Žaliavalgystė – nauja mada ar sveikatos šaltinis?

Tiko ir patiko

„Mes ir anksčiau stengėmės sveikai maitintis, tačiau nebuvome vegetarai. Aš apskritai esu prieš bet kokios rūšies fanatizmą ir pirmiausia stebiu, kaip reaguoja mano organizmas, kaip jaučiuosi. Apie žaliavalgystę perskaičiau ir iškart pajutau, kad ji man patinka. Pradėjau valgyti tik žalius produktus ir pasijutau itin gerai. Kur kas mažiau pavargdavau darbe, pamiršau, ką reiškia galvos skausmas, vakare jausdavausi ne išsisėmusi, o kupina energijos ir noro dar kažką nuveikti. Vyras, kuris iš pradžių gana skeptiškai pasižiūrėjo į mano sumanymą ir net paskaitėlę apie tai, kaip man gali būti, surengė, po pusantro mėnesio irgi panoro pereiti prie tokio pat maisto“, – prisimena Olga Dzindzeleta.

Ji įsitikinusi, kad bet koks įkalbinėjimas ar įtikinėjimas žmones blogai veikia, todėl pačiam kažkuo susižavėjus nereikia agituoti namiškių. Tegu pasižiūri ir patys nusprendžia. Šiuo atveju Olgos savijauta, išvaizda ir gera nuotaika buvo patys geriausi argumentai. Viktoras tik panoro, kad iš žalių produktų pagamintas maistas būtų panašus į įprastinius patiekalus. Olga pasistengė ir abu termiškai neapdorotais produktais maitinasi jau ilgiau nei trejus metus.

„Aš iki tol sveikatos sutrikimų neturėjau, o vyrui buvo gana stipri alergija, kiek pakilęs kraujospūdis ir virškinimo sistema sustreikuodavo, tad tekdavo griebtis vaistų. Dabar esame pamiršę ir apie alergiją, ir apie vaistus. Vyras kartais pajunta norą suvalgyti gyvulinės kilmės maisto – žuvies, tuomet jam paruošiu karpačio. Aš pati, pradėjusi kitaip maitintis, pajutau tokį sąlytį su gamta, kad man jau nebepriimtina kam nors gyvybę atimti. Aš puikiai jaučiuosi, nejutau ir prisitaikymo prie naujos mitybos krizės, o vyrui toks sunkesnis periodas buvo. Čia svarbu neišsigąsti ir, susidūrus su pirmaisiais sunkumais, neatmesti pavadinus tai nesąmone. Žinoma, ir savo organizmo prievartauti nereikia, jei kažkokio produkto nesinori, tai jo ir nereikia. Aš, pavyzdžiui, nelabai mėgstu vaisių ir žalumynų kokteilius, tai jų ir nevartoju“, – pasakoja Olga. Prieš metus ji Vilniuje atidarė žaliavalgių restoraną, kuriame galima gauti ir minėtų kokteilių, pavadintų glotnučiais. Dauguma patiekalų iš termiškai neapdorotų produktų vizualiai primena įprastus patiekalus, todėl jų mielai ragauja ir pirmąsyk apie žaliavalgystę sužinoję svečiai. Pati Olga namie jau itin retai gamina tokius patiekalus, nes pajuto, kad jai geriausia valgyti kuo paprasčiau – obuolį, bananą, žiedinį kopūstą, riešutų su niekuo jų nemaišant ir niekuo negardinant. Tačiau toks noras turi ateiti pats, nereikia savęs versti ką nors valgyti įtikinėjant, jog tai labai sveika. Tai, kas labai tinka vienam organizmui, gali visiškai netikti kitam.

Kai kam viskas daug skaniau su citrinos ir šaltai spaustų aliejų padažais, o jei norisi išgerti stiklinę pieno, galima jo pasigaminti iš riešutų. Labai paprasta – stiklinė riešutų ir 3–4 stiklinės vandens. Riešutus sumaišyti su vandeniu ir smulkiai sumalti, o paskui galima perkošti arba gerti su viskuo. Pieno galima pasigaminti ir iš sezamo sėklų, aguonų ar avižų.

Skeptiškasis balsas

„O jūs pasižiūrėkite į karvę – tik žalią žolę ėda, negeria alkoholio, dora, o gyvena tik 25 metus. Ką čia ir bepridursi. Karvės žarnynas būtent tokiam maistui yra pritaikytas, jei kurio žmogaus irgi toks, tebūna jis žaliavalgis. Žmogų žmogumi padarė tai, kad jis pradėjo maistą gamintis. Dabar, jei norime vėl beždžionėmis tapti, galime“, – gana aštriai į klausimą apie žaliavalgystę sureaguoja gydytoja Filomena Taunytė.

Ji patikina, kad sveiko žmogaus nereikia mokyti valgyti, kvėpuoti, vaikščioti ir mylėtis, jis viską moka pats. Žaliavalgystė galbūt tinka specifinėmis ligomis sergantiems žmonėms, tačiau tai sudėtinga tema. Jei vienam tiko, tai nereiškia, kad ir jo kaimynui tiks. Jei žmogus labai ligotas, tikisi, kad jam tokia mityba padės, tegu pasitaria su savo gydytoju ir pamėgina. Būna kam ir išties padeda, bet ta mityba daug sudėtingesnė, reikia skaityti mokslinę literatūrą. Yra kur kas daugiau žmonių, kurie apskritai negali to žalio maisto valgyti. Dar verta žiūrėti, kas propaguoja, kokių turi tikslų ir kokios naudos gauna.

Jos nuomone, žmogus turi maitintis taip, kaip tėvai ir seneliai buvo įpratę. Geriausia būtų prisiminti pasninkus. Tą dieną galima ir visai žaliai maitintis, jei toks noras yra, tai tikrai nepakenks, tačiau nuolat tai daryti nėra prasminga.

„Daugelis įvairių dietų ir mitybos sistemų madų ateina iš šiltų kraštų, kur augalai ir žmonės tiesiog pertekę saulės šviesos. Ten vaisiai, daržovės ir grūdai visai kitokie. Lietuvis turi ne po beržu ant vienos kojos stovėti, o apsivilkęs kailinius aplink laužą su būgneliu bėgioti“, – apibendrina gydytoja.

Ji pamena, kad mada propaguoti mitybą žaliais produktais išneria ne pirmą kartą, ji prasidėjo gal prieš 50 metų, bet užsimiršta ir vėl atsinaujina. Blogiausia, kai ją pasigauna savų interesų turintys asmenys, tuomet daug kas gali nukentėti.

Anot gydytojų, mityba lemia daugiau nei pusę visų organizmo ligų bei sutrikimų. Netinkamai maitindamiesi žmonės būna apsunkę, skundžiasi įvairiais skausmais, energijos stygiumi ir daugybe kitų negalavimų. Vien nutukimas lemia, kad žmogus gyvena vidutiniškai 10 metų trumpiau už nenutukusįjį, dažniau miršta per operacijas, jį 2,5 karto dažniau ištinka insultas, 1,5 karto dažniau mirtis nuo širdies ir kraujagyslių ligų.

Garsus kardiochirurgas Nikolajus Amosovas, kuris aktyviai gyveno ir dirbo iki labai garbaus amžiaus, žaliavalgystę vertino visų pirma kaip galimybę nenutukti paprasčiausiai persivalgant. Savo knygoje jis yra rašęs, kad mėgindamas valgyti kopūsto lapus jis jau po antrojo pajuto nebenorįs, o pasisūdęs suvalgė dar trečią ir pajuto pasisotinęs.

Išties, jeigu tuos tris lapus supjaustytume ir padarytume salotas su majonezu ar ištroškintume su sviestu, porcija tikrai atrodytų maža, o kiek kartų kaloringesnė, baisu net pagalvoti. Bet kuris mitybos specialistas ar šeimos gydytojas pasakys, kad reikia valgyti kuo įvairesnį, šviežesnį, mažiau perdirbtą maistą. Per dieną patariama suvalgyti 300–500 g daržovių ir 200–300 g vaisių. Du trečdaliai jų turi būti švieži. 100–120 g mėsos ar žuvies užtikrins visaverčių baltymų bei gyvybiškai būtinos geležies kiekį, o aliejus padės organizmui pasisavinti riebaluose tirpius vitaminus.

Vegetarai ir veganai, kuriems su maistu tenka labai mažai vitamino B12, kurio pagrindinis šaltinis yra mėsa, pieno produktai, kiaušiniai ir alaus mielės, šio vitamino gauna tik iš savo organizmo, nepapildydami jo atsargų.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad dėl vitamino B12 deficito ilgainiui, per kelis dešimtmečius, gali išsivystyti tam tikros ligos. Ieškant šio vitamino augaluose, buvo tirti fermentuoti sojos produktai, dumbliai, jūros dumbliai. Tačiau mokslininkai priėjo išvados, kad iš augalų žmogaus organizmas vitamino B12 neįsisavina, todėl jų negalima laikyti tinkamais jo šaltiniais.

Pakenkti negali

Gydytoja homeopatė Aiva Vaivarienė apie žaliavalgystę žino ne iš teorijų. Jos dukra jau dvejus metus maitinasi tik gyvaisiais produktais, tad su tokiu meniu yra tekę ir gimtadienius švęsti. Ji pati žaliavalge tampa, kaip pati sako, „periodiškai“. Pajunta tokį poreikį ir pradeda maitintis termiškai neapdorotais produktais. Pirmąsyk tai išmėgino per patį viduržiemį – sausio mėnesį ir tikino nesušalusi.

„Kiek žmonių skundžiasi, kad jiems šalta, nors valgo kotletus ir karštas sriubas. Šilto maisto šildantis poveikis yra trumpalaikis. Šildo prieskoniai, jei norime tos šilumos, galime aitriųjų paprikų ant žalių daržovių pasibarstyti“, – sako A.Vaivarienė.

Jos teigimu, dalis žmonių keičia savo mitybą dėl sveikatos, o kita, dažniausiai jauni žmonės, dėl pasaulėžiūros. Būtent jie dažniausiai ir nejaučia jokių nepatogumų – organizmas sveikas ir neužsiteršęs. Nebent žmogus nuo pat vaikystės nevalgė šviežių vaisių ir daržovių, tokiems reikia pamažu pratintis.

Kuo žmogus vyresnis ir ligotesnis, tuo jo žarnynas gali būti vangesnis, todėl reikėtų prie žalio maisto pratintis pamažu.

„Jeigu žmogus gerai jaučiasi ir yra patenkintas tuo, ką valgo, niekas ir neragina jo keisti mitybos. Jokio visuomenės spaudimo nėra, skirtingai nei kitais atvejais – kai sunku atsisakyti gausių mėsiškų vaišių ar alkoholio. Mityba gyvais ekologiškais ar savo rankomis užaugintais produktais dažnai padeda tiems, kurie serga alerginėmis, autoimuninėmis ir onkologinėmis ligomis. Žmonėms, kuriems kitos priemonės jau nebepadeda, mitybos pokyčiai bent jau pagerina savijautą, o kai kuriems net labai stipriai. Pakenkti ji negali niekam. Tuo jau ne kartą įsitikinau savo praktikoje“, – sako gydytoja.

Jos nuomone, Lietuvoje tiesiog nėra žaliavalgystės tradicijų, kavinių ir parduotuvių, kur galima būtų įsigyti tinkamo maisto, todėl žaliavalgiams maitintis gana sunku, tenka daug išmokti ir sužinoti patiems, laimė, jau rengiama seminarų. Maisto pasirinkimą ir skonį dažnai nulemia ne organizmo poreikiai, o psichologinė priklausomybė ir šeimos tradicijos.

„Amerikoje žaliavalgystė labai populiari, ten su tokiu meniu net vestuvės švenčiamos, su „tortais“ ir „kepsniais“. Jei žmogus neturi sveikatos problemų, o nori išmėginti naują mitybą, gali niekuo nerizikuodamas savo racione didinti natūralių neapdirbtų produktų kiekį. Jei nėra reikalo skubėti, galima tiesiog išmėginti naujus, iki tol nevalgytus produktus, o paskui organizmas tampa daug jautresnis ir padeda nustatyti, kokių produktų reikia valgyti, o kurių geriau atsisakyti. Kai kurie žmonės produktų gerumą tikrina duodami paragauti savo augintiniams – katėms, žiurkytėms ar triušiams. Jei triušis kopūsto negraužia, patys jo irgi nebevalgo. Kai organizmas apsivalo, žmogus jau pats, be triušio pagalbos, žino, ar produktas geras. Daržovių skonis gali taip smarkiai skirtis, kad net sunku tuo patikėti“, – sako A. Vaivarienė.

Jeigu žmogus ligotas, jam būtų geriau su kuo nors pasitarti, kaip pakeisti mitybą, o ne imtis eksperimentų.

Marijampolietė Anelė Vaidienė, A. Vaivarienės pacientė, jau metus laiko valganti beveik vien žaliąjį maistą, sako esanti labai patenkinta, nes susitvarkė jos virškinimo sistema, žarnynas. „Esu tiesiog laiminga, puikiai jaučiuosi, esu energinga, noriu veiklos, nors man jau 68–eri. Prieš metus virškinimas buvo visiškai sutrikęs, rūgštingumas žemas, gerųjų bakterijų žarnyne nebebuvo ir jokie vaistai man nebepadėjo. Neseniai pasidariau tyrimus – kraujas pagerėjęs, cholesterolio kiekis sumažėjęs, žarnyno mikroflora atsikūrė, kraujospūdis normalizavosi. Jau 5 mėnesius jo nebereguliuoju vaistais“, – džiugiai pasakoja moteris.

Rytą ji suvalgo vaisių arba daržovių, vidudienį tai pakartoja, tik jei gardžiavosi vaisiais, tai suvalgo daržovių, ir atvirkščiai. Daržoves galima pasidaryti su aliejumi ir riešutais arba vaisius sumaišyti su jogurtu. Galima valgyti pasukų su sėlenomis, labai tinkančių vakarienei. „Vėliau tikiuosi galėsianti bent kartais suvalgyti žuvies, varškės, vištienos, ypač pasiilgau sriubų, norėčiau išsivirti šviežių bulvių“, – prisipažįsta pacientė.

Pirmieji dokumentai, bylojantys apie gyvąjį maistą, buvo eseniečių raštai, rasti prie Negyvosios jūros. Kiti šaltiniai teigia, kad tai tėra mitas, tokių raštų nėra. Kita vertus, akivaizdu, kad senovės laikų žmonės valgė nevirtus ne tik vaisius, bet ir šakniavaisius, sėklas, įvairias žoles. Visi žmonės valgo žalias morkas, kopūstus, agurkus, pomidorus ir įvairius žalius lapelius. Tik, anot žaliavalgių, pagardina grietine, majonezu ir kitokiais nereikalingais priedais.

Žaliavalgiai neverda sriubų, o į daržovių tyrę tiesiog įpila šilto vandens, jei nenori šaltos sriubos. Tačiau prisiminus šaltibarščius vasarą, šaltos sriubos daug kam atrodo net priimtinesnės. Jie nekepa kepsnių, kiaušinienės, žuvies, duonos ir tortų. Tačiau jei kam reikia kiaušinio, žuvies ar mėsos – prašom, žaliavalgystė to nedraudžia. Tačiau kiek tų produktų „žaliu“ pavidalu norisi, jau kitas klausimas. Tad dauguma žaliavalgių yra vegetarai. Tačiau kai kas valgo vytintą mėsą, sūdytą žuvį.

Be orkaičių ar viryklių gyvojo maisto valgytojai sugeba pagaminti trapių paplotėlių, blynelių. Sūrį ir pieną primenančius produktus gamina iš riešutų, o lazaniją ar picą – iš daržovių. Įdėjus darbo ir pažvelgus kūrybiškai, įmanoma pasigaminti daugybę beveik įprastai atrodančių patiekalų, ką vertina gurmanai. Griežtiesiems žaliavalgiams tai atrodo nereikalingas laiko gaišimas.

Patiekalams saldinti pasitelkiamos natūralios medžiagos – medus, datulės, razinos. Naudojama nerafinuota druska ir aliejus.

Šiuo metu toks gyvenimo būdas ypač paplitęs Amerikoje: tai savotiškas pasipriešinimas masiniam vartojimui ir sveikatos bei energijos siekis. Amerikoje gyvojo maisto pradininku laikomas ten gyvenantis lietuvis Viktoras Kulvinskas ir Lietuvoje gimusi gydytoja Ann Wigmore, kuriai priskiriamas visame pasaulyje populiarus želmenų sulčių atradimas. Šios gydytojos jau nebėra, o Viktoras Kulvinskas, su ja drauge įkūręs Hipokrato institutą, viešės Lietuvoje ir skaitys paskaitas apie gyvąjį maistą. Iš JAV buvo atvykusi ir žaliavalgystės propaguotoja Viktorija Butenko. Lietuvoje jau yra išleistos jos knygelės.

Beveik visi šio mitybos metodo pradininkai ir vėlesni pasekėjai turėjo rimtų rūpesčių dėl sveikatos, kurių jiems nepadėjo įveikti tradicinė medicina bei mityba. Todėl nenuostabu, kad jų asmeninė patirtis ir gyvenimo kokybės pokyčiai, pradėjus kitaip maitintis, sukėlė entuziazmą savo atradimais pasidalyti su kitais. Juolab kad visi pripažįsta savo eksperimentuose pridarę klaidų, kurie kėlė ir visai nepageidautinus pokyčius. Tad drastiškai pereiti prie gyvosios mitybos, su niekuo nesikonsultuojant ir nesurinkus informacijos, nepatartina. Arba reikia tai daryti labai atsargiai, vis didinant žaliojo maisto kiekį racione ir stebint, kaip į tai reaguoja organizmas. Žaliavalgiai įsitikinę, kad įvairūs maisto paruošimo būdai atsirado tik norint ilgiau išsaugoti maistą, apsisaugoti nuo bakterijų, patogiau transportuoti. Tame yra daug tiesos – visi mes mieliau gertume natūralias sultis, o ne pagamintas iš vaisių koncentratų, praskiestų vandeniu. Pamėginkite parduotuvėse paskaitinėti, kas rašoma ant pakelių, ir nustebsite, kaip sunku atrasti „tikrų“ sulčių ir kiek jos kainuoja.

Tad ir iš žaliavalgių tikriausiai kiekvienas galime pasimokyti naudingų dalykų, kad ir gaminti išradingus bei skanius patiekalus iš žalių daržovių. Svarbiausi dalykai, kuriems, beje, neprieštaravo nė vienas iš pašnekovų – saikas, jokio fanatizmo ir būtinybė klausytis savo organizmo. Gerai yra tai, nuo ko gerai jaučiamės. To visiems ir linkime – eksperimentuojantiesiems ir to vengiantiesiems.

Šiek tiek teorijos

Gyvasis maistas (raw – žalias, food – maistas) – tai maistas, kuriame išlikę visi vitaminai ir fermentai, kurie, kaip žinome, žūva termiškai apdorojant. Todėl gyvuoju vadinamas toks maistas, kuris nekepamas, neverdamas. Tokiam maistui ruošti naudojama 42–45 laipsnių temperatūra. Tikima, kad taip nesukuriami toksiški ar sunkiai pasisavinami junginiai. Gyvojo maisto virtuvėje leistinas džiovinimas, mirkymas, daiginimas, fermentavimas, rauginimas, malimas ir kitoks smulkinimas, sulčių spaudimas. Jos spaudžiamos iš vaisių, daržovių ir įvairių žalumynų – prieskoninių žolelių, laukinių augalų.

Žalumynai papildo sultis mineralais, kurie lengviau ir greičiau pasisavinami, nei valgant didelį dubenį špinatų ar kitų salotų. Itin mėgiamas patiekalas – kokteiliai iš vaisių, vandens, medaus arba klevų sirupo ir įvairiausių žalėsių. Tai gali būti pienių, garšvų, įvairių vaistažolių, aviečių, liepų, dilgėlių lapai. Taip pat špinatai, salotų, ekologiškų morkų ir ridikėlių lapai, žemuogių lapeliai. Visa tai pagal egzistuojančius receptus arba tam tikromis savo atrastomis proporcijomis sumalama kokteilinėje. Itin tinka pusryčiams, bet gali būti vartojama ir vietoj visų kitų patiekalų, kartkartėmis suvalgant daržovių bei riešutų. Taip maitintis gana paprasta ir ekonomiška, ypač vasarą. Žaliavalgiai labai vertina vaisiuose ir daržovėse esantį natūralų vandenį, kuris maistą gaminant „ant ugnies“ išgaruoja. Jų įsitikinimu, gerai subalansuota žalio maisto dieta turi užtektinai visavertei mitybai reikalingų mineralų bei vitaminų, o gaminant termiškai apdorotą maistą apie 80 proc. naudingųjų maisto medžiagų prarandama.

Atskira šneka apie enzimus. Tai medžiagos, atsakingos už metabolizmo procesus, – pradedant virškinimu, baigiant ląstelių atsinaujinimu. Terminis maisto apdorojimas užmuša beveik 100 proc. enzimų, esančių valgyje. Valgant maistą, turintį enzimų, jis virškinamas beveik savaime, todėl tą energiją, kurios reikia virškinimui, galima panaudoti kitkam. Ruošiant gyvąjį arba žaliąjį maistą, naudojama kuo daugiau vietinės kilmės, ekologiškų ar organinių, genetiškai nemodifikuotų augalinių produktų. Stengiamasi maksimaliai išsaugoti jų biologinę vertę. Pagamintas maistas turi būti iš karto suvalgomas, jis negali būti laikomas ilgiau kaip valandą.

Teigiama, kad gyvasis maistas padeda išsigydyti kai kurių formų alergiją, odos ligas, yra puiki podagros ir diabeto profilaktika. Žaliavalgių inkstai geriau funkcionuoja, jiems beveik niekada neužkietėja viduriai, mažesnė širdies infarkto, insulto, storosios žarnos, krūties vėžio rizika. Kraujospūdis ir cholesterolio kiekis kraujyje taip pat dažniausiai mažesni.