Daugelis gali ironiškai nusišypsoti perskaitę, kad AA susirinkimai pasibaigė šokiais. Niekas iš ten esančių nebevartoja alkoholio. Vieni AA susirinkimus atrado prieš metus ar kelerius, o kiti negeria jau daugiau nei du dešimtmečius.
Atviri susirinkimai prasidėjo kelių AA grupės narių pasakojimais apie savo patirtis. Visi sakinius pradėdavo pasisveikinimu, vardo pasakymu ir prisipažinimu, kad yra alkoholikas. Atviros istorijos buvo pasakojamos neatskleidžiant žmogų identifikuoti leidžiančių detalių − pavardės, dabartinės darbo vietos, amžiaus, sutuoktinių ir vaikų vardų, gyvenamųjų vietų.
Lietuvoje AA grupių yra daugiau nei 120, dėl emigravusių į Airiją ir Angliją žmonių, ten yra apie 20 lietuviškų AA grupių. Narių skaičiaus nusakyti nėra įmanoma, nes AA grupės neturi jokių sąrašų, kurie fiksuotų kokie žmonės ir kiek jų ateina į susirinkimus.
Iš pradžių AA grupės pavadinimas buvo „Aušra“, kuris vėliau buvo pakeistas į „Versmę“, o dabar grupė vadinasi „12“. Pavadinimas tiesiogiai siejasi su dvylikos žingsnių programa, kurią reikia pereiti norint išsigydyti nuo alkoholizmo.
Vilniuje esančios grupės „12“ aktyvistas Romas teigia, kad pastebėjo, jog į grupės susirinkimus pradėjo vaikščioti vis jaunesni žmonės. Jei anksčiau daugiausiai buvo tokių, kurie turi apie 40 metų, tai dabar grupėse galima rasti ir dvidešimtmečių: „Anksčiau žmonės susigriebdavo, kad reikia kažką daryti tada, kai jau nieko nebeturėdavo − nei darbo, nei šeimos. Dabar pas mus ateinantys jauni žmonės sako pajutę, kad kažkas yra negerai, dėl to ieško pagalbos“, − teigė Romas.
Kiekvienam žmogui reikia skirtingo kiekio alkoholio, tačiau Albinas, vienas iš grupės aktyvistų, teigia, kad svarbu ne gėrimo kiekis, o jo reikšmė, pasekmės, žmogaus savijauta. Pirmasis signalas, kad kažkas yra negerai yra tada, kai kas nors iš artimųjų duoda pastabą dėl alkoholio vartojimo arba kai žmogus pats pasijunta blogiau.
Priklausomybę nuo alkoholio grupės nariai skaido trejopai − į fizinę, protinę ir dvasinę: „Fizinė − mano kūnas į alkoholį reaguoja kitaip nei negeriančio. Bet tai alkoholikui netrugdo, jei jis sugeba išsivaduoti nuo protinės ir dvasinės priklausomybės. Aš, gėręs dvidešimt metų, užėjęs į kavinę nebegaliu užsisakyti penkiasdešimties gramų brendžio prie kavos, nes tas stiklelis bus man ne vienas, o pirmas“, − sakė Romas.
Albinas teigė, kad alkoholizmas yra ir dvasinė liga: „Pasiekus tam tikrą jos lygį žmogus labai kenčia. Jis jaučiasi vienišas ir neturi vilties. Baisiausia, kad anksčiau padėjęs išsivaduoti iš skausmo, alkoholis jau nebepadėdavo. Anksčiau ar vėliau pradedi svarstyti, kaip reikia pabėgti nuo skausmo. Gėrimas nebepadeda, ryšiai su artimaisiais ir draugais nutrūkę. Lieka vienintelė išeitis − mirtis.“
Visuomenėje vyrauja mitas, kad alkoholikas yra iš karto atpažįstamas, drebantis, asocialus, konteineriuose besirausiantis ir mėlynos veido odos spalvos žmogus. Iš tikrųjų tokių yra tik 3−4 proc. iš visų geriančių. Priklausomybių centruose šiuo metu registruotų žmonių, kurie turi priklausomybę alkoholiui, yra apie 100 000. Specialistai mano, kad Lietuvos gyventojus sudaro bene 5−10 proc. alkoholikų.
AA grupėje „12“ į susirinkimus vaikšto įvairių profesijų ir religijų žmonės. Tikėti Dievu šiems žmonėms nebūtinai reiškia tikėti katalikų Dievu.
Susirinkimuose galima pamatyti ir žmonių, kurie anksčiau rausėsi konteineriuose, yra nacionalinių premijų laureatų, ministrų patarėjų, gydytojų, rašytojų, poetų.
Susitvarkyti su prarastu gyvenimu žmonėms nėra taip sunku kaip gali atrodyti. Išlipus iš alkoholizmo liūno dažniausiai reikia tik laiko atkurti materialiam turtui. Daug sunkiau yra artimiesiems įrodyti, kad pasikeitei.