Vaisinės muselės padėjo išspręsti vieną didžiausių genetikos problemų. Jos mokslininkams padėjo atskleisti, kaip stresas, sukeltas bado ar narkotikų vartojimo, gali būti perduotas vaikams ir net anūkams.
Yra žinoma, kad stresas nepakeičia DNR, bet genuose palieka chemines žymes, kurios lemia jų aktyvumą.
Anksčiau atlikti tyrimai parodė: jeigu pelės dvi savaites po gimimo patiria stresą, tai ir jų palikuonims bus būdingi depresijos ir nerimo požymiai, nepriklausomai nuo motinos rūpesčio. Be to, šio streso pasekmės gali būti ir diabetas, nutukimas, psichikos sutrikimai ir netgi baimė.
Dabar japonų mokslininkai išaiškino molekulinį mechanizmą, kaip galima per kartas perduoti streso poveikį, nekeičiant genų ar DNR.
Stresas atskiria baltymą ATF-2 (aktyvuojantį transkripciją faktorių 2) nuo chromatino – chromosomų medžiagos. ATF-2 sulaiko chromatiną tvirtai surištą. O kai jis atsiskiria, chromatino struktūra išsisklaido, leisdama aktyvuotis latentiniams genams.
Svarbu tai, kad tokį chromatiną paveldi visos pirminės ląstelės, patyrusios stresą, palikuonės. Jeigu ta ląstelė – kiaušialąstė ar spermatozoidas, pakitęs chromatinas perduodamas ir palikuonių ląstelėms.
Norėdami tiksliau ištirti šiuos pokyčius, mokslininkai išvedė museles su raudonomis akimis, įterpę atitinkamą geną. Geną įterpė taip, kad jis būtų miegančios būsenos, kol chromatinas neisšsisklaidys. Po to tyrinėtojai sukūrė stresinę situaciją, veikdami musių lervas. Kai musės užaugo, jas sukryžmino su sveikais individais. Tai leido nustatyti, kad pakitęs chromatinas buvo perduotas antrai, bet ne trečiai kartai. Tačiau jeigu stresą patyrė ir pirmoji, ir antroji karta, poveikis buvo kur kas ilgesnis – jį patyrė visos trys kartos.
Žinduolių ATF-2 analogiškas baltymas vadinamas ATF-7.