Netgi bulvių nuskusti nepavyksta. Moteris nebesugeba savimi pasirūpinti, netgi savarankiškai nueiti į tualetą. 83 m. moters diagnozė, klastingai ištrinanti viską, kas per gyvenimą buvo išmokta – Alzheimerio liga.
Atrofuojasi smegenys
Rugsėjo 21-ąją pasaulyje minima tarptautinė Alzheimerio ligos diena. „Alzheimerio liga – tai senatvinė degeneracinė smegenų liga, kuri pasireiškia demencija, kitaip sakant, silpnaprotyste“, - sako gydytoja psichoterapeutė Rasa Ruseckienė, dirbanti šia liga sergančius žmones globojančiuose Fabijoniškių socialinių paslaugų namuose.
Pacientai praranda atmintį, silpnėja kognityvinės funkcijos, žmonės nebesugeba orientuotis aplinkoje, pradeda nesugebėti atlikti paprasčiausių, elementarių dalykų, kuriuos anksčiau sugebėjo – pavyzdžiui, nusiprausti, apsirengti, nueiti į parduotuvę, susiskaičiuoti pinigus. Alzheimeris gali progresuoti iki visiško neįgalumo, kai žmogus nesugeba nei pats pavalgyti, nei nueiti į tualetą, nei užsirakinti durų. Galutinėje ligos stadijoje iš judesių išlieka tik primityvūs refleksai - čiulpimo, kramtymo, rijimo.
Atrodytų, tarsi žmogus grįžta į savo pradžią – vaikystę ir kūdikystę. Tačiau Alzheimerio liga sergančią motiną slauganti Sigita liūdnai atsidūsta – nelinksmas šis sugrįžimas. Nors rūpintis senu žmogumi reikia ne mažiau, nei vaiku, perspektyvos visai kitokios. „Mažas vaikas protauja, jis išauga. O čia jau tiktai žemyn eina“, - sako vilnietė. Mamą reikia ir aprengti, ir nurengti, ir į tualetą nuvesti, ir maistą pagaminti. Kol kas ji dar pažįsta savo dukterį, bet gali nutikti ir taip, kad nebepažins, laikys svetima moterimi, ir nieko čia nebepakeisi.
Sigita pradžioje nemanė, kad tai liga. „Senatvė“, - atlaidžiai numodavo ranka, kai pastebėdavo, kad motina tapo užmarši, išsiblaškiusi, netvarkinga. Tik jai pakliuvus į ligoninę dėl įtariamo mikroinsulto paaiškėjo, kokia tai liga. Dukra pasiėmė iki tol atskirai gyvenusią motiną pas save. „Matėm, kad ji viena nebegali tvarkytis – raktus pameta, vandens čiaupo neužsuka, šviesą palieka. Jeigu į parduotuvę ir nueidavo, po to tą maistą palikdavo šaldytuve pūti“, - pasakoja vilnietė. Visa tai prasidėjo prieš dvejus metus.
Alzheimerio liga – ne vien gilios senatvės sulaukusių žmonių bėda. PSO duomenimis, ja gali būti susergama jau nuo 45 metų. „Ikiklinikinė stadija kartais būna diagnozuojama net ir 25 metų, - sako psichoterapeutė. - Bet paprastai pacientų amžius būna per 65 metus.“ Ligos progresavimas nuo pirmųjų požymių pasireiškimo iki visiško neįgalumo gali užtrukti nuo 5 iki 10 metų. „Susidaro tam tikros plokštelės galvos smegenyse, kurios sumažina smegenų pilkosios medžiagos kiekį, ir prasideda galvos smegenų žievės atrofija“, - aiškina R.Ruseckienė.
Liga neišgydoma
Tikslių šios ligos priežasčių, pasak gydytojos, kol kas niekas neatrado. Šiuo metu daugiausia kaltės suverčiama genams ir paveldimumui. Jeigu mūsų artimiems giminaičiams, seneliams, tėvams pasireiškė ši klastinga protą ir patirtį sunaikinanti liga – labai tikėtina, kad sulaukus garbingo amžiaus ji užklups ir mus pačius.
Bet net ir tai žinant, padėti sau galimybių praktiškai nėra. Pasak R.Ruseckienės, užtikrintų profilaktinių priemonių, kurios padėtų išvengti Alzheimerio ligos ir užkirstų jai kelią, neišrasta.
Viskas, ką įmanoma padaryti, tai pristabdyti ligos progresavimą. „Diagnozavus Alzheimerio ligą, būna taikomas medikamentinis gydymas. Taikomi ir kiti metodai – užimtumo terapija, psichologinis konsultavimas. Esant poreikiui, dirbama ir su ligonio artimaisiais.
Alzheimerio liga – palyginti dažnas susirgimas, ši liga linkusi jaunėti. Pacientai pas gydytoją labai dažnai patenka ne ankstyvose stadijose, o jau vidutinio sunkumo arba sunkioje demencijoje, kai padėti jau praktiškai neįmanoma. Vaistų poveikis būna sėkmingiausias ankstyvojoje ligos stadijoje.
Ligoniai slapukauja
Ne kiekvienas atminties susilpnėjimas reiškia Alzheimerio ligą. Jeigu žmogui kyla įtarimų, pirmiausia reikia kreiptis į specialistus – neurologą, psichiatrą ar tiesiog bendrosios praktikos gydytoją, ir pasitikrinti atmintį.
„Yra tam tikri algoritmai, kurie padeda diagnozuoti Alzheimerio ligą. Pateikiamas tam tikras klausimynas, atliekami testai, iš kurių specialistas mato, kiek pažeistos paciento kognityvinės funkcijos, kokia jo trumpalaikė atmintis, kokia ilgalaikė, kaip jis orientuojasi, ar yra motorikos pažeidimų“, - pasakoja psichiatrė. Atliekama ir galvos smegenų tomografija, kraujo tyrimai, kad būtų atmetimo principu išsiaiškinta, ar atmintis susilpnėjo tikrai dėl Alzheimerio, ar dėl kokios nors kitos ligos, pavyzdžiui, skydliaukės veiklos sutrikimo.
Signalas artimiesiems turėtų būti staiga prasidėjęs senyvo žmogaus užmaršumas. „Pradėjus pastebėti, kad jis dažnai užmiršta į maistą įberti druskos ar užrakinti duris – tokius dalykus, kurie jam buvo įprasti, - reikėtų tokį žmogų nusivesti pasikonsultuoti pas šeimos gydytoją“, - sako gydytoja. Užmaršumas turi būti linkęs kartotis, nes ką nors užmiršti pasitaiko visiems. Pasak R.Ruseckienės, prasidėjus Alzheimeriui, pacientai patys pradeda pastebėti, kad kažko neatsimena, ir pradeda tai slėpti.
Sigita taip pat visai atsitiktinai išsiaiškino, kad jos motina nebemoka skaičiuoti: „Pamačiau, kad ji parduotuvėje vis traukia stambius pinigus. Sakau, taigi turi piniginėje smulkių monetų, kodėl jomis nemoki? “Ai, labai ilgai užtruks“. Paskui aš jau supratau, kad ji nebemoka skaičiuoti. Atrandi tokių dalykų, kur viskas lyg ir įprasta turėtų būti.“
Visuomenė ligonius nurašo
„Emocinis krūvis tokio ligonio artimiesiems – nežmoniškas“, - sako psichiatrė. Visuomenės požiūris į sergančiuosius Alzheimerio liga neigiamas. „Žmonės nežiūri į juos nei kaip į žmones, nei kaip į asmenybes. Dažniausiai norima tokius žmones užrakinti namuose, kad jie niekur neišeitų, arba kuo greičiau atiduoti į kokias nors slaugos ligonines“, - sako R.Ruseckienė.
Sigita negali atsidžiaugti sužinojusi apie Fabijoniškėse veikiantį dienos centrą žmonėms, sergantiems Alzheimerio liga. Seneliai čia atvedami darbo dienomis panašiai, kaip vaikai į vaikų darželį, taip nuimant nuo artimųjų dalį naštos, susijusios su jų priežiūra. Čia su jais užsiima specialistai, taiko terapiją, tarsi vaikų darželyje dirba nesudėtingus darbelius, netgi pietų miego paguldo. Sigita laiminga, kad jos motina dabar ne vieniša, dienos centre turi su kuo pabendrauti, o vakarus ir savaitgalius leidžia kartu su šeima. Sigitos motina į dienos centrą eina su džiaugsmu.
„Alzheimerio ligos nesustabdysi ir neišgydysi. Bet tokie dienos centrai ir veikla juose padeda žmogų išlaikyti tokiame lygyje, kokiame jis yra, kuo ilgiau“, - sako psichiatrė. Lietuvoje toks centras kol kas vienintelis. Bet ir apie tą patį žmonės nelabai žino. „Daug šeimų tempia savo naštą ir nežino, kad egzistuoja toks dienos centras. Galbūt net šeimos gydytojai nežino, jeigu jų neinformuoja?“ - retoriškai klausia Sigita.
Leisti mamą į dienos centrą moteriai visai neatrodo brangu. Įstaiga priklauso savivaldybei, jos paslaugos kainuoja ne ką brangiau, nei valstybinio vaikų darželio. „Mums apskaičiuota apie 240 Lt per mėnesį“, - sako vilnietė. Į šią kainą įeina ir maitinimas tris kartus per dieną, ir priežiūra, ir užsiėmimai. Savivaldybės apskaičiuota suma priklauso nuo paciento pensijos dydžio.
Fabijoniškių socialinių paslaugų namų direktorė Vilė Suveizdytė jaučiasi kiek keistai – liga tokia dažna, artimiesiems našta – milžiniška, dienos centras, skirtas tokiems ligoniams – vienintelis Lietuvoje, bet ir tas pats neužpildytas. Pasak V.Suveizdytės, šiuo metu jų sąraše - apie 30 senelių, bet ne visi jie lanko – kas ligoninėje, kas tiesiog neturi ūpo ryte keltis. Pokalbio dieną senelių buvo atvesta 19, nors centras būtų pajėgus pasirūpinti trisdešimčia. Direktorė teigia, kad į sąrašus šiuo metu galėtų priimti apie 50 žmonių.
Į centrą pakliūti visai nesunku, tik šiek tiek užtrunka dokumentų tvarkymas. Direktorės įsitikinimu, daugiausia lemia pačių artimųjų požiūris. Alzheimeris, silpnaprotystė laikomi kažkuo gėdingu, ką reikia slėpti nuo kaimynų ir pažįstamų. Senas žmogus verčiau uždaromas tarp keturių sienų ir paliekamas lėtai užgesti, atimant iš jo paskutinę galimybę dar kurį laiką pabūti visuomenės dalimi.