodymas, kad saldumynai dantims nekenkia.
Vaikai pastebi, kad ne viskas, ką suaugusieji sako, yra tiesa. Ir jie teisūs, nes ėduonies prevencijai dantų priežiūra turi didesnės įtakos nei mityba.
– Ar tėvai savo žinias turėtų pasilaikyti sau?
– Jie tiesiog neturėtų aiškinti, kad maisto produktų pasirinkimas turi ką nors bendro su sveikata. Verčiau reikėtų sakyti: „Lėkštėje dar trūksta spalvų, tai atrodo nuobodokai“, užuot: „Tu privalai valgyti daržoves, nes tai yra sveika.“
– O ką daryti, jei vaikas tų „sveikų spalvų“ maisto nemėgsta?
– Vis dėlto tėvai turi turėti aiškią poziciją – vaikai negali manipuliuoti maistu siekdami atsidurti dėmesio centre. Kartais tai virsta tiesiog kaprizais. Kai mano sūnui buvo penkeri, staiga jis pasakė, kad nemėgsta paprikos, nors iki tol papriką jis visad valgė.
– Kaip jūs reagavote?
– Deja, klaidingai. Mes su žmona puolėme jį įkalbinėti: „Kaip gi čia taip gali būti? Pagalvok – juk guliašas tavo mėgstamiausias patiekalas, o jame juk visada būna paprikų.“ Mes nesupratome, kad iš tikrųjų problema buvo visai ne paprikos. Jam tik reikėjo užuojautos ir dėmesio. Ir jis tai gavo.
– Kokia reakcija būtų buvusi teisinga?
– Visiškai paprastai – nesiklausyti. Ne visada reikia į viską reaguoti. Jis tiesiog gali šį kartą nevalgyti paprikos gabaliukų. Arba galima pasakyti: „Oi, kaip šaunu – duok man“ ir greitai pasiimti papriką iš vaiko lėkštės. Tuomet jam to pradėtų trūkti. Šis principas yra vadinamas dirbtinu nepritekliumi.
– Daug tėvų pasitelkia skanų desertą – kaip paskatinimą viską suvalgyti.
– Maistą naudoti kaip paskatinimą ar bausmę yra fatalinė strategija. Tokia strategija yra siunčiami klaidingi signalai – maistas yra atsiejamas nuo vidinių dirgiklių – alkio ir sotumo, ir taip yra sutrikdomas natūralus ritmas.
Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kaip jie patys elgiasi. Mokymasis iš pavyzdžio turi didžiausią reikšmę visą periodą – nuo mažo vaiko iki paauglystės amžiaus.
– Jau net maži vaikai skeptiškai žiūri, kai jų tėvai žavisi brokoliais: „Mmm, šitas brokolis yra fantastiškas!“ Jie juk pastebi, kad tėvai bando jiems pamokslauti.
– Tai, ką sakome, irgi yra svarbu. Vaikai savo tėvus vertina pagal tai, kaip pastarieji elgiasi. Jei jie patys brokolio nevalgo, tai jie gali gražiai kalbėti kiek tik nori – vaikai tuo nepatikės.
– Kas valgant yra svarbiausia?
– Tėvai turi kartu sėdėti prie stalo. Tai vaikams parodo, kad bendrumas yra svarbu. Iš tikrųjų vaikai prie stalo išmoksta labai daug svarbių dalykų – bendravimo, tolerancijos, ryšio. Kada dar šeima sėdi kartu? Kartu valgydama šeima gali pasikalbėti apie ateities planus, išvyką, artėjantį senelės gimtadienį, matematikos kontrolinį darbą. O jei kartais susiginčijate, reikia pasakyti, kad apie tai pakalbėsite vėliau. Taip išvengiama neigiamų su bendru valgymu susijusių asociacijų.
– Ar reikia kalbėti ir apie patį maistą?
– Bet kuriuo atveju. Pavyzdžiui, apie tai, kur mes tai jau esame valgę. Galima žaisti klausimų-atsakymų žaidimą. Arba galima kartu su visa šeima sudaryti pageidaujamą valgiaraštį kitai savaitei, suplanuoti apsipirkimą ūkininkų turgelyje ar pas patį ūkininką.
– Kaip išmokyti vaikus būti atviriems naujiems skoniams?
– Mūsų namuose yra taisyklė – kol neparagauji, negali sakyti, kad ko nors nemėgsti. Paragauti būtina. Vaikai turi susidurti su naujais skoniais. Kai kuriems vaikams patiekalas tampa skanus tik iš dešimto bandymo.
– Ar mėgstami produktai gali būti „įgimti“?
– Dar negimę kūdikiai motinos įsčiose per vaisiaus vandenį ir bambagyslę susipažįsta su maisto skoniu, o vėliau – per motinos pieną. Jei mama maitinasi įvairiapusiškai, tai kūdikiai pratinasi prie maisto įvairovės – motinos pienas kiekvieną kartą yra kito skonio.
Vaikai, kurie gėrė pieną iš buteliuko, atmeta daug daugiau maisto produktų, nes jie su skonių įvairove nėra susipažinę. Taigi, besilaukiančios ir maitinančios motinos lemia mėgstamą savo vaikų maistą.
– Ar tai, ką vaikas pabando dar būdamas kūdikiu, jis mėgs ir suaugęs?
– Pirmieji gyvenimo metai vaikui lemia maisto produktų mėgstamumą. Todėl kūdikių maistelio įvairovė labai palengvina tolimesnę ateitį.
– O jeigu tokios galimybės jau praleistos?
– Ankstyvojoje vaikystėje ir mokykliniame amžiuje vaikai daugiausia mokosi imdami pavyzdį iš tėvų, brolių ir seserų. Paaugliai pasikliauja ir įvairiomis informacinėmis priemonėmis. Yra vaikų, kurie valgo tik keptas bulvytes, žuvies pirštelius ir vištienos kąsnelius, ir kur tik šie vaikai pasirodo, jie visada būna dėmesio centre – taip yra įtvirtinami neįprasti maitinimosi įpročiai.
– Kaip atpratinti vaikus nuo tokių maitinimosi įpročių?
– Radikaliausias kelias norint vaiką atpratinti yra sudaryti sąlygas „perdozuoti“, t.y. vaikui duoti tik tai, ko jis nori. Jei, tarkime, vaikui vis duosime vištienos tik su tuo pačiu padažu, vaikas labai greitai prašys įvairesnio maisto.
Toks žaidimas gali trukti kelias dienas. Šiuo atveju galima visiškai pasitikėti biologinėmis evoliucijos programomis, kurios vaikams veikia kur kas stipriau nei suaugusiesiems.
– Kokios tai programos?
– Viena programa atsakinga už tai, kad mes nevalgytume nieko nuodingo – valgytume tik tai, ką jau žinome ir kas mūsų organizmui jau kartą tiko. Jei mes valgytume tik pagal šią programą, mums greitai pritrūktų maistingų medžiagų.
Kita programa užkerta tam kelią. Veikia specifinis, jutiminis pasisotinimas – jei mes valgytume tik obuolius, būtume aprūpinti angliavandeniais ir skaidulinėmis medžiagomis, bet mums trūktų kalcio, vitamino B12 ir baltymų, tuomet obuolių mes ilgam nebenorėtume.
– Tačiau stebint kai kuriuos vaikus susidaro įspūdis, kad užtrunka visą amžinybę, kol jie pradeda nebemėgti mėgstamiausio savo maisto.
– Vaikų gydytoja amerikietė Clara Davis atliko klasikinį eksperimentą – pasibaigus maitinimo krūtimi periodui ji pasodindavo vaikus prie dubenėlių su skirtingu maistu.
Galėdami pasirinkti vaikai valgydavo vieną ir tą patį maistą. Bet per mėnesį vaikai vis dėlto maistą tolygiai paskirstydavo ir valgydavo dešrą, daržoves bei makaronus. Taigi, reikia ilgesnio laikotarpio. Į tai reikia atsižvelgti ir vartojant saldumynus.
– Tik nesakykite, kad saldumynai nėra tokie pavojingi, kaip apie juos kalbama?
– Viskas priklauso nuo kiekio. Yra tėvų, kurie įdeda vaikams į mokyklą sumuštinių su riebia dešra ar sūriu visiškai nesuvokdami, kad juose yra daugiau kalorijų, nei dribsnių batonėlyje su šokoladu, kurio vaikas labai norėtų. Mes dažnai susikoncentruojame ties tariamais probleminiais maisto produktais prarasdami bendrą vaizdą.
– Kai kurie tėvai griežtai neduoda jokių saldumynų. Ar tai gera mintis?
– Saldžių produktų poreikis yra užkoduotas genuose, todėl visiškas draudimas nėra tinkamas kelias. Šis kelias greičiau nuveda į valgymo sutrikimus, nes visiškai natūralu, kad mūsų vaikai vis vien susidurs su saldumynais.
Yra tyrimų, kurie rodo, kad tie vaikai, kurie namuose negauna jokių saldžių produktų, progai pasitaikius renkasi saldžiausią vaisvandenį, kai kiti vaikai renkasi vaisvandenį su mažiau cukraus. Taigi tai tik padidina norą.
– O jūsų namuose saldumynai vartojami?
– Taip, tačiau ne visada ir ne neribotais kiekiais. Savaime suprantama, taip pat ne vietoj įprasto valgio ar prie televizoriaus. Beje, mano dukra pusryčiams labai mėgsta paprasčiausias avižas. Kaip gali vaikas mėgti tokį dalyką? Avižas ji valgo su šaltu pienu ir vienu šaukštu kakavos.
– Jūs leidžiate savo vaikams reguliariai vartoti kakavą?
– Viskas priklauso nuo kiekio. Ten toks mažas cukraus kiekis, kad pagal maitinimosi fiziologiją jis nėra kenksmingas. Sveikiausi maisto produktai neneš naudos, jei vaikai jų nevalgys, – reikia kompromiso.
– Ar tą patį galime pasakyti ir apie kečupą? Jame taip pat yra daug cukraus.
– Daugeliui kečupas yra amerikinio greitojo maisto blogis. Bet toks vertinimas yra klaidingas, nes jo suvartojama labai mažai. Joks vaikas neišgeria viso kečupo butelio iš karto.
– Ar kečupas turi kokių nors teigiamų savybių?
– Pavyzdžiui, jeigu vaikas visiškai nevalgo daržovių, o mes ant jų uždedame šiek tiek kečupo ir staiga vaikas daržoves pamėgsta – tai juk nuostabu. Tačiau būtent tokioms priemonėms priešinasi kai kurie maitinimosi konsultantai. Šis metodas vadinamas „Skonio skonio mokymusi“ – kai priimtinas kečupo skonis yra susiejamas su iki šiol atmestu daržovių skoniu. Tai yra tėvų galimybė – jie tiesiog turi peržengti kai kuriuos ideologinius barjerus.
– Pasak Dortmundo vaikų maitinimosi tyrimo instituto atlikto tyrimo, kiekvienas vaikas per metus suvalgo 51 kg saldumynų. Atrodo, kad tai labai didelis kiekis. Ar tai yra problema?
– Toks yra vidurkis. Saldūs produktai yra problema tiems vaikams, kurie jų suvartoja daugiau nei vidutiniškai. Jiems būtų geriau valgyti daugiau daržovių ir pilno grūdo produktų.
Tačiau visuomenė, visą dėmesį sutelkusi į saldžiuosius produktus, pro akis praleidžia kitus svarbius kalorijų šaltinius, tokius kaip duona su tepamaisiais riebalais ir riebia dešra bei sūriais.
– Ar neįprastas maitinimasis gali lemti elgesio sutrikimus?
– Svarbiausias klausimas – ar vaikas fiziologiškai vystosi normaliai? Nors, žinoma, normalaus vystymosi spektras yra labai platus. Vaiko gydytojas turėtų kartą per metus pamatuoti vaiko ūgį, svorį, apskaičiuoti kūno masės indeksą ir jį įvertinti pagal atitinkamas normas.
– Kada reikėtų susirūpinti?
– Aš susirūpinčiau, jei vaikai prie stalo maisto net nepaliestų, o slapta valgytų didesniais kiekiais. Mitybos sutrikimai dažnai labai gudriai apžaidžiami.
Tokie vaikai sudaro įspūdį, kad valgo, tačiau paslapčia pradangina maistą, ir tai jau yra ženklas, kad vaikams reikia pagalbos iš šalies. Tėvų spaudimas šiuo atveju yra labiau pakenktų, kadangi problemos dalis gali kilti iš pačios šeimos.
– Tarp suaugusiųjų labai išpopuliarėjo ekologiški maisto produktai. Kaip tai atsiliepia vaikams?
– Vaikai valgo ekologišką maistą, jei jį valgo tėvai. Patys vaikai tokio maisto neprašo. Galbūt jie apie tai yra girdėję mokykloje ar vaikų darželyje, tačiau pati sąvoka „ekologiškas“ nėra lengvai suprantama.
– Ar reiktų vaikams paaiškinti, ką tai reiškia?
– Gerai, kai vaikai žino, iš kur atkeliauja maisto produktai. Tai galima pamatyti, tarkim, nuvažiavus pas ūkininką.
– Ar reiktų kartu su vaikais gaminti valgį?
– Būtinai! Tokiu būdu vaikai išmoksta labiau vertinti maistą ir sužino, kokie skanūs gali būti jų pačių pagaminti patiekalai.
– Ką pasiūlytumėte iš savo virtuvės, kad vaikams suteiktų daug džiaugsmo?
– Trintų vaisių ir uogų kokteilius, šviežių vaisių košes, geriausia su citrinos gabaliuku ir smulkintais šaldytais ledukais.
– Pastaruoju metu daug diskutuojama apie vegetarišką maistą. Vaikai irgi apie tai nugirsta. Ką daryti, jei vaikas pareiškia, kad nemėgsta mėsos?
– Aš tai toleruočiau ir pasakyčiau, kad jis neprivalo valgyti mėsos, jei jos nemėgsta. Tačiau tokio vaiko pasakymo aš nepriimčiau rimtai, o valgant kitą kartą jo paklausčiau: „Ar galiu tau šiandien vėl įdėti mėsos? Bet tu taip pat gali valgyti ir tik daržoves su bulvėmis.“ Bet koks spaudimas tik sustiprintų nepalankumą. Ilgainiui įtaką daro tėvų elgesys, jie yra pavyzdžiai.
– Ar blogai, jei vaikai nevalgo mėsos?
– Tie vaikai, kurie kategoriškai atsisako mėsos, nebūtinai yra patys sveikiausi. Mėsoje yra maistingų medžiagų, kurių gauti iš daržovių nėra taip lengva.
– Ar reiktų vaikams paaiškinti, kaip atsiranda mėsa?
– Mano nuomone, vaikai turėtų žinoti, kad gyvūnai yra skerdžiami tam, kad mes galėtume valgyti mėsą ir dešrą. Jei mes tai slėpsime nuo vaikų, o jie su tuo vėliau vis vien susidurs, jiems tai gali pasirodyti pernelyg baisu.
– Pagal 2007 metų Roberto Kocho instituto statistiką, 15 proc. vokiečių vaikų turėjo antsvorį, o 6 proc. buvo stori. Ar tai priklauso ne tiek nuo maitinimosi, kiek nuo judėjimo trūkumo?
– Daugelis vaikų per mažai natūraliai juda, nes tėvai ir pati aplinka nebesuteikia tokios galimybės. Vaikų žaidimų ir judėjimo poreikis yra stabdomas dėl patogumo, juk tėvai turėtų su jais eiti į žaidimų aikštelę ir pan. Tokie tėvai mano, kad jie neturi tam laiko, ir leidžia vaikams, užuot bėgiojus, tris valandas per dieną žiūrėti televizorių. Tai yra fatalu.
– Per televizorių dažnai reklamuojamas nesveikas maistas. Ar jūs turite idėjų, kaip būtų galima nuo to apsiginti?
– Įsivaizduokite – 2010 m. gegužė, mes esame Osle, Lena ką tik laimėjo „Eurovizijos“ dainų konkursą. Spaudos konferencijoje duodama interviu daugybės kamerų akivaizdoje be jokių komentarų ji atsigeria gurkšnį pieno ir toliau pasakoja apie savo pasiektą sėkmę. Vokietijoje pienas būtų akimirksniu išpirktas.