Po valandos grįžusi į redakciją, kavinėje prisikertu cepelinų. Suprantu, kad žaliavalgystė ne man. Tačiau susižavėjimas šilta ir nuoširdžia pašnekove nedingsta. Moteris ne iš tų, kurie skelbiasi radę absoliučią tiesą, ir savo gyvenimą skiria tam, kad kuo daugiau žmonių į ją „atverstų“. V.Butenko neslepia žaliavalgystės kelyje pridariusi klaidų ir abejoja, ar visi pasaulio žmonės iš principo galėtų būti vegetarais ar juolab veganais.
V.Butenko su dukra Lietuvoje lankosi pirmą kartą ir čia praleis vos porą dienų. Šeštadienį 10 val. žalios mitybos idėjomis dalinsis Vilniaus mokytojų namuose. Viena iš priežasčių, kodėl ji čia apsilankė – noras surasti žaliavalgystės pradininke JAV laikomos lietuvių kilmės Ann Wigmore dukterį ir apginti šiuo metu niekieno neginamas jos autorines teises bei įamžinti atminimą.
- Kas yra žaliavalgystė?
- Žaliavalgystė – tai pats seniausias ir pats natūraliausias mitybos būdas. Produktai nei verdami, nei kepami, o vartojami natūraliu pavidalu. Terminis apdorojimas – cheminė reakcija, ji sumažina maistingųjų medžiagų kiekį.
- Šis mitybos būdas atėjęs iš tų laikų, kai žmonės pramisdavo vien iš maisto rinkimo?
- Iš tų laikų, kai žmonės gyveno medžiuose. Antropologiniai duomenys liudija, kad Rytų Afrikoje prieš 3,5 mln. metų gyvenusių žmonių pirštikauliai buvo apvaliai išlinkę, kaip gyvūnų, kurie gyvena medžiuose. Ten vyravo tropinis atogrąžų klimatas, ištisus metus augo 300 vaisių rūšių. Oro temperatūra visus metus buvo 28 laipsnių Celsijaus. Žmonės mito vaisiais, vaismedžių lapais, žiedais, sėklomis, o taip pat vabzdžiais, randamais vaisiuose. Valgė ir medžių žievę. Ir dabar valgo – pavyzdžiui, cinamonas yra medžio žievė. Ant žemės gyveno dideli plėšrūnai, ir pirmykščiai žmonės labai bijojo nusileisti žemyn. Jie visą gyvenimą praleisdavo viršuje, ir, suprantama, viską valgė žalią.
Ugnį žmogus sugebėjo panaudoti tik prieš 860 tūkst. metų ir ji buvo naudojama dėl šilumos, saugumo ir šviesos. Tik gerokai vėliau - prieš 12 tūkst. metų - žmonės pradėjo statyti pirmąsias krosnis. Bet ir tada ne kiekvienas galėdavo sau leisti tokią krosnį turėti ir ruošti maistą ant ugnies. Didžiąją savo istorijos dalį žmonės valgė žalią maistą.
Natūralus maistas sudarė žmonių mitybos pagrindą dar ir prieš 180 metų. O tada įvyko pramonės revoliucija. Vokiečių mokslininkas išrado cukraus rafinavimo procesą, šveicarų malūnininkas – metalines girnas, kuriomis pradėjo gaminti baltus miltus, prancūzų virėjas – produktų konservavimo būdą, 6 valandas be pertraukos virdamas maistą ir uždarydamas stiklainiuose be oro.
Žmonės visa tai pasigavo, ir įvyko labai stiprus posūkis mityboje. Jie nusisuko nuo žolelių rinkimo, natūralios mitybos ir pradėjo valgyti labai stipriai apdirbtą maistą. Mes esame septintoji žmonių, užaugusių su tokiu maistu, karta.
- Žaliavalgystė – vegetarizmo atmaina, ar galima valgyti ir termiškai neapdorotą mėsą, žuvį?
- Vokietijoje nemažai žaliavalgių, valgančių žalią mėsą. Havajuose yra žaliavalgių, valgančių žalią vištieną, bendruomenė. Žaliavalgystė nebūtinai yra vegetarizmas, nors dauguma žaliavalgių – vegetarai.
- Ir netgi veganai?
- Taip. Aš nežinau, ar galėtų visi pasaulio žmonės būti veganai. Kitais metais mėnesiui važiuosiu į Grenlandiją tyrinėti vietos gyventojų. Kaip aš galėčiau jiems pasakyti, kad jie turi būti veganais? O Australijoje būti veganais lengva. Ar pati gyvenu Pietų Oregone – ten taip pat lengva. Mūsų gatvėse auga figmedžiai. Mityba priklauso nuo to, kur žmonės gyvena. Jeigu mažai saulės spindulių, trūksta vitamino D – tai ko gero neįmanoma būti veganu.
Svarbu ne tik tai, kur žmogus gyvena, bet ir iš kur jis kilęs, kokie jo genai. Aš dabar gyvenu pietinėje JAV valstijoje, bet esu kilusi iš Sachalino salos, kur šalta. Užaugau valgydama žuvį, o dabar žuvies iš viso nevalgau. Dabar manau, kad drastiškas perėjimas nuo žuvies dietos prie riešutų buvo neteisingas, mano organizmas patyrė šoką.
- Tie žaliavalgiai, kurie valgo mėsą, ją kaip nors ruošia ar tiesiog susipjauto gabaliukais?
- Yra ir tokių, ir tokių. Kai kurie mėsą fermentuoja, raugina, kiti valgo iškart. Aš pati nevalgau žalios mėsos, ji manęs netraukia.
- Ar 100 proc. žaliavalgio raciono privalo sudaryti vien žalias maistas?
- 15 metų buvau šimtaprocentinė žaliavalgė. Mano sveikata pagerėjo, bet netapo ideali. Po to peržiūrėjau savo mitybą ir nusprendžiau, kad reikia būti 90 proc. žaliavalgiu, o 10 proc. raciono turi sudaryti virtos daržovės. Man tokia dieta ideali, aš jaučiuosi kur kas geriau.
Žmonės, kurie yra šimtaprocentiniai žaliavalgiai, turi valgyti daug riešutų. O riešutai žmonėms – blogas valgis. Ilgai galvojau, kad tai geras, idealus maistas, bet, kaip rodo švedų mokslininkų tyrinėjimai, riešutuose labai daug Omega-6 rūgščių. Šios medžiagos sukelia uždegiminius procesus, nutukimą, diabetą ir vėžį. Migdolų riešutai turi 2 tūkst. kartų daugiau Omega-6, nei Omega-3 rūgščių. Tai vieni kenksmingiausių riešutų, o aš juos labai mėgau ir daug jų suvalgydavau. Mes visi esame pirmeiviai ir darome klaidas.
- Koks žaliavalgių dienos meniu?
- Laukinėje gamtoje visi gyvūnai apie 6 valandas per dieną skiria ėdimui. Šiandieniniai žmonės negali valgyti šešias valandas. Todėl jiems reikia maisto, kuris būtų labai koncentruotas ir maistingas. Tokio maisto pavyzdys – žalieji kokteiliai. Pusryčiams pasidarome litrą tokio kokteilio iš žalių lapų, sumaišytų su vaisiais ir vandeniu. Jis labai sotus. Žali lapai – vienintelis gyvas dalykas, kuris gali saulės šviesą paversti energija. Jie yra visų vitaminų, kuriuos sukaupia augalas, sandėlys. Niekas maistingumo požiūriu negali lygintis su žaliais lapais. Istorijoje žmonės visada valgė žalius lapus. Dar net prieš 180 metų jie rinkdavo laukines žoleles ir nuolat valgė jų salotas, sriubas.
Pietums paprastai valgome arba žalią sriubą, arba daug salotų. Į salotas sudedame viską, ką sugebame rasti. Agurkus, svogūną, žalumynus, tarkuotus burokėlius, morkas, aguročius. Žalią sriubą darome panašiai, kaip kokteilį, tik nededame jokių vaisių, o vietoj jų – avokadą, paskaniname pipirais, česnaku. Druskos nenaudojame, bet kiti žaliavalgiai gali naudoti. O vakarienei verdame daržovių sriubą arba garuose troškiname daržoves. Vakarienė būna nebe žalia.
Jeigu kurią nors dieną man reikia daugiau energijos – pavyzdžiui, einu į kokį nors žygį, tada maistą verdu, nes iš virto gaunu daugiau kalorijų. Virtos bulvės turi daugiau kalorijų, nei žalios. Kol visai nevalgėme virto maisto, energiją gaudavome iš riešutų, bet tai buvo neteisinga.
- Kokie lapai tinka maistui?
- Bet kokie valgomi lapai – špinatai, salotos, taip pat laukinių augalų lapai.
- Kaip žinoti, ar tie lapai nenuodingi?
- Reikia domėtis. Mes net išleidome tam skirtą DVD. Mano sūnus Sergejus studijuoja augalus ir mokosi iš Amerikos indėnų. Jie maistui naudoja 1600 augalų. Šitie augalai vienodi visame pasaulyje – ir Australijoje, ir Rusijoje, ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Pienės, dilgėlės, gysločiai ir panašiai.
- Atvykę į svečius išeinate į kiemą ir pietums prisipešate žolės?
- Taip. Pavyzdžiui, neseniai buvome Švedijoje, gyvenome nedideliame miestelyje. Nuėjome į parduotuvę, o ten žalumynai tokie brangūs ir dar neekologiški – 5 doleriai už mažą ryšulėlį. Išėję iš parduotuvės pamatėme, kad aplink auga dilgėlės, gysločiai, pienės. Prisirovėme pilną pintinę. Nuplovėme šiltu vandeniu ir prisidarėme visą trilitrinį stiklainį kokteilio. Labai gerai pasistiprinome.
- Terminis apdorojimas padeda sunaikinti maiste mikrobus. Kaip šitą problemą sprendžia žaliavalgiai? Nebijote E.coli?
- Žaliavalgių imunitetas labai stiprus, todėl jie nieko nebijo. Jokių mikrobų neįmanoma sunaikinti chemija. Jie mutuoja kas 30 dienų ir prisitaiko prie bet kokios chemijos. O žmonės nuo chemijos labai stipriai kenčia. Vienintelis dalykas, prieš kurį mikrobai bejėgiai – tai mūsų pačių imunitetas. Siaučiant gripui ar kitai infekcijai, ne visi žmonės suserga. Imunitetas labai priklauso nuo to, ar teisingai žmogus maitinasi. Jeigu jam pakanka vitaminų C, A ir D, tai jis turi labai stiprų imunitetą.
- Galbūt žaliavalgiai kaip nors ypatingai kruopščiai plauna savo maistą?
- Plauna, žinoma, bet paprastu vandeniu. Nuplauna žemes, ir tiek.
- Bet žalią, termiškai neapdorotą mėsą valgyti gali būti net pavojinga? Gal tai būna kokia nors speciali mėsa, atitinkamai užauginta?
- Pavojinga tiems, kieno silpnas imunitetas. Mėsos nevalgau, bet suprantu, kad tos mėsos, kuri auginama fermose, kur karvės stovi garduose ir ėda grūdus, kukurūzus, soją ar kviečius vietoj žolės, iš viso nėra prasmės valgyti, nes ji nenaudinga žmogui. Joje per daug Omega-6 rūgščių. Tų karvių, kurios ėda žolę, mėsoje ir piene daug Omega-3 rūgščių. Tokia mėsa žmogui būtų naudinga..
- Už žaliavalgystės stovi kokia nors ideologija, o gal net ezoterika?
- Už žaliavalgystės – ne. O už veganizmo, deja, stovi ideologija. Ir tai labai trukdo. Yra šimtai tūkstančių žmonių, kurie mano, kad neetiška gyvūnams sukelti skausmą. Tuo jie grindžia, kad gyvūnų negalima vartoti maistui. Bet esu mačiusi vaikų, kurie blogai vystosi dėl to, kad tėvai jiems neduoda nei kiaušinių, nei ožkos pieno. Kita vertus, Australijoje ir net Kanadoje esu mačiusi labai sveikų veganų vaikų. Nežinau, kur rasti tą aukso vidurį. Kiekvienas jį turi atrasti pats. Manau, kad apie tai turi būti diskutuojama. Bet negalima kaltinti žmonių nehumaniškumu, jei jie valgo mėsą.
Su šiais dalykais žmonės turi būti atsargūs. Jeigu turėčiau mažą vaiką, verčiau duočiau jam sveikos vištos kiaušinį, bet nelaikyčiau jo lieso ir su mėlynais ratilais po akimis.
- Jūsų duktė Valia žaliavalgė nuo 8 metų. O ar rekomenduotinas žalias maistas kūdikiams?
- Iki metų kūdikis turi maitintis mamos pienu. Bet nuo šešių mėnesių jam galima papildomai duoti žalių kokteilių. Vaikų imunitetas labai stiprus, ypač tų, kurie geria motinos pieną. Bakterijų pernelyg baimintis nereikia.
Vakarų pasaulyje opesnė problema – disbakteriozė. Žarnyne žmogus turi turėti apie kilogramą gerųjų bakterijų. Jos susintetina visus B grupės vitaminus ir kitas naudingas medžiagas. Žmonėms dėl disbakteriozės sutrinka nervų sistema, dreba galūnės, gali atsirasti išsėtinė sklerozė. Jiems išrašo probiotikus, bet ten būna 3 ar 5 bakterijų rūšys, o kiekvieno žmogaus unikaliame bakterijų rinkinyje – šimtai ar net tūkstančiai rūšių.
- Kas jus atvedė į žaliavalgystę?
- Baisios ligos. Mano sūnui diagnozuotas diabetas, kai jam buvo 9 metai. Mano vyras kentėjo nuo artrito, buvo padidėjusi skydliaukė. Aš sirgau aritmija – nuo šios ligos mirė mano tėvas. Mano duktė sirgo astma. Gydytojai mums sakė, kad visos šios ligos neišgydomos, mes iki gyvenimo galo turėsime gerti vaistus. Bet kai perėjome prie žaliavalgystės, visi simptomai dingo. Netgi mano sūnui dingo diabetas. Jokių vaistų nenaudojame jau 17 metų.
- Kas sunkiausia pereinant nuo įprastos mitybos prie žalio maisto?
- Kai žmogus maitinasi neteisingai, esant maistingųjų medžiagų trūkumui, žmogus jaučia padidėjusį apetitą. Jį traukia, deja, nenaudingi dalykai – spurgos, saldainiai, šokoladas, traškučiai, Coca-Cola. Sunkiausia susilaikyti nuo viso to. Bet kai žmogus pradeda gerti žaliuosius kokteilius, noras suvalgyti ką nors nenaudingo iš karto praeina. Žmogus ramiai užeina į kavinę, kur kvepia kava, ir jam jos nesinori. Atvirkščiai, jam norisi suvalgyti žalių salotų.
- O kaip dėl techninės žaliavalgystės pusės? Iš kur gauti visus tuos žalumynus visais metų laikais?
- Reikia turėti kontaktų su ūkininkais, kad jie būtų suinteresuoti auginti žalumynus. Taip pat reikalingi kontaktai su parduotuvėmis. Kai kuriose Rytų Europos šalyse užėjusi į parduotuvę klausdavau, kodėl pas juos parduodama mažai žalumynų. Jie sakė, kad jeigu būtų paklausa, jie rastų, kur jų nupirkti net ir žiemą. Reikia komunikuoti su vietos parduotuvėmis.
- Kaip nors tikrinate tuos žalumynus, kad jie nebūtų prifarširuoti chemijos?
- Visomis jėgomis palaikau ūkininkus, auginančius ekologiškai švarią produkciją. Jeigu yra galimybė, visada perku ekologiškas prekes. Pietų Oregonas, kuriame aš gyvenu – mažas miestas, 20 tūkst. gyventojų. Bet gyventojai labai tiki ekologiškai švarių produktų nauda, todėl parduotuvėse beveik nėra neekologiškų produktų. Ekologiškos braškės pas mus netgi pigesnės, nei neekologiškos, nes neekologiškų niekas neperka.
- Koks žalio maisto patiekalas jums pats skaniausias?
- Tai keičiasi priklausomai nuo sezono. Labiausiai mėgstu sezoninius prinokusius vaisius. Šiuo metu čia, Lietuvoje, fantastiškos žemuogės. Tiesiog dieviškos. Ir žaliasis kokteilis su žemuogėmis šiandien pavyko labai skaniai.
Žaliavalgystė turi ir gurmanišką atmainą. Patiekalai primena tipiškus virtus, keptus, bet gaminami iš žalių produktų. Daroma nekepta pica, kuri vaizdu ir skoniu primena keptą. Gaminami tortai, sriubos, sumuštiniai, duona. Tiems žmonėms, kuriems sunku pereiti prie žaliavalgystės, tai labai padeda. Bet kai žmogus išbūna žaliavalgiu keletą mėnesių, sumažėja tokių patiekalų poreikis, žmonės pradeda norėti valgyti labai paprastai. Jiems norisi suvalgyti avokado gabaliuką su pomidoru ir salotos lapu. Tai gali būti sunku įsivaizduoti, bet esu sutikusi žmonių, kurie prisipažino, kad einant per parką ir žiūrint į pienes, jiems išsiskiria seilės.
- Galite išduoti kokį nors receptą, kaip iš žalių produktų pagaminti tokį, kuris nesiskirtų nuo įprastinio kepto ar virto?
- Praėjus dviem savaitėms nuo žaliavalgystės pradžios, mano vyras pasakė: „Jeigu nesugalvosi, kaip padaryti kotletus, kurie skoniu būtų tokie pat, kaip kotletai iš mėsos, aš žaliavalgystę mesiu.“ Aš nusiminiau ir pradėjau galvoti, kuo pakeisti mėsą, kiaušinius. Permaliau mėsmale iki vientisos masės saulėgrąžas, graikiškus riešutus, įmaišiau druskos, pipirų, svogūno. Sulipdžiau kotletus, apvoliojau sausoje maltoje paprikoje. Vyras pavalgė ir liko patenkintas.
Žalią tortą galima gaminti iš datulių ir razinų. Jas virtuviniu kombainu sumaišius su riešutais, gaunama lipni masė. Iš jos daromi torto „tešliniai“ sluoksniai, į tarpus galima dėti skrituliukais pjaustytus bananus. Ant viršaus papuošimams mikseriu sutrinami anakardžių riešutai su medumi ir citrina ir gaunamas baltas kremas. Vietoj anakardžių galima naudoti bet kokius kitus baltus riešutus – kedro, net ir žemės riešutus, tik su jais nebus taip skanu, kaip su anakardžiais.
- Pirmą kartą lankotės Lietuvoje? Kas jus čia atvedė?
Pirmą. Visada svajojau apsilankyti Lietuvoje dar nuo tų laikų, kai studijavau Maskvoje. Mano draugės čia važiuodavo į plenerus tapyti nuostabių peizažų ir architektūros. Teko skaityti paskaitą JAV lietuvių bendruomenei – tarp jų liko nemažai draugų.
Tačiau bene svarbiausia – žaliavalgystės Amerikoje pradininke laikoma gydytoja Ann Wigmore kilusi iš Lietuvos. Šiuo metu jos palikimas prarandamas. Niekas nesirūpina, kad būtų apsaugota jos autorystė, naudoja jos darbų dalis, iškraipo, pateikia kaip savo. Ji parašė daug knygų, kurios nebuvo išleistos. Būtų nuostabu, jeigu Lietuvoje jai būtų įsteigtas koks nors centras – netgi pati skirčiau tam pinigų.
Būtent ji sugalvojo kviečių želmenų sultis, kurias dabar pardavinėja visose Amerikos parduotuvėse, ji sugalvojo daiginti grūdus, ji sugalvojo gurmaniškąją žaliavalgystę. Jos duktė šiuo metu gyvena kažkur Lietuvoje, bet aš neįsivaizduoju, kaip ją surasti. Nežinau, kokia jos pavardė. Gal perskaičiusi straipsnį ji atsilieptų? Galbūt duktė pagelbėtų atgauti ir surinkti į vieną vietą savo motinos kūrybinį palikimą, nes mes neturime teisinių galimybių pareikalauti jo iš žmonių, kurie po A.Wigmore mirties jį turi.