Berniuko motina, 25-erių Hayley pasakojo ne kartą pastebėjusi, jog kuri nors sūnaus kūno dalis kraujuoja, o kartą mažylis gerą pusdienį pravaikščiojo su praskelta lūpa ir išmuštu priekiniu dantuku.
Dvejais metais už berniuko motiną vyresnio jo tėvo Deano teigimu, skausmo nejuntančio berniuko kraujas negąsdina – greičiausiai todėl, kad nejausdamas skausmo jis nėra pajėgus suprasti, jog kraujavimas paprastai yra pavojinga kūno reakcija.
Sutuoktiniai sako, kad apskritai mažylis yra palyginti sveikas, tik pagal savo amžių kiek per smulkus ir nedidelio ūgio. Anot tėvų, berniukas beveik neverkia: pravirksta tik retais atvejai, kai išalksta ar suirzta.
Mažąjį Oliverį kamuojantis sutrikimas medicinoje žinomas kaip Amsterdamo Dwarfo sindromas, pasireiškiantis skausmo receptorių nejautrumu bei didele dauguma atvejų lemiantis žemą jo kamuojamų asmenų ūgį. Tėvus gydytojai įspėjo, jog mažylis greičiausiai mirs dar nesulaukęs antrojo gimtadienio, tačiau, didelei medikų nuostabai, šešias operacijas išgyvenęs bei dešimtis kartų ligoninėje gulėjęs mažasis Oliveris prieš keletą mėnesių žengė pirmuosius žingsnius, o prieš keletą savaičių ėmė neaiškiai tarti pirmuosius žodžius.
Berniukas gimęs svėrė vos kiek daugiau nei puspenkto svaro (2 kg). Priekabų tvirtintoju dirbantis Oliverio tėvas sakė, jog kūdikis buvo ne ką didesnis už gaiviųjų gėrimų buteliuką ir susiraukšlėjęs lyg šimtametis senukas, tad jie su žmona tikėjosi blogiausio, tačiau, vyriškio teigimu, „nykštukas“ nepasidavė.
Daugeliu atžvilgiu Oliveris gyvena įprastą jo amžiaus vaiko gyvenimą - išdykauja, pešasi su bendraamžiais, žaidžia su mėgstamais gyvūnais, ypač – šunimis bei poniais.