Informuojama, jog 2007-2009 m. Leuveno chirurgai sėkmingai persodino keturių eutanaziją pasirinkusių asmenų plaučius.
Visi organai panaudoti prieš tai gavus raštišką donorų sutikimą. Vienas iš keturių asmenų, kaip teigiama, eutanaziją pasirinko negalėdamas pakelti jį kamuojančios „klaikios psichinės negalios“, tris asmenis savo noru pasitraukti iš gyvenimo paskatino „sekinantys nepiktybiniai neurologiniai bei raumenų funkcijos sutrikimai“.
Studijos, pavadintos „Pirmosios patirtys transplantuojant eutanaziją pasirinkusių donorų organus“, aprašymas publikuojamas moksliniame leidinyje „Applied Cardiopulmonary Pathophysiology“. Publikacijoje nurodoma, jog visais keturiais atvejais medikai veikė vadovaudamiesi valstybės patvirtintomis rekomendacijomis, susijusiomis su eutanazijos vykdymu. Eutanazija Belgijoje įteisinta 2002-aisiais.
Rašoma, jog donorai atvykdavo į ligoninę likus keletui valandų iki numatytos eutanazijos procedūros. Išsyk po to, kai eutanaziją vykdyti įpareigotas specialistas suleisdavo žmonėms mirtiną vaistų dozę, šiems papildomai sušvirkšta kraujo krešėjimą stabdančio preparato.
Prieš pradedant organų persodinimo procedūrą pagal Belgijoje galiojančius reglamentus trys nepriklausomi specialistai turėjo pripažinti pacientus kardiorespiraciniu atžvilgiu esant negyvus. Po to mirusieji skubiai perkelti į ant greta esančios operacinės stalo bei intubuoti.
Pasak persodinimą atlikusių transplantologų, mirtinos vaistų injekcijos nužudytų pacientų plaučiai, kitaip nei žuvusiųjų nelaimingų atsitikimų metu, kurių organai transplantuojami dažniausiai, nebuvo sužaloti priešmirtinės agonijos fazės.
Manoma, jog beveik ketvirtadalį visų plaučių donorų bei kiek mažiau nei 3 proc. širdies donorų Belgijoje šiuo metu sudaro asmenys, gyvenimą baigę eutanazijos procedūra. Publikacijoje nurodoma, jog „Eurotransplant“, grupė, koordinuojanti organų persodinimo procedūras Austrijoje, Belgijoje, Kroatijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose ir Slovėnijoje, šiuo metu svarsto apie naujų protokolų, reglamentuojančių organų donorystę po eutanazijos procedūros, įtvirtinimą.
Vienos iš daugiau nei pusšimčio prieš eutanaziją pasisakančių britų organizacijų „Care not Killing“ atstovas daktaras Peteris Saundersas tikino esąs šokiruotas straipsnyje pateikiamos informacijos.
Pasak jo, jis buvęs nustebintas, kaip šaltai ir abejingai pasakojama apie pacientų žudymą bei jų organų panaudojimą – tarsi tai būtų kuo natūraliausias dalykas pasaulyje. Turint galvoje faktą, jog maždaug pusė Belgijoje atliekamų eutanazijos procedūrų atliekamos be paciento sutikimo, tik laiko klausimas, kada eutanazija bus atliekama prievarta tam, kad nužudytųjų organai būtų panaudoti kitų gyvybėms gelbėti, baisėjosi aktyvistas.
Anot P.Saunderso, medikai Belgijoje užsiiminėja tokiais dalykais, kurie neabejotinai pasirodytų esantys kraupūs daugelio kitų šalių specialistams.
Anksčiau minėtas straipsnis publikuotas netrukus po to, kai nustatyta, jog didelė dalis Belgijoje atliktų eutanazijos procedūrų nebuvo savanoriškos.
Kanados medikų asociacijos iniciatyva atliktos apklausos metu beveik penktadalis sveikatos priežiūros įstaigų personalo tvirtino bent kartą dalyvavę atliekant eutanazijos procedūrą, tačiau beveik pusė jų – 120 iš 248 – pripažino prieš tai neįsitikinę, ar pacientas tikrai savo noru trokšta pasitraukti iš gyvenimo.
Belgija buvo antroji pasaulio valstybė po Nyderlandų, kurioje oficialiai įteisinta eutanazijos procedūra. Šiuo metu eutanazijos procedūra savo gyvenimą baigia maždaug du procentai šalies gyventojų.