Žolininkė pataria vaistų nuo negalių ieškoti gamtoje

Žolininkės „titulą“ bando užprotestuoti, nors pažįsta visas vaistažoles, žino jų galias, kada ir kur jas galima rinkti. Puikiai prisimena mamos, pas kurią kaimo moterys ateidavo žolelių, pamokas ir patarimus, praverčiančius ruošiant užpilus ir trauktines. Įdomumo dėlei reikia pasakyti: Pagramantyje viešėjusi Jadvyga Balvočiūtė, bendraudama su Birute, stebėjosi. Daugelio dalykų ji nebuvo girdėjusi ir patarė užrašyti, kad žinios būtų išsaugotos.

Kodėl purtosi žolininkės vardo

Birutė Normantienė žolininkės vardo purtosi gal ir todėl, kad vaistažolėmis, jų trauktinėmis neprekiaujanti. Žoles renka tik savo reikmėms, o stebuklingosios žolelės augavietę parodo tik kaimynams ir draugams. Gydyti nenori, nes, pasak Birutės, žmonės tikisi labai greito rezultato.

„Vaistažolės per vieną dieną neišgydo. Tai ilgas procesas, trunkantis keletą mėnesių“, – kalbėjo pašnekovė. Nuo praktikos ją tolina kartais net absurdiški sergančiųjų pageidavimai. Viena moteris teiravosi vaistažolės, kuri išvaduotų nuo skausmų, sukeliamų į kojos nykštį įaugusio nago. „Ką gali tokiam žmogui sakyti? Tik eiti pas chirurgą. Kuri žolė išpeš piršto nagą?“ – pati juokėsi ir mus iki ašarų prajuokino gražiai tarmiškai kalbanti moteris.

Jos įsitikinimu, besąlygišku ir aklu tikėjimu vaistažolėmis užkrečia televizija, dažnai rodanti lyg grybai po lietaus dygstančias žolininkes, kurios neva sugeba rasti žoles visiems gyvenimo atvejams. Pavyzdžiui, vyrų potencijai pakelti. B.Normantienei mama visuomet sakydavo: tokios vaistažolės nėra. Seniau jos ir nereikėdavo, nes vyrams galią dažniausiai reikėdavę mažinti, o ne didinti. Tai įrodo prie kiekvienos trobos stovėjęs kryžius, kurį statydavo ne iš pamaldumo, o anksčiau laiko gimusiems vaikams. Jų, nekrikštytų, kapinėse laidoti nebuvo galima, todėl jie suguldavo darželiuose prie namų.

Gerokai laiko ratą atgal pasukusi, labai sename, rašytiniuose šaltiniuose 1307 metais paminėtame Pūtvės kaime gimusi Birutė Normantienė prisiminė, jog tėvas kiekvieną pavasarį vesdavosi į pušyną. Čia, tik sniegui nutirpus, keturiems savo vaikams jis liepdavo valgyti vitamino C gausius pušų ūglius. Per dieną buvo galima suvalgyti tik vieną daug stiprybės, energijos ir žvalumo suteiksiantį žalumyną.

Tokiu pat metų laiku vaikus skatindavo valgyti ir ajerus, kuriuos dar ir dabar Birutė vadina vaikystės bananais. Ajerai labai tinka esant skrandžio negalavimams, padidėjusiam rūgštingumui mažinti. Jie taip pat gelbėja sergant tuberkulioze. Kad ši liga neplistų ir namiškiai neužsikrėstų, senoliai tarkuotų ajerų milteliais apibarstydavo grindis, nuoviru plaudavo indus.

O štai skrandyje rūgštingumo stokojant gali padėti kiečiai, Žemaitijoje vadinami metėliais. Jų itin karčios arbatos kasdien reikia išgerti po gurkšnį.

Nuo kirminų nepamainomos bitkrėslės. Vaikus, užsikrėtusius spalinukėmis, išvaduoti galima paprasčiausia barščių sriuba, jos reikia duoti tris dienas iš eilės.

Veiksminga ir daug galių turi 60–65 laipsnių stiprumo degtine užpilta angis, tuose kraštuose vadinama gailiąja. Šis apetitą gerinantis antpilas, kurio kiekvieną dieną rekomenduojama išgerti po šaukštelį, ypač padeda pavasarį, kuomet sumažėjęs gyvybingumas, jėgos. Tik dėmesio: gyvatė butelyje turi būti laikyta apie metus.

Epilepsiją gydo naminėje degtinėje gerą pusmetį mirkusi rupūžė. Prakalbusi apie šį vaistą, B. Normantienė atkreipė dėmesį: gydymui ne visos rupūžės tinka. „Alpulius malšina tik pamatinė rupkė. Ji nuo daržinės skiriasi tamsesne spalva ir tuo, jog visada įsitaiso po daržinės, klėties ar kito pastato pamatu, – kalbėjo žolininkė, akcentavusi ir kitą svarbų dalyką. – Vaistams numatyta rupūžė šake turi būti nuduriama iš pasalų. Antraip ji spės išsigąsti ir nuodus išskirs į aplinką. Tuomet ji džiovinama tamsioje vietoje ir tik po to užpilama degtine. Ji tampa vaistu, kai skystis paruduoja“. (Vis dėlto vaistų su rupūže patys gal nesidarykime – patikėkime tai išmanantiesiems – red. past.)

Pagramančio žolininkė siūlo prisiminti ir vėžį, tiksliau jo girnikes. Taip įvardijamas ant nugaros esantis mažytis baltas rutuliukas – tikra kalcio bomba. Tiesa, receptas su girnikėmis skamba gana įdomiai: minėtą krisliuką nakčiai neva reikia dėti po voku, norint išvengti apakimo, drumstimosi akyse. Procedūra tikrai drąsi, galbūt ją irgi palikime tiesiog kaip plečiančią akiratį.

Juolab kad ir Birutės Normantienės žodžiais tariant, kai kurios gydymo priemonės civilizacijai žengiant į priekį tapo tik gražiu prisiminimu, iliustracija, jog šalia esanti gamta žmogui duodavo ir maistą, ir vaistą. Seniau įsipjovus pirštą, susižeidus koją ant žaizdos dėdavo voratinklį, kuris kaipmat sustabdydavo kraujo bėgimą. Dabar apie voratinklių galias kalbėti nebegalime, nes jie prisigėrę automobilių išmetamųjų dujų ir dulkių. Įsitaisius gumbą, stipriai susitrenkus ant skaudamos vietos galima dėti tramažolių, sumaišytų su kiaulių taukais. Traumas nepriekaištingai gydo degtine užpilta parstupo šaknis.

Šiuolaikinis žmogus prarado galimybę gydytis ir šynulėmis, kitaip sakant, nuo šieno nubyrėjusiais lapukais, žiedukais. „Dabar beveik nebėra normalių pievų. Visos sukultūrintos ir nuolat tręšiamos“, – apgailestavo Birutė, tvirtinusi, jog anksčiau vaistažoliauti moterys toli neidavusios, tik į aplink plytinčias pievas, kuriose galėjai rasti kone visas vaistažoles. Jų nuobiromis arba šynulėmis, užplikius jas karštu vandeniu ir sudėjus į maišelius, ramindavo sopančius sąnarius, negaluojančią nugarą.

Jos vaidindavo pagrindinį vaidmenį ir užkūrus čigonišką pirtį. Taip būdavo vadinama procedūra, kuomet virš didelio garuojančių šynulių puodo, apsigaubus storais kailiniais, garindavosi peršalęs ir stipriai kosintis žmogus. Kosulys taip pat buvo gydomas debesylų šaknimis, putinų uogomis, sumaišytomis su medumi, jį įveikti padėdavo dedešvos.

Pajutus pirmuosius gripo požymius, ponia Birutė pasikliauja paprastu receptu. Išgeria truputį naminukės, puodelį liepžiedžių arbatos, nuryja žiupsnelį juodųjų pipirų, kojas išsitrina česnako sultimis ir, užsimovusi vilnones kojines, šmurkšteli lovon. Rytmetį, sako, jaučiasi sveikut sveikutėlė. Pėdutes ištrynus česnaku, pagirdžius liepžiedžių arbata ant kojų greitai atsistoja ir vaikai. Žolininkė mamoms pataria išvirti avižų arbatos ir ja skalauti mažųjų skaudančias gerklytes.

Ant kaklo galima dėti ir avižų, keptuvėje pakepintų linų sėmenų kompresus. Gerklės negerumus suaugusiam žmogui nepriekaištingai nuramina tuopų pumpurų užpiltinė. Slogą, ausų uždegimą geriausiai įveikia jeronimas. Kūdikiams šio augalo sutrintą lapuką į ausytę, kad ji nepritrupėtų, geriausia kišti įsukus į marlę.

Vardindama liaudiškas priemones peršalimo ligoms įveikti, ponia Birutė Normantienė minėjo ir vieną nuodingiausių vaistažolių – ugniažolę. Skalaujant gerklę arbata (viena dalis ugniažolių ir dvi ramunėlių) anksčiau buvo gydoma pūliuojanti angina.

O štai apie dabar nuodingu laikomą karklaviją pagramantiškė irgi išsaugojusi prisiminimą. Tėvai vaikams liepdavo užkramtyti šio augalo, kai spaudžiant dideliam 25–30 laipsnių šaltukui susiruošdavo pažaisti lauke. „Juk koks būdavo vaikų apsirėdymas? Įsispirdavome į tėvo klumpokus ir maudavome laukan“, – pasakojo Birutė, karklavijui, nes jis sušildydavo organizmą, priskirdama nuopelną, kad vaikai net ir spaudžiant šalčiui neperšaldavo ir nesusirgdavo.

Kad žmonės dabar dažniau ir kur kas sunkesnėmis ligomis serga, Birutės manymu, kalta mūsų mityba ir pasikeitęs gyvenimo būdas. „Prie namų turėjome didelį sodą, valgydavome daug obuolių, jų maišus prisidžiovindavome. Kibirais mama virdavo mėlynių, bruknių, vaivorų uogienes, kurias vaikai kabindavo kiek tik širdis geidžia. Daug buvo valgoma raugintų kopūstų, svogūnų. O kur dar pasivaikščiojimai po rasotą žolę basomis“, – dėstė Birutė ir prisiminė tokius pasivaikščiojimus labai mėgusią savo promočiutę, kuri išgyveno 107 metus.

Seniau žmonės iš gamtos semdavosi ir grožį. Norėdamos būti rausvaskruostės, merginos ir moterys ieškodavo gyvatžolės, kitaip dar vadinamos rūgties, ir jos šaknimi prieš šokius trindavosi skruostus. Kojų plaukus šalindavo lazdynų pelenų plikiniu. Juo išteptas ir apvyniotas kojas laikydavo pernakt. Dygstantys ūsai nubyrėdavo patrinti nesunokusio lazdynų riešuto sultimis.