Dešimt svarbių tiesų apie bėgimą

Su bėgiojimu susiję nemažai išankstinių įsitikinimų ir prielaidų. Mokslininkai pabandė jas patikrinti savo metodais, ir rezultatai ne visada buvo tokie, kokių tikėtasi. Jie įrodė, kad mėgstančių bėgioti žmonių smegenys funkcionuoja geriau.

Priešingai nusistovėjusiai nuomonei, seksas maratonininkams nekenksmingas, o bėgimas stiprina ne tik kojas, bet ir nugarą. Tačiau ne visos naujienos tokios geros. Jeigu bėgiojama siekiant atsikratyti nereikalingų kilogramų, rezultatas gali nuvilti. Ir prielaida, kad ilgų distancijų bėgikų širdis būna ištvermingesnė, yra klaidinga.

Gandai apie tai sklando jau senokai – bėgikų smegenys geriau aprūpinamos krauju, todėl sportininkai gali geriau sukoncentruoti dėmesį. Reguliarus judėjimas treniruoja smegenis, nes jos turi dirbti koordinuojantį darbą.

Ulmo universiteto (Vokietija) mokslininkai tyrė šį klausimą ir padarė išvadą, kad sportas iš tiesų verčia smegenis dirbti efektyviau. Tyrimas, kuriame dalyvavo 100 savanorių, parodė, kad dėl sporto pilkosios ląstelės greičiau ir efektyviau apdoroja informaciją. Jau šešios savaitės intensyvių bėgimo treniruočių stipriai pagerino tiriamųjų vizualinę ir erdvinę atmintį, sugebėjimą susikoncentruoti ir pozityvų nusiteikimą. 17 savaičių trukusi treniruočių programa patvirtino šią tendenciją – tą parodė psichologinių testų, elektros impulsų smegenyse matavimo ir genetinių bei molekulinės biologijos testų rezultatai.

Labiausiai mokslininkus nustebino išvada, kad sportininkų smegenys yra ištvermingesnės. Jie išvengia dopamino, kuris svarbus smegenų veiklai, lygio sumažėjimo. Šis procesas prasideda tada, kai smegenys reikalauja psichinių pastangų. Nors sportininkų smegenys funkcionuoja geriau, sportas negali pakeisti mokymosi, ypač, kai tai liečia verbalinę atmintį. Žodžius sportininkai įsimena ne lengviau, nei kiti.

Ne kiekvienas mokslininkų tyrimas vyksta pagal planą. Taip nutiko Lojolos universiteto Čikagoje mokslininkams. Nors norėta įrodyti priešingą dalyką, jų išvada skelbė - kad ir kaip būtų gaila, sportas nepadės sulieknėti. Tačiau sportas stiprina raumenis ir kaulus, stabilizuoja psichiką ir sveikatą, mažina cholesterolį ir kraujo spaudimą – visi šie dalykai taip pat svarbūs sveikam gyvenimui.

Metodas, kuriuo JAV mokslininkai gavo tokį rezultatą, yra diskutuotinas. Jie lygino 149 afrikietes iš dviejų Afrikos kaimų ir 172 afroamerikietes, gyvenančias Čikagoje bei Meivude. Vidutinis afrikiečių svoris buvo 57,6 kg, o amerikiečių - 84,5 kg. JAV tyrinėtojai darė prielaidą, kad afrikietės yra fiziškai aktyvesnės ir daugiau bėgioja. Bet pasirodė, kad ne – moterys iš JAV judėdamos per dieną sudegindavo vidutiniškai 760 kilokalorijų, o afrikietės – 800. Skirtumas toks mažas, kad jis niekaip negali atsiliepti svoriui. „Mažas fizinis aktyvumas nėra pagrindinė antsvorio epidemijos priežastis“, - skelbia tyrimo autorė Amy Luke.

Pagrindinis momentas - mityba. Judėdamas kūnas sudegina daugiau energijos, bet sportininkai šį poveikį greit kompensuoja, daugiau valgydami. Afrikietės valgė maistą su daug ląstelienos ir angliavandenių, bet mažai riebalų ir baltymų, o amerikiečių maiste 40-45 proc. sudarė riebalai ir perdirbti maisto produktai.

„Nepakeitus mitybos įpročių, neįmanoma numesti svorio“, - sako A.Luke.

Reguliarus ir intensyvus sportavimas yra svarbus veiksnys, sumažinantis vėžio riziką. JAV atliktas tyrimas parodė, kad fiziniai pratimai apsaugo moteris nuo krūties vėžio. Kitas tyrimas nustatė, kad moterys, kurios daug juda, įtemptai sportuoja ir reguliariai miega ne mažiau kaip 7 valandas per parą, yra ypač gerai atsparios bet kokios formos vėžiui. Tačiau miego trūkumas sumažina apsaugantį sporto poveikį.

Jamesas McClainas su komanda analizavo 6 tūkst. amerikiečių moterų duomenis apie sveikatą. Po dešimties metų 604 iš jų susirgo vėžiu. Įvertinę santykį tarp sporto, miego ir vėžio, mokslininkai nustatė, kad sportiškoms ir ilgai miegančioms moterims rizika susirgti vėžiu 50 proc. mažesnė, nei aktyvioms moterims, kurioms trūksta miego. „Be pakankamų poilsio fazių sportinis aktyvumas nesumažina vėžio rizikos“, - skelbia J.McClainas.

Bet apsauga tuo stipresnė, kuo intensyviau moterys sportuoja. Amerikiečių Vėžio institutas, apibendrinęs daugiau kaip 30 tūkst. moterų po menopauzės duomenis, nustatė, kad reguliariai sportuojančios, pavyzdžiui, bėgiojančios moterys turi 30 proc. mažesnę riziką susirgti krūties vėžiu, nei nemėgstančios judėti. Tyrimo vadovas Michaelis Leitzmannas apsaugantį sporto poveikį aiškina taip: „Fizinio aktyvumo ir apsaugos nuo vėžio ryšį lemia stipresnė imuninė sistema, sumažėję uždegiminiai procesai organizme ir sumažėjusi augimo hormonų sekrecija“.

XX a. devintajame dešimtmetyje bėgioti nebuvo taip populiaru, kaip šiandien, todėl ir fizinio aktyvumo poveikis sveikatai nebuvo pakankamai ištirtas. Medikai įtarė, kad daug bėgioti vyresnio amžiaus žmonėms yra labiau žalinga, nei naudinga. O Jamesas Friesas iš Stanfordo universiteto reguliarų bėgiojimą apibūdino kaip tikrą jaunystės eliksyrą. Jo hipotezė – sportas leidžia gerokai sutrumpinti paskutinės gyvenimo atkarpos fazę, kurioje kūnas tampa griuvena.

J.Friesas su kolegomis daugiau kaip 20 metų stebėjo tyrimo dalyvius. Tyrimo pradžioje 1984-taisiais savanoriams buvo daugiau nei 50 metų. 538 dalyviai buvo užkietėję bėgiotojai, vidutiniškai bėgiojantys 4 valandas per savaitę. Įžengę į aštuntąją dešimtį, jie dar bėgdavo 76 minutes per savaitę. Jų bendraamžiai iš kontrolinės grupės sportu neužsiėmė nei tada, nei vėliau.

Rezultatas – nesportiškų tyrimo dalyvių organizmai suseno vidutiniškai 16 metų anksčiau, nei bėgiojančiųjų senjorų. Kuo vyresni dalyviai buvo, tuo aiškiau matėsi bėgiojimo reikšmė sveikatai. Dar daugiau – 34 proc. nesportiškųjų dalyvių mirė tyrimo metu, o iš aktyviųjų – tik 15 proc. „Sporto nauda sveikatai gerokai viršijo mūsų lūkesčius“, - sako J.Friesas.

Tiesa, net ir sportas bejėgis padaryti nemirtingu. „Labai tikėtina, kad kažkada abiejų grupių mirtingumas taps šimtaprocentinis“, - juokauja mokslininkas.

Kofeinas nuo seno oficialiai laikomas dopingo priemone. Daugelis maratono bėgikų prieš varžybas apsiriboja lengvais pusryčiais ir puodeliu kavos. Energetinių gėrimų gamintojai taip pat remiasi šiuo poveikiu ir įmaišo kofeino į gazuotus gėrimus. Tačiau tai gali duoti atvirkščią rezultatą: šveicarų mokslininkai nustatė, kad kofeinas gali sumažinti kraujo tekėjimą į širdį.

„Kai sportuojame, per širdį turi pratekėti daugiau kraujo, kad organizmui užtektų deguonies“, - aiškina turimo vadovas Philippas Kaufmannas iš Ciuricho universitetinės klinikos. Bet būtent tose situacijose, kurios išspaudžia daug prakaito, kofeinas veikia negatyviai. Jis neleidžia didėti kraujo srautui.

Tokią išvadą mokslininkai padarė, ištyrę 18 sveikų tyrimo dalyvių širdies veiklą. Išgėrus kofeino tabletę, per dalyvių širdį pratekėdavo geru penktadaliu mažiau kraujo, nei normaliomis sąlygomis. Jeigu tiriamieji judėdavo kalnų ore, kraujo pratekėdavo net 39 proc. mažiau.

„Kofeinas kaip stimuliantas sportininkams visai nenaudingas. Gali atsitikti netgi taip, kad žmogus jausis budresnis ir aktyvesnis, bet iš tiesų jo pasiekimai bus menkesni“, - sako šveicarų mokslininkas. Žmonėms, turintiems širdies ir kraujotakos sistemos sutrikimų, kokakolos ar kavos atsigėrimas prieš treniruotę ar varžybas gali būti net pavojingas.

Kai kurie futbolo treneriai prieš svarbias varžybas savo sportininkams uždraudžia užsiimti seksu. Mokslininkai dėl neigiamos sekso įtakos sportiniams pasiekimams neturi vienos nuomonės. Bent jau vyrų ir moterų atveju patarimai būtų skirtingi.

Oksfordo universiteto mokslininkų atlikta 2 tūkst. Londono maratono dalyvių apklausa ir duomenų palyginimas parodė: moterys, kurios maratono išvakarėse mylėjosi, atbėgo vidutiniškai 5 minutėmis anksčiau, nei konkurentės. Ypač trumpų distancijų bėgikėms seksas rekomenduojamas kaip pasiruošimo varžyboms dalis. Nes moterims, priešingai nei vyrams, dėl sekso pakyla testosterono lygis, kuris turi ypatingą reikšmę trumpiems, intensyviems bėgimams.

Frankas Sommeris iš Kelno universitetinės klinikos įspėja, kad prieš varžybas nereikėtų seksualiai išsikrauti. Medicinos profesorius palygino 39 sportininkų ištvermę ir greitį po sekso.

Jeigu lytinių santykių buvo turėta prieš keletą valandų, daug prasčiau nei įprastai sekėsi sportininkams, kurių sporto šaka susijusi su greičiu, pavyzdžiui, sprinteriams. Priežastis buvo, priešingai nei moterims, sumažėjęs testosterono lygis. Dėl to sumažėdavo ir agresyvumas. Sekso metu išsiskyrę laimės hormonai endorfinai darydavo sportininkus ramesnius ir labiau atsipalaidavusius. Tai veikia net raumenų sugebėjimą susitraukti. Trumpai tariant, sumažėja staigumas ir kovinė dvasia. O sporto šakų, kur reikalinga ištvermė, atstovams susilaikyti nuo sekso nebūtina. Jų pasiekimų meilės žaidimai prieš varžybas nepaveikia.

Paprastai manoma, kad reguliari apkrova kietina kaulus. Kas daug sportuoja, pavyzdžiui, bėgioja, nuolat stimuliuoja savo kaulus ir užkerta kelią kaulų retėjimui. Tačiau Misūrio-Kolumbijos universiteto mokslininkai nustatė, kad judėjimas neturi būti pernelyg lengvas. Mokslininkai tyrė 43 sportuojančių 20-59 metų vyrų, dalyvaujančių bėgimo varžybose ar dviračių lenktynėse, kaulų tankį. Dviratininkų kaulai pasirodė gerokai prastesni, nei bėgikų – jų bendras kaulų tankis organizme buvo gerokai mažesnis. 63 procentams buvo beprasidedanti osteoporozė, kai kaulai lūžta dvigubai greičiau už sveikus. Tarp bėgikų tik 19 proc. turėjo tokius trapius kaulus.

Mokslininkai rekomenduoja žmonėms, užsiimantiems sporto šaka, nedaug apkraunančia kaulus, treniruotis papildomai. Su moterimis atlikti tyrimai parodė, kad pusę metų treniruojantis tris kartus per savaitę, kaulų tankis padidėja iki 3 procentų.

Sportininko širdis turi būti tokios būklės, kad sugebėtų varinėti daug kraujo ir aprūpinti kūną pakankamu deguonies kiekiu daug jėgų reikalaujančiose situacijose. Manoma, kad ilgamečio bėgiko širdis turėtų būti visiškai sveika. Bet dažniausiai tai netiesa. Kardiologai iš Eseno palygino daugiau kaip 100 maratono bėgikų tarp 50 ir 72 metų širdies vainikinių arterijų būklę. Maratono bėgikai lygiai taip pat dažnai kentė nuo aterosklerozės, kaip jų bendraamžiai, neužsiimantys ištvermės sportu.

Bėgti 42 kilometrus reikia ne tik dvasinės ištvermės. Tai didelis išbandymas ir širdžiai bei sąnariams. Tuomet atsiranda laisvieji deguonies radikalai, kurie gali pažeisti kraujagysles. Prisideda ir dideli kiekiai uždegiminių medžiagų, atsirandančių esant ilgai apkrovai. Organizmas gamina medžiagų apykaitos produktą – pieno rūgštį. Pastaroji perrūgština raumenis ir silpnina imuninę sistemą, dėl to lengva atsirasti uždegimams. Esama įrodymų, kad labai ilgas bėgimas gali pakenkti širdies raumeniui. 12 proc. bėgikų turi tokių pažeidimų.

Bėgimas stiprina organizmą. Bet manoma, kad jis yra apkrovos išbandymas sąnariams. Tačiau Bostono universiteto Medicinos mokyklos mokslininkai nenustatė tokio poveikio. Jie įvertino beveik 1300 asmenų duomenis. Šie reguliariai sportuojantys asmenys 1993-94 m. pradėjo skųstis sąnarių skausmais ir sąstingiu. Mokslininkai padarė tiriamųjų kelių sąnarių rentgeno nuotraukas.

Po dešimties metų jie vėl ištyrė tuos pačius žmones. Stambesni žmonės dažniau kentė nuo artrito, nei liekni, bet jų rodikliai nebuvo didesni už tų antsvorį turinčių žmonių, kurie neužsiėmė bėgiojimu. Taigi, jų sąnarių situacija nei pagerėjo, nei pablogėjo, bet jie patys buvo geresnės formos.

Bėgama, be abejo, kojomis. Manoma, kad pilvui ir nugarai iš bėgiojimo mažai naudos. Bet faktas, kad bėgikai rečiau kenčia nuo nugaros ir sąnarių skausmų, nei likusi visuomenės dalis.

Tai paaiškėjo, kai ortopedas ir Viurcburgo Markusas Waltheris apibendrino 1203 anketų, kurias užpildė 2003 m. Viurcburgo maratono dalyviai, duomenis. 530 tyrimo dalyvių buvo jaunesni kaip 40 metų, 673 dalyviai vyresni. Trys ketvirtadaliai dalyvių buvo vyrai. Kenčiančių nuo nugaros skausmų tarp sportininkų buvo gerokai mažiau, nei bendras gyventojų vidurkis.

Bėgant naudojama daugiau kaip du trečdaliai visų kūno raumenų. Tad bėgiojimas rytais naudingas ne tik kojoms, bet ir liemens raumenims.