Skiepai – vienas svarbiausių medicinos atradimų

Infekcinės ligos per visą žmonijos istoriją buvo pagrindinė mirtingumo priežastis. Ištisomis epochomis dėl įvairiausių užkratų mirdavo aštuoni iš dešimties visų naujagimių ir vaikų. Tikslių skaičių pateikti neįmanoma, tačiau akivaizdu – infekcijų aukų skaičius didesnis už žuvusiųjų nuo įvairių stichinių ir socialinių nelaimių: karo, bado, žemės drebėjimų ir kitų.

Šiuolaikinės medicinos sritis, kurią šiandien vadiname imunologija, atsirado ne taip seniai. Jos paskirtis – studijuoti organizmo sistemų, patogenų ir imuniteto sąryšius. Rimtesnių priemonių kovojant su sunkiomis užkrečiamosiomis ligomis era prasidėjo maždaug prieš 200 metų, kai anglų mokslininkas Edvardas Dženeris sukūrė pirmąją raupų vakciną. Jo idėjas XIX a. toliau sėkmingai plėtojo prancūzas Luji Pasteras, pasiūlęs naujų būdų, kaip apsisaugoti nuo juodligės ir pasiutligės.

Vis dėlto, šio mokslo šaknys siekia gerokai senesnius laikus. Senovės indai ir kinai ne tik išbandė dirbtinius imuninės sistemos stiprinimo būdus, pavyzdžiui, vartodami gyvačių nuodus, bet ir aprašė pirmuosius bandymus skiepytis nuo raupų. Kaip beskaičiuotume skiepų istoriją, tik šiandien galime įvertinti, kiek daug žmonijai davė šiuolaikinis medicinos mokslas, sukūręs skiepus nuo ligų, kadaise pasiglemždavusių milijonus gyvybių.

Šiandien kai kurias infekcines ligas jau pavyko visiškai išnaikinti. Toks pavyzdys galėtų būti raupai, nuo kurių ir prasidėjo šiuolaikinės vakcinacijos istorija. Raupų viruso cirkuliacija tarp žmonių vakcinacijos dėka nutrūko 1977 metais, kai Somalyje buvo įregistruotas paskutinis raupų atvejis. Dar du atvejai buvo užfiksuoti 1978 metais Anglijoje, užsikrėtus virusologijos laboratorijoje.

Kitas svarbiausias globalus PSO taikinys – poliomielitas, kurio židinių pasaulyje tebėra daug, ypač Indijoje, Pakistane ir kitose šio regiono šalyse.

Vakcinos nuo naujų ligų nuolat kuriamos ir bandomos, o 2000 m. įkurta Pasaulinė vakcinų ir imunizacijos sąjunga siekia, kad jau sukurti skiepai būtų prieinami ne tik turtingų šalių piliečiams. Savo planus PSO peržiūri kas keletą metų, tačiau akivaizdu, kad išnaikinti tam tikrų ligų nespėja. Bendrai pasaulio statistikai daugiausiai įtakos turi per lėtai gerėjanti arba negerėjanti situacija trečiojo pasaulio šalyse. Europiečiai taip pat negali būti visiškai ramūs: kol pasaulyje tebėra didelių infekcinių ligų židinių, neapsisaugoję skiepais negalime ramiai miegoti ir mes.

Šiuo metu vakcinos padeda kontroliuoti sunkiausias infekcines ligas: tuberkuliozę, difteriją, stabligę, geltonąją karštligę, kokliušą, Haemophilus influenzae-b infekciją, poliomielitą, tymus, epideminį parotitą (kiaulytę) ir raudonukę.

Dėmesio nusipelno ir vėžys, nuo kurio taip pat jau gali apsaugoti skiepai. Lietuvos moterų sergamumas gimdos kaklelio vėžiu kone didžiausias Europoje. Ši liga – antra pagal paplitimą vėžio forma tarp 15-44 m. amžiaus moterų, ir sergamumas ja mūsų šalyje tebėra keturiskart didesnis negu Suomijoje, dukart didesnis negu Švedijoje, 1,5 karto didesnis negu Norvegijoje. Lietuvoje kas savaitę ši liga pasiglemžia penkių moterų gyvybes. Kodėl prabilome apie tai šiame kontekste?

Jei vėžio statistika šiurpi, tai žmogaus papilomos viruso (ŽPV) skaičiai – dar iškalbingesni. Faktai byloja, kad kuria nors ŽPV forma yra užsikrėtusios apie 80 proc. visų lytinį gyvenimą gyvenančių moterų.

Gera žinia ta, kad skiepijimas nuo gimdos kaklelio vėžio - veiksmingas ne tik jaunoms mergaitėms, bet ir vyresnėms moterims. Medikai prašo kiekvieną moterį pasitikrinti, kol ne vėlu: medicininė praktika rodo, kad vakcina gali būti veiksminga, jei moteris nėra ŽPV nešiotoja. O jeigu organizme surandama kuri nors ŽPV forma, bet imuninė sistema pakankamai stipri, virusas gali išsivalyti natūraliai maždaug per metus. Praėjus šiam laikotarpiui, tyrimą reikia vėl pakartoti, ir, jei viruso pėdsakų neberandama – galima skiepytis.

Lietuvos nacionalinė poliomielito sertifikavimo komisija 2001 m.  patvirtino, kad šalyje nuo 1989 m. nebecirkuliuoja vietinis laukinis virusas. Tai pavyko pasiekti vykdant gerai organizuotą vakcinacijos nuo poliomielito programą. Tačiau dėl grėsmės įsivežti infekciją iš kitų šalių būtina ir toliau skiepyti nuo šios infekcijos.

Iki vakcinacijos pradžios viena labiausiai paplitusių infekcijų, kuria vaikystėje persirgdavo beveik visi, buvo tymai. Šiuo metu, nors yra sukurta efektyvi vakcina nuo tymų, ši liga pasaulyje tebėra viena pagrindinių vaikų mirtingumo priežasčių – PSO duomenimis, nuo tymų miršta apie 10 proc. vaikų iki penkerių metų. Pasaulyje kasmet šia infekcija suserga apie 40 mln. žmonių, iš jų – apie 600–800 tūkst. miršta. Planai tymų viruso cirkuliaciją Rytų Europoje sustabdyti 2010 m. neįgyvendinti, tačiau sergamumas šia liga Lietuvoje rekordiškai sumažėjęs.

Vis dėlto, Europos šalyse didėjant tymų susirgimų skaičiui, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras įspėja, kad mums pavojus užsikrėsti išaugo, ypač masinių renginių metu.

Difterija – viena sunkiausių infekcijų, nuo kurios miršta 5–10 proc. susirgusiųjų, o tarp vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių – net 20 proc. ir daugiau. Lietuvoje pokario laikais apie 60 proc. mirusiųjų nuo difterijos buvo vaikai iki dvejų metų amžiaus. Lūžis šios ligos statistikoje fiksuojamas maždaug nuo 1960 m., kai Lietuvoje buvo įregistruota 30 difterijos atvejų, o nuo 1967-ųjų – tik pavieniai susirgimai.

Vis dėlto, reikia atkreipti dėmesį, kad pastaruoju metu buvo naudojama difterijos vakcina su sumažintu antigenų kiekiu, todėl imunitetas netrunka visą gyvenimą, o tik dešimt metų. Praėjus šiam laikui, vakcinaciją būtina kartoti, antraip tarp suaugusių asmenų vėl gali kritiškai padidėti difterijai imlių asmenų skaičius. Tą patvirtino ir serologiniai tyrimai – pasirodo, maždaug pusė vidutinio amžiaus suaugusių žmonių Lietuvoje neturi imuniteto difterijai. 1990 m. kilus difterijos epidemijai Rusijoje, susidarė palankios sąlygos infekcijai išplisti ir Lietuvoje. 1992–1996 m. Lietuvoje kilusią epidemiją suvaldyti pavyko tik atlikus masinę suaugusiųjų vakcinaciją.

Negalima pamiršti, kad kovos su užkrečiamosiomis ligomis ir vakcinacijos programų efektyvumas priklauso nuo dviejų svarbiausių veiksnių: vakcinos veiksmingumo ir skiepijimo apimčių. Tad jeigu paskutinį kartą nuo difterijos skiepijotės per paskutinę epidemiją 1996 m., jos apsauga galiojo tik apie dešimt metų, ir imuniteto difterijai greičiausiai nebeturite – būtina nedelsiant pasirūpinti revakcinacija.

Gyvename tokiu laiku ir tokioje šalyje, kai pavojus užsikrėsti sunkiomis ir sunkiai išgydomomis ligomis tapo minimalus ir dauguma apie skiepus susimąstome tik išvykdami atostogų į Tolimuosius Rytus ar Pietų Amerikos šalis. Nesvarbu, ar daug keliaujate po pasaulį, ar daugiausiai laiko praleidžiate Lietuvoje, taisyklė skiepus atnaujinti kas dešimt metų galioja ne tik difterijos atžvilgiu.

Negalima pamiršti stabligės, poliomielito bei kitų sunkių užkrečiamųjų ligų. Tad įvertinkime savo riziką ir pasitarkime su savo šeimos gydytoju – gal kada nors skiepų dėka apie užkrečiamąsias ligas skaitysime tik medicinos istorijos vadovėliuose?